Spausdinti

Vytautas Kasniūnas

Joniškis - Petrapilis — trys kelionės į Čikagą.
Vedybos — meilė iš pirmo pamatymo. Sudiev, Juze, — važiuoju į Ameriką! Meilė šeimai ir tėviškei.
Penki vaikai — gyvenimo džiaugsmas.
Bažnyčia — šeimos rūmų kertinis akmuo.
Vidurio kelias — tiesiausias.

     Mūsų šeima atostogavo Nidoje, Baltijos pajūryje. Aš daugiausiai laiko praleisdavau draugėje su mama. Kartą mes užlipome į aukščiausią Nidos kalvą ir grožėjomės aplinka. Susiradę suolą, atsisėdome pailsėti. Tik šmurkšt, lyg iš medžio iškritusi, bestovinti čigonė. Griebusi man už rankos, šokinėdama ir kraipydamasi, galvą purtydama, akis išpūtusi, šaukė: "Ponuli, poneli, toks dailus, toks jaunas, duok čigonėlei savo švelnią rankelę, mamytės nuglamonėtą, mergelių numylėtą, aš iš delno pasakysiu tavo ateitį; kortas išmetusi, pasakysiu praeitį ir apie ateinančias dienas, kam tavo širdelė bus paaukota, kokie turtai tavęs laukia...”

     —    Še tau, čigonėle, paimk litą ir bėk pas kitus; jiems, pamiklinusi liežuvėlį, pameluok! — mama į ranką jai įspraudė sidabrinį.

     —    Širdele brangioji, dūšele gražioji, ne pinigas čigonėlei rūpi, bet geriems žmonėms tiesą pasakyti, — tauškėjo čigonėlė, šmurkštelėjusi litą į prijuostę. — Žiūrėk, kokia graži meilės linija delne, kiek širdelių priviliosi, — čiauškėjo ji, atvertusi mano delną. — O ši ilga linija skersai delno — tai tolima kelionė. Kryžiuoti brūkšneliai — kalnai, kuriais keliausi, o tie įdubimai — tai jūros marios, kurias perplauksi. Tie du brūkšniai prie rodomojo piršto — tai tėvų paveldėjimo ženklas. Ilgesnis dešinėje — tai paveldėtas iš tėvo — tu eisi jo keliais.

     —    Nustok, čigonėle! — šūktelėjo mama, išgirdusi, kad seksiu tėvo pėdomis. Net jos veidas apsiniaukė.

     —    Pinigus grąžinsiu, bet tam jaunuoliui širdužėliui teisybę išsakysiu! — ji ištiesė kortas ant suolo. — Štai tavo tėvas, o tu esi čia po jo. Mama, matai, stovi labai toli. Šalia tavęs vyras — tai tavo brolis. Prieš tėvą stovinti korta — kelionė. Net trys kortos. Tai tavo tėvas tris kartus keliavo už jūrų marių. Keliausi ir tu su broliu. ..

     —    Čigonėle, še tau kitą litą, tik bėk nuo mūsų, bėk greitai, — mamai net ašaros sublizgėjo akyse, sakant tuos žodžius.

     Čigonė nudūmė, nubėgo iki didžiulio medžio ir, už jo pasislėpusi, sušuko:

     —    Motinėle, širdužėle, čigonėlė nemeluoja — tavo vaikai plauks jūromis mariomis. ..

     —    Tu, Viceli, nepaliksi manęs, tu niekur nekeliausi, — mamuliukė kalbėjo susigraudinusi. — Tėvas, išsitrankęs po visą pasaulį, judviem su Aleksu kalte kala į galvą, kad važiuotumėte į Ameriką. Aš nenoriu tų kalbų nė girdėti! . .

     —    Ar tikrai tėtis buvo tris kartus Amerikoje? — paklausiau.

     —    Senelis jį vadino nenuorama, — atsakė mama. — Vos tik panosėje pradėjus dygti pūkeliams, paliko nagines ir arklą ir iškeliavo į Petrapilį laimės ieškoti.

     —    Už jo tekėdama, žinojai, kad jis mėgsta keliauti, tai turėjai apsispręsti, — pertraukiau pasakojimą.

     —    Tai ir yra, kad nepažinojau, — šypsodamasi atsakė mama. — Pasipiršo, patiko, tai ir ištekėjau. Per dvi savaites aš jau buvau Kasnickienė.

     —    Na, tai tau, — nusijuokiau, — to aš nežinojau! ..

      (Mamos vardas — Juzė, tėvo — Izidorius. Mama kildinosi iš lietuvių bajorų. Senelis buvo teisėjas, o tėvelis — mažažemių ūkininkų vaikas, kaimietis).

     Meilės ir vedybų istorija kaimuose paprasta. Izidorius gyveno Petrapilyje. Sulaukęs 34 metų, nutarė, kad jau laikas sukurti šeimą. Išsiprašęs iš darbovietės dvi savaites atostogų, atvyko į tėviškę — Joniškį susirasti gyvenimo draugės.

     Sekmadienį, išėjęs po sumos iš bažnyčios, dairėsi į mergaites. Prie jo priėjo valsčiaus raštininkas Brijūnas, pasisveikino ir paklausė, kaip ir kur jis gyvena, ar dar nevedęs.

     —    Noriu vesti, ieškau žmonos, atsakė, — pripiršk! Užkurinės neieškau, į žentus netaikau, pasogos ir pinigų nereikia.. .

     Ir staiga šūktelėjo:

     —    Kas ji tokia, ta, kur lipa laiptais žemyn?

     —    Pažįstu, — atsakė Brijūnas: — Juzė. Ak, graži! Bet tau gal per jauna, dvidešimt pirmuosius eina. Ji pas brolį miestelyje apsistojusi. Gyvena su tėvais Satkūnų dvare.

     Izidorius sekė paskui Juzę, o Brijūnas, kaip piršlys, šmukšt į smuklę, butelį gėrimėlio į kišenę įkišo.

     Juzė nujautė, kad ją seka Izidorius. Matė ji, kaip jis, akis išpūtęs, spoksojo į ją. Dailus vyras. Labai madingai, miestietiškai apsirengęs, su kieta juoda skrybėle, ant nosies pensnė, su auksine grandinėle ant ausies užkabinta.

     Mama pasakojo toliau: "Nespėjau nė gerai į veidrodį pažiūrėti, plaukus susišukuoti, kai pasibeldė vyrai į duris. Pasislėpiau virtuvėje, o širdis tik daužosi, net oro trūksta. Girdžiu — tik butelis taukšt ant stalo, brolienė sūrį ir dešrų atnešė, o po kelių stiklelių piršlys išsižiojo. Pasikvietė mane. Išgyrė Izidorių, apie mane aukso žodelių prikalbėjo. Patiko jis man. Laukiau, kada pasipirš. Bet jis apie vedybas nė žodelio. Daugiausia kalbėjo piršlys.

     Po pietų išsiruošiau namo. Tėvai gyveno Satkūnų dvare, apie keturi kilometrai nuo Joniškio. Izidorius pasisiūlė palydėti, nes kitame kaime, Pročiūnuose, gyveno jo brolis.

     Kai netoli dvaro pasiekėme Satkūnų miškelį, Izidorius pasiūlė pailsėti, pasikalbėti. Bijojau, bet sutikau. Jis atsisėdo per arti, o man pasitraukti nebuvo kur. Paėmė už rankų, apsikabino, o man, rodos, ims ir iššoks širdis. Pabučiavo į plaukus — aš vos nenumiriau. Pakšt į žandą. Aš išsprūdau iš jo rankų ir verkdama sušukau, kad jis važiuotų į Petrapilį ir ten rusiukes viliotų, bet ne mane. Verkdama atbėgau iki plento, o jis mane atsivijo. Pradėjo vadinti gražiausiais žodžiais, atsiprašyti. O man nei bėgt, nei rėkt! Pro šalį dunda ūkininkų vežimai. Visi mane pažįsta. Tada aš pasukau takeliu per laukus. Jis seka ir kalba. Girdžiu, kad jis prašo būti jo žmona. Sustojau. Dabar jis pasisakė, kad mane bandęs. Norėjęs pažiūrėti, ar aš leisiuos būti bučiuojama, glamonėjama. Juk jis manęs nepažinęs. Sakė, jei būčiau leidusis, jis būtų pasakęs sudie, nes ieškojęs nekaltos mergaitės...

     Namuose jau žinojo, kad aš ateisiu su jaunikiu. Laukė pasiruošę. Kvepėjo gėlės ir beržų šakelės. Jis paprašė tėvus mano rankos. Sutarėme, ir už dviejų savaičių buvo mūsų vestuvės. Jis grįžo į Petrapilį. Po dviejų savaičių ir aš nuvažiavau pas jį. Pagyvenę pusmetį, grįžome į Joniškį. Man nepatiko miestas”.

Dalis publikos “Laiškų lietuviams” šventės koncerte.    Algirdo Grigaičio nuotr.


     — Tai kada tėvelis suplanavo važiuoti į Ameriką? — paklausiau.

     Mama pradėjo pasakoti: "Izidorius prekybos reikalais dažnai diližanu važiuodavo tai į Šiaulius, tai į Rygą ar Mintaują. Paruošdavau kelioms dienoms maistą ir prie tų jo išvažiavimų buvau pripratusi. Mudu mylėjome vienas kitą. Pasibučiuojame sudie, vėl pasibučiuojame labas. Nei kada jis važiuos, nei kada grįš, jis nežinodavo iš anksto, ir aš per daug nesirūpinau.

     Vieną rytą jis atsikėlė anksčiau negu įprasta, kai rengdavosi kelionei. Mačiau, kad ir iš vakaro ruošėsi. Daugiau įvairių dalykų ir drabužių pasiėmė. O kai aš rengiau kelionei maistą, jis paprašė įdėti kelis kartus daugiau. Pats ėmė dėti į maišą. Kai paklausiau, kodėl tiek daug, atsakė, kad ruošiasi tolimai kelionei. Tuo laiku gatvėje suskambėjo diližano varpelis. Apsikabino ir ilgiau laikė glėbyje, ilgiau bučiavo.

     —    Aš tau greitai parašysiu, — sako jis. Ir aš matau pro šypsnį jo ašaras.

     —    Kur tu važiuoji, sakyk! — šaukiau verkdama.

     —    Į Ameriką!

     —    Kodėl man nesakei anksčiau?

     —    Būtum verkusi visus šešis mėnesius, nes tiek laiko rengiausi kelionei, buvau nuvažiavęs net į Tilžę. O dabar. .. Sudie. Iki pasimatymo, Juze!

     —    Iki pasimatymo, Izidoriau!

     Buvau nėščia, pasigailėjau ir ašarų. Išlydėjusi ilgai stovėjau gatvės viduryje, mosikuodama rankomis.

     Po šešių mėnesių kas savaitę reguliariai gaudavau laišką ir 15 dolerių. Prašė nupirkti sklypą ir pradėti statyti namą. Taip ir padariau. Užsimojau pastatydinti didelį, dviejų aukštų mūrinį namą. Darbus prižiūrėjo mano tėvas.

     Gimė Aleksėlis. Persikėliau gyventi į naują namą, kurio vidaus įrengimai dar nebuvo baigti. Staiga sustojo pinigų siuntimas. Nesulaukiau nė laiškų. Darbininkai pradėjo maištauti, kad jiems už darbą nebegalėjau mokėti. Pyko ir tėvas, namų statybos vykdytojas. Nežinojau nė ko tvertis.

     Vieną vakarą ilgai vakaro jau. Vidurnaktį paukštis į langą pasibaladojo snapu. A, apsidžiaugiau, sulauksiu geros, linksmos naujienos. Už kokio pusvalandžio išgirdau barškinimą į langą. Langas buvo neuždengtas, tai labai išsigandau. Užpūčiau žibalinę lempą. Už minutės kitos vėl išgirdau barškinimą į langą. Dar labiau išsigandau. Langas buvo sodo pusėje.

     —    Kas čia? — sušukau.

     —    Aš, įleisk! — atsiliepė balsas.

     —    Kas tu toks?

     —    Izidorius!

     —    Negali būti, iš kur atsiradai?

     —    Iš Amerikos, įleisk!

     Baigėm įrengti namą, pradėjome biznį. Sudegė. Aš laukiaus kito vaiko, kai jis vėl vieną rytą paprašė kelionei daugiau maisto.

     —    Kur važiuosi, negi į Ameriką? — paklausiau.

     —    Į Ameriką. Iki pasimatymo!

     Po dvejų metų vėl bar... bar. .. bar. .. į langą ir girdžiu balsą:

     —    Įleisk, nebijok, čia Izidorius. Grįžau iš Amerikos.

     Man laukiant trečio vaiko, prireikė pinigų krautuvės praplėtimui. Vėl tas pat:

     —    Sudiev! Iki pasimatymo! Važiuoju į Ameriką.

     Rengės ir ketvirtai kelionei, man laukiant ketvirto kūdikio. Bet nuplaukė tik iki Londono, kur buvo sulaikytas. Anglijoje gyventi nepatiko. Tai ne Amerika!”

     —    Kodėl tu, mamuliuk, nesirengei važiuoti į Ameriką, — paklausiau, — ar jis nekvietė?

     —    Kvietė, ir dar kaip, — atsakė mama, — net grasindamas, kad, jei nevažiuosiu, jis nebegrįš!

     —    Kodėl nevažiavai?

     —    Mama neleido. Ji pasakė Izidoriui, kad savo vaikų neleis trankytis po Amerikas. Ir man buvo gaila palikti tėvus, brolius.

     —    Ar nebijojai, kad jis galėjo negrįžti?

     —    Ne, nebijojau! Jis buvo geras vyras ir tėvas. Jis mylėjo mane ir vaikus. Labai mylėjo ir savo tėviškę. Į Ameriką važiavo, nes ten uždirbdavo daug pinigų. Jam sekėsi. Jam Amerika labai patiko. Bet visam laikui jis nesiruošė ten gyventi. Jis norėjo, kad ir vaikai pažintų pasaulį, ten pagyvenę ir užsidirbę pinigų, vėl grįžtų į tėviškę.

     —    Juk tau, mamuliuk, buvo labai sunku ilgus metus vienai gyventi ir verstis, juk ir vaikų didelis būrys augo...

     —    Sunku buvo, bet meilė viską nugali, —    atsakė šypsodamasi mama. — Mes gyvenome, kaip jaunavedžiai, amžinai išsiilgę vienas kito.

     —    Kodėl tėvelis, tau nieko iš anksto nesakęs, išvažiuodavo į Ameriką ir staiga grįždavo nelauktai? — paklausiau.

     —    Dėl to, kad jis mane labai mylėjo,— tai pasakiusi, paėmė mane už rankos. — Jis nenorėjo, kad aš rūpinčiaus. Tais laikais kelionė į Ameriką buvo ilga ir pavojinga. Mėnesių mėnesius užtrukdavo. Besirūpindama ir ašarų būčiau pritrūkusi. Dabar gi

     —    sudiev! — trumpas verksmo laikas. Taip pat ir jam sugrįžus. Džiaugsmingas — labas! — staigus. Išvykdamas iš Amerikos, jis palikdavo draugams man parašytus ir adresuotus laiškus, kurie, jam išplaukus, kas savaitę man pasiųsdavo. Taip ir būdavo, kad kartais vieną dieną gaudavau iš jo laišką, o kitą dieną jis pasibelsdavo į duris. Abu juokdavomės, kad su paukščiais atskrido.

     —    Judviejų meilė buvo lyg iš dangaus iškritusi dovana, — pasakiau. — Nelauktai susitikote — meilė iš pirmo žvilgsnio.

     —    Kiekvienos vedybos yra dangaus dovana, — tai pasakius, nušvito jos veidas. — Man patiko tavo pasakymas, kad meilė yra dangaus dovana. Žiūrėk, kiek daug jaunikių piršosi man: ir ūkininkaičių, ir miestelėnų. Daug piršosi, man gyvenant Rygoje pas dėdę kun. Butvilą, kuris ten buvo lietuvių parapijos klebonas. Lyg skindama ramunės žiedelio lapelius, vis ne ir ne sakiau. Tėvelis, net pykdamas, sakydavo, kad, taip labai besirinkdama, susilauksiu senmergystės. Keturias dukras turėdamas, rūpinosi jas išleisti už vyrų, o kad namie augo dar keturi berniukai, žinoma, tuo nesirūpino. Juk jiems pasogos duoti nereikėjo. O ir Izidorius turėjo labai didelį pasisekimą moterų tarpe. Bet va, smeigė pirštu į mane, išeinančią iš bažnyčios, ir sulipom, kaip medus. Keturis vaikus užauginom (Nijolytė mirė kūdikystėje).

*  *  *

     Aš tėvą visados prisimenu linksmą, besišypsantį. Tik vieną kartą grasino man diržu, bet negavau. O buvau vertas. Broliui teko, nes sugavo rūkantį. Taip jis po išperto kailiuko ir liko nerūkantis, o aš išsislapsčiau, nors dūmą pūsti išmokau vaikystėje. Bet kartą svečiuose užsirūkiau cigaretę, tėvui matant. Turėjau jau 20 metų, buvau mokytojas. Tėtis priėjo prie manęs, kaip visados nusišypsojo, ir gana garsiai pasakė: "Mesk tą šlamštą į krosnį!” Ką gi — numečiau. Girdėjo visi, visa miestelio ponija ir šalia stovinčios panelės. Paraudo žandai, bet, visiems girdint, pasakiau: "Tėvelio klausau!”

     Buvau dvidešimt vienerių metų. Ir valdžia jau tokių metų sulaukusį įrikiuoja į vyrų tarpą. Tėvai gimtadienio proga padovanojo didelį auksinį žiedą ir sidabrinę užrašų knygutę su auksu išrašytu vardu ir pavarde. Taigi ir jų į vyrus buvau oficialiai priimtas. Bet kai vieną šeštadienį rengiausi į vakaruškas, tėvų paklaustas, su kuo eisiu, pasakęs, gavau atsakymą — ne! Pabučiavau mamuliukui ranką ir pasilikau namie.

     Tėvas buvo labai religingas. Vieną vasaros sekmadienį, kaip visada, visa šeima ėjome į bažnyčią. Buvau tada mokytojų seminarijos studentas — geras pusvyris. Išėjau iš namų vienmarškinis, nes pagalvojau, kad bažnyčioje bus šilta, o suma juk ilga.. . Tėtis sustabdė mane ir sako:

     —    O kur dabar, ponaiti, būsimasis mokytojau, keliausi?

     —    Šilta, labai šilta, tėti, — teisinausi.

     —    Nepasiųsi, vaikeli! Prašau užsivilkti švarką. Juk einame į bažnyčią, į karalių Karaliaus namus.

     "Nepasiųsi nuo šilimos!” — vis prisimenu tuos žodžius ir niekados bažnyčios durų nepraveriu vienmarškinis.

     Mūsų namuose visados būdavo pilna žmonių. Tai kaimynai užsukdavo, tai giminės, draugai ar ūkininkai, užklydę į miestelį, aplankydavo. O aš buvau labai smalsus vaikas. Ausis ištempęs klausydavaus, ką jie kalba. Tėtis nieko nesakydavo, tik kartais pajuokaudavo: "Nebūk per daug smalsus — greit pasensi!”

     Nors tėvas buvo bažnytinis, bet visuomeniniame gyvenime ėjo tautininkų keliu. Jis vis sakydavo, kad vidurio kelias geriausias ir tiesiausias. Kairėn pasukęs, gali nukairiuoti, dešinėn — nudešiniuoti, o viduriu eidamas, niekur į šalį nenuklysi ir visada turėsi laisvas rankas pasirinkti tai, kas geriausia.

     Kartą miestelio rinkimuose tėvelis kandidatavo viename sąraše su žinomais laisvamaniais. Katalikas su laisvamaniais! Po rinkimų jis mane nusivedė į mokyklą, kur klasėse, koridoriuose, kieme buvo pilna primėtytų lapelių su Kasnicko pavarde. Lipom mudu per savo pavardės lapelius, o tėtis kalbėjo: "Aš žinojau, kad pralaimėsiu. Kas gi balsuos už kataliką, susidėjusį su laisvamaniais! Bet mes užmiršome, kad čia miestelio rinkimai, o ne bažnyčios. Tie žmonės, su kuriais aš ėjau viename sąraše, mano įsitikinimu, miestelio reikalus būtų mokėję geriau tvarkyti, negu dabar išrinktieji. Aš visados ėjau ir eisiu savo keliu, bet ne kitų nurodytu, verčiamu”. Taip savo pavyzdžiu jis vis mane mokė.

     Tėvas buvo blaivininkas. Mėgo dainuoti, mėgo draugystę, bet svečiavimosi laikas buvo visados vienodas. Dešimtą valandą vakare jis išnykdavo, kaip dūmas. Vakare atlikdavo gimnastikos pratimus, visada nusiplaudavo šaltu vandeniu ir gana ilgai melsdavosi. Kiekvieną vakarą, nežiūrint koks oras, pusvalandį skirdavo pasivaikščiojimui, o vasarą — pasivažinėjimui dviračiu.

     Tėčio būdas buvo ramus, niekados nemačiau susinervinusio, karštai ar garsiai kalbančio. Labai mėgo politikuoti, bet visados gerbdavo kito nuomonę.

     O, kaip aš norėčiau būti toks, koks buvo mano tėvelis Izidorius Kasnickas!

     Kaip prie jo pavardės galūnės prilipo "ickas”, norėčiau sužinoti. Man vis vaidenaši, kad jo protėviai buvo Kąsniai, Balkaičių kaimo mažažemiai ūkininkai, kurie arba labai daug "kąsdavo”, arba neturėdavo ko "kąsti”.

❖ ❖ ❖

     —    Seneli! Seneli! — girdžiu lyg iš tolimos atskrendantį balsą. . . — Seneli, atsargiai! — suspiegė du balseliai.

     Tik dabar atsikvošėjau, kai pamačiau mane lenkiančią mašiną, kuri labai staigiai užlindo už nosies.

     Kai ateina mano eilė vežti anūkus į skautų sueigas, 150 mylių keliu aš jiems pasakoju apie Lietuvą, tėviškę, gimines, tėvus. Jiems labai patinka mano pasakojimai apie skautavimą Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje.

     Aš kai tik baigiau pasakoti apie savo tėvelį, kai mano vairuojamas automobilis vos tik neužlėkė ant neatsargaus vairuotojo.

     —    Seneli, ar tau tėvelis pasakojo, kaip jis skautavo? — paklausė Ninutė.

     Vytukas nekantriai paklausė:

     —    Ar ir jis negavo medalių, kaip ir tu?

     Tuo metu iš greitkelio mes pasukome į 12-tąjį kelią. Niekas mūsų nesivijo ir priešais nesutikome automobilių. Važiavome per mišką. Pavasaris galinėjosi su prasižiojusiais medžių lapais. Vytukas vis negali suvirškinti, kaip gali skautas, išskautavęs 50 metų, neturėti nė vieno medalio.

     —    Buvai blogas skautas, — jis vis pasijuokia; paskui, išdidžiai per krūtinę perbraukęs ranka, pasako: — Pamatysi mano!..

     O aš jam atsakau:

     —    Blogas skautas, kuris dirba tik dėl medalių”.

     Taip mane mokė ir tėvas...

 


 

•    Kard. Pericle Felici, pirmaujantis bažnytinės teisės specialistas, daug prisidėjęs ruošiant naująjį bažnytinį teisyną, mirė kovo 22 d. Foggia mieste, Italijoj, sulaukęs 70 m. amžiaus.

•    Motinos Teresės įsteigtosios Artimo meilės mi-sininkės gausėja stipriu tempu. Jos jau turi savo padalinius visuose penkiuose kontinentuose, joms netrūksta naujokių. Šią vasarą atidaromas jų vienuolynas rytinėje Kentucky valstijos daly, kur jos darbuosis tarp Apalačių neturtėlių.