DELFAI, gegužės mėn. 10 d.
Vakar naktį ant pušimis apaugusios Pnyx kalvos stebėjome graikiškąjį "Garso ir Šviesos” spektaklį. Ir vieta, ir naktis — puiki. Nuo Pnyx apšviestas Akropolis — kaip ant delno. Po šalto vakaro žvaigždėm Partenonas žėrėjo auksu, ir išdidžiai skambėjo Periklio žodžiai garsių aktorių lūpose. Mainėsi auksinės, žalios, mėlynos šviesos; nuo Akropolio mums kalbėjo dievų, karžygių ir genijų Graikija. Tačiau, "Piramides ir Sfinksą” girdėjus, šis spektaklis man pasirodė mažiau efektingas.
Įspūdingą "naktinėjimą” Atėnuose už-baigėm ant Filopapou kalvos, Filopapou lauko teatre. Čia "Ellanikoi Choroi” tautinių šokių grupė atliko savo turtingą programą.
Lyginant su lietuvių, graikiški tautiniai šokiai man atrodė labai manotoniški: ritmiška mažų žingsnelių eisena į vieną ar kitą pusę, merginų ir vyrų priešpriešinės gretos, lėti rateliai ir vėl pasitursenantys žingsneliai. Nieko panašaus į "Žėkelio”, "Lan-dytinio” ar "Rugučių” figūras. Keista, kad jų šokiai tokie "šalti”: vyrai ir moterys šoka atskirai, retai susitverdami rankomis. Niekur nepastebėjau "lenciūgėliško” flirto ar "Malūno” ugnies. Negi lietuviai-šiauriečiai temperamentingesni už graikus-pietiečius? Tačiau šokėjai ir jų kostiumai — gražūs. Kiekvienam šokiui — skirtingų spalvų ir skirtingo sukirpimo drabužis. Mainėsi baltos, juodos, žalios, auksinės, raudonos spalvos; įvairavo žemi ir aukšti bateliai, kurpės, šlepetės, ilgi, pusilgiai sijonai, auksu išrašytos liemenės, turkiškos kelnės, šydai ir skarelės.
Įdomiausiai pasirodė Peloponeso vyrai. Balti plačiarankoviai marškiniai, balti trumpučiai šimtakvoldžiai sijonėliai, baltos kojinės ir raudonos šlepetės su didžiuliais juodais bumbulais šokėjus perkeitė į kažkokias pasakiškas būtybes, lyg tai užburtas lėles, lyg tai karališkus klaunus. Jų šokis "Tsamikos” buvo pats geriausias. Čia pagaliau pasirodė painios figūros, akrobatiški šuoliai per galvas, žybtelėjo jaunatviška ugnis.
Galbūt graikiškais šokiais žavėtis man trukdė ir neįprasta muzika: graudi monotonija, šaižūs, lyg byrančios šukės, garsai, nemelodinga, kartais net kraupi, dejonė.
* * *
O šįryt jau mes pakeliui į Delfus. Toli pasiliko Atėnai, Pendeli ir Parnitha kalnai. Autobusas rieda link senųjų Tėbų. Būtinai reiks paklaust Marijos, kodėl antikinis pasaulis turėjo du garsius miestus tokiu pat vardu, nors skirtingose šalyse: Graikijoj Tėbai ir Egipte Tėbai... Tikra senovės mįslė.
Marija pasakoja apie graikiškus gėrimus — "Retsina” vyną ir "Ouzo” degtinę. Mūsų vyrai klausosi su ypatingu dėmesiu. Vyno istorija gana įdomi.
Karų su persais metu graikai, matydami pralaimėsią, pasitraukė į kalnus. O kad priešai nesimėgautų jų paliktu vynu, primaišė į jį karčių pušų sakų. Kai po kiek laiko graikai persus išvijo, namuose rado neišgertą kartų vyną. Būdami taupūs ir praktiški, jie pradėjo tą vyną patys ragauti. Iš karto vynas atrodė neskanus, bet ilgainiui žmonės priprato prie sakų skonio ir pradėjo gaminti specialiai "sakuotą” "Retsina” vyną.
Artėjant prie Tėbų, Marija mums pasekė visą ciklą garsiųjų antikinių istorijų, pradedant Europos pavogimu, Tėbų įkūrimu, garsiąja Sfinkso mįsle ir baigiant nelaiminguoju karalium Edipu, kuris, nužudęs savo tėvą, vedė motiną. Po to sekė "Septyni prieš Tebus” nuotykiai ir lojaliosios Antigonės tragedija. "Turėjau paklausyti nerašytų įstatymų, nes gimiau mylėti, bet ne neapkęsti!” ("Antigonė”). Klausydama Marijos, galvoju apie mūsų krašto Antigonės, netolimos praeities lietuves motinas, suvarytas į turgaus aikštes prie nepalaidotų sūnų lavonų...
Pervažiavus Tėbų lygumas, gamtovaizdis pakito: kelias raitėsi kalvomis, slėniais,
‘‘Osios Luko” bažnyčia. N. Jankutės nuotr.
tarpekliais—aukštyn į kalnus! Vaizdai man priminė Colorado: akmenuotos, kvapiom žolelėm žydinčios pievos, žali kalnagūbriai, o tolumoj, mėlynu ūku susisupę, dunkso ir patys kalnai. Ten buvo Rockies, o čia — Parnaso keteros. Vien jau tas vardas mane spaudžia prie lango. Dairausi į vis artėjanjančias snieguotas viršūnes, nesitverdama džiaugsmu, kad fantastiškos, tik knygose ir vadovėliuose pažintos vietos štai "stojasi kūnu” prieš mano alkanas akis.
Netrukus pasiekiam Arachova kaimelį — garsią turistų atrakciją. Viskas, ką apie jį rašo kelionių brošiūros — tiesa. Tai mažas rojaus kampelis, labai arti mėlyno dangaus (950 m aukštyje). Arachovos šlaitai žaliuoja kiparisais ir pušelėm, o prie raudonstogių namukų žydi gvazdikai, geranijos, žirnikėliai ir plevėsuoja margi kilimai. Krautuvėlėse pūpso butelių eilės — Arachova garsi savo raudonu vynu. Sustok, keleivi, gėrėkis, atsigaivink, jei ne vynu, tai bent vandeniu, kuris atbėga į kaimo šulinį tiesiai nuo Parnaso viršūnės.
Deja, nesustojam. .. Laikas mūsų priešas. Jis paskirtas tik Delfams. Kelias vėl raitosi žemyn per vynuogynus, alyvmedžių ir migdolų sodus. Staigus posūkis — ir mes Delfuose!
Jei Arachova — rojaus kampelis, tai Delfai tikras rojus. Išlenktam kalnų slėny, tartum mėnulio rage, Kirphis kalno ir raudonų Rodini-Flambouko uolų saugojama, slepiasi garsioji Apolono šventovė. Jai po kojų žaliuoja alyvmedžių jūra ir mėlynuoja Korinto įlankos vandenys.
Išlipus iš autobuso, paskęstam saulėj, pušų kvepėjime ir paukščių giedojime. Gamtos grožis užima žadą, net verkt norisi. Nestebėtina, kad ši dieviška vieta buvo antikinio pasaulio centras ir šventovė.
Jau gilioje senovėje graikai čia garbino savo dievus: Geą, Demetriją, Poseidoną. Jie tikėjo, kad Geos sūnus Pitonas saugojo orakulą, todėl ir ši vietovė buvo vadinama Pito. Iš čia kilo ir garsiųjų Delfų vaidilučių pitijų vardas.
Baigiantis Mikėnų galybės amžiui, Delfuose pradėtas garbint Apolonas, moralinės disciplinos, fizinio bei dvasinio grožio dievas. Jam buvo pastatyta didžiulė dorėnų stiliaus šventykla, kurioje vaidilutės pitijos, apsvaigusios nuo dujų, besiveržiančių iš kalno plyšių, skelbdavo pranašystes tiesos ir patarimų ieškantiems maldininkams. Delfų orakulas taip išgarsėjo, kad jo pranašysčių išgirsti rinkdavosi ne tik Graikijos elitas, bet ir kitų antikinių kraštų valdovai.
Mes, tarytum Apolono maldininkai, kopiam vadinamu Šventuoju taku prie šventyklos griuvėsių. Pusiaukelėj sustojam svaigiai kvepiančių pušų gojely. Čia Marija mums pasakoja Delfų istoriją. Ji kalba su dideliu įsijautimu ir žinojimu, bet... per plačiai ir per ilgai. Matau, kaip mūsiškiai pradeda nerimauti ir vienas po kito "nusiimti” aukštyn vedančiais takais. Mūsų foto meistras Stasys, jau užsikoręs kažin kur ant uolų, fotografuoja dieviškus vaizdus.
Ir aš besiklausau Marijos tik puse ausies, nes ant šakelės netoliese nutūpė dagiliukas ir pragydo. Džiugi giesmelė byra aplink mane stikliniais karoliais ir pasišokinėdama rieda žemyn į stadijono griuvėsius, kur 500 m. pr. Kristų jauni atletai ruošdavosi olimpiniams žaidimams.
Marija kalba ir kalba. Paukštelis gieda ir gieda. Klausausi tik jo. Į mane srūva garsų, kvapų ir vaizdų svaigus šaltinis. Aš geriu ir pasigeriu grožiu. ..
Galų gale pajudam Šventuoju taku. Aplink, žydinčiose pievose, liekanos votų— dovanų prieš 1000 metų paskirtų dievui Apolonui už įvairias pergales. Tai meno kūriniai, kaip atėniečių "Maratono Pergalė”, korfiečių "Jautis”, argosiečių "Palikuonys” ir pan. Kiek čia kolonų, statulų, pastatų, altorių ir altorėlių! Atrodo, visa antikinė Graikija ir jos kaimynai čia buvo suvežę savo meno turtus. Tačiau gausybė griuvėsių kažkaip tinka šiai aplinkai. Jos grožio nesumažina nė vienas akmuo. Tie senovės graikai turėjo nuostabų grožio pajutimą: jų pastatai buvo tartum gamtos grožio tęsinys, būtinas vaizdo pilnumui.
Pagaliau mes prie pagrindinės šventovės griuvėsių. Šešios kolonos, kadaise buvę akinančiai baltos, dabar pageltusios, skersomis riekėmis suskilusios, tebedominuoja šį kvepiantį-giedantį slėnį.
Užlipu laiptais ir vaikščioju didžiuliam buvusių šventyklos grindų plote. Stogo vietoj — mėlyniausias dangus, o pro kolonas — tas pats žadą užimantis vaizdas, kaip ir prieš 1000 metų: žalsvoj migloj alyvmedžių slėnis ir saulės veidrodėliais žaidžiantys Korinto vandenys.
Marija parodo vietą, kur, sakoma, sėdėdavusi pranašaujanti pitija. Dabar čia tik suvartyti marmuro gabalai. .. Atsisėdu ant vieno jų. Gal nepyks ir nesivaidens man Pitijos dvasia. .. Norėčiau dabar nusikelt į praeitį ir nors valandą stebėt tas eisenas, tas apeigas ir išsipuošusius Apolono maldininkus, klausančius pitijos pranašavimų:".. .jei nepralaimėsi, karą laimėsi... Gyvensi, jei liksi gyvas.. .”
Veržiasi kartūs garai iš po trikojo. Padrikai lala apsvaigusi vaidilutė, ir Apolono žyniai užrašinėja jos ištarmę... 0 pušyne gieda dagiliukai. ..
Deja, niekas dar neišrado "laiko mašinos”; Pitijos ir mano dabartį tebeskiria du tūkstančiai metų.
Dažnai nustembu, kaip stiprūs yra buvę vaikystės troškimai, kaip ryškiai įsibrėžę, rodos, tokie nesvarbūs vaizdai. Šioje kelionėje sugrįžta jie pas mane su didele jėga, ir negaliu jų ignoruoti.
Štai, netoli šventyklos, stačiame uolos šlaite, senas pažįstamas — antikinis Delfų teatras. Kai buvau dvylikos metų, čia vaidindavau, pridengus veidą tragiška kauke, arba sėdėdavau ant aukščiausio laipto... literatūros pamokų metu, kai viskas aplink mane pradingdavo, išskyrus vadovėlio puslapį, kuriame pilkavo blanki šio teatro nuotrauka ir Sofoklio biusto piešinys.
Šiandien vaikystės fantazija susiliejo su realybe. Uždususi kopiu stačiais laipteliais aukštyn iki teatro dubens briaunos. Iš abie-
Delfų teatras. N. Jankutės nuotr.
jų šonų simetriškom eilėm, rikiuojasi platūs akmeniniai suolai, išlenkti tobulu pusračiu, suskilę, numinti, nusėdėti. Ir aš sėduosi čia, kur tiek kartų mintyse sėdėjau... Mane supa šviesa, žolelių kvapas ir ... žirnikėliai. Auksinės ir violetinės žirnikėlių kasos raizgosi, lyg minkštos atramos. Už nugaros dangų remia raudonas Kirphis kalnas, po kojų — Apolono šventyklos stačiakampiai griuvėsiai, lyg milžino kryžiažodis, ir mėlynos Parnaso keteros. O šalia manęs jau renkasi vietas žiūrovai: plepūs Korinto pirkliai, sofistikuoti atėniečiai, Tėbų ir Mikėnų turtuoliai, atletai iš Spartos ir Olympijos. Uolos viršūnėj, Erodo Atticus stadi-jone, ką tik baigėsi Pitijų (olimpinės) žaidynės, ir visi iš ten dabar plūsta į teatrą. Juk vaidins tragiškąjį "Karalių Edipą”, ir pats dieviškasis Sofoklis jau sėdi ant pirmos pakopos šalia Periklio ir žavingosios Aspasijos. Kaip lengva įsivaizduot, kad čia žemės centras, pažymėtas šventu Omphalo akmeniu!
Delfai.
S. Žilevičiaus nuotr.
Nenoromis keliuosi nuo žirnikėliais apipinto akmeninio suolo. Turiu išeit, nepamačius "Karaliaus Edipo”... Sudie, Sofoklį, Perikli ir Aspasija! Sudie, atėniečiai, korintiečiai, tesalonikiečiai ir laurais vainikuoti žaidynių atletai! Skinu žirnikėlius jūsų prisiminimui.
* * *
Delfų muziejus pilnas puikių meno kūrinių iš archaiškojo ir klasikinio periodo. Vaikštom tarp statulų, statulėlių, vazų, kolonų ir paminklų, stebėdamiesi nemariu graikų meno genijum.
Muziejuj dominuoja klasikinio periodo (478 pr. Kr.) šedevras — Dviračio vežėjas (Charioteer). Tai aukšto, liekno berniuko statula. Ne tik jo ramus veidas ir susikaupęs žvilgsnis, bet ir ilgas, gracingom klostėm krentantis rūbas, nuostabiai tikras, gyvas, atbaigtas iki smulkiausių detalių. Marija kalba mums apie tą 2460 metelių jaunuolį, kaip apie savo anūkėlį. Ji būtų puiki meno mokytoja. Kiek ji turi žinių ir kiek meilės dalykui, kurį aiškina!
Sutinku, kad šis berniokas — meno šedevras, bet jo veidas man visai negražus: smakras per ilgas ir per apvalus, lyg būtų patinęs, plaukai sulaižyti į "Charlestono” šokėjo garbanėles, akys per daug iššokusios, lūpos — moteriškos. Be to, jis neatletiškas. Tie senovės dviračiai, traukiami ugningų žirgų, išvystydavo didelį greitį. Reikėjo gi stiprių rankų ir raumeningo kūno ne tik išlaikyti vadžias, bet tinkamu momentu sutramdyti arba paraginti įsijaudinusius gyvulius. Bet "Dviračio vežėjo” rankos mažos, kūnas liaunas. Jo veidas be įtampos, užsisvajojęs. Šią statulą pavadinčiau "Jaunu poetu” arba "Svajotoju”. Žinoma, mano nuomonė čia visai nereikalinga, ir savo "šventvagiškų” minčių niekam neskelbiu, ypač Marijai... Antinojus man žymiai gražesnis, nors jo veidelis taip pat labai moteriškas. Nestebėtina, kad tie švelnūs bruožai, tos minkštos garbanėlės ir liūdnas žvilgsnis patraukė ištvirkusį imperatorių Adrijoną, ir Antinojus tapo jo meilužiu. Padavimas sako, kad berniukas, nepakeldamas tokio gyvenimo, nusiskandinęs Nile.
Nenoromis, kojas vilkdami ir vis atsigręždami į žavingąją Apolono karaliją, renkamės prie autobuso kelionei atgal. Žirnikėlių puokštės priviliotas, man ant rankos burgzdamas nusileidžia didelis vabalas. Jis įsitaiso ant piršto; jo žali su auksinėm kibirkštėlėm antsparniai žėri saulėj, lyg emeraldai, ir pora bendrakeleivių apsigauna, nustebintos mano "žiedu”. O man rodos, tai Delfų dvasia sako sudie: gal Pitija, gal nimfa iš Kastilijos šaltinio, o gal tragiškas aktorius iš akmeninio teatro... Bzzz! Nuskrido mano "emeraldas”. Sudie, Delfai — Grožio Šventove!
* * *
Pietaujame jaukiame Xenia viešbuty. Vienoj pusėj Parnasas, kitoj — milijono alyvmedžių slėnis, o tolumoj — Korinto įlanka. Viešbutis jaukus, su didžiuliais lan-
Peloponeso graikų šokis.
gais, mezginių užuolaidom ir terasom. Vikrūs jauni padavėjai atneša mums "moussaką”. Žiūriu į juos ir galvoju apie “graikišką profilį”, kuriuo nė vienas jų negali pasigirti. Ar iš tikrųjų senovės graikai turėjo tą vientisą kaktos-nosies liniją, kuri tokia ryški jų skulptūroj ir net smulkioj vazų tapyboj (kiekvieno karžygio profilis atrodo kaip skaitlinė 4)? O gal tai buvo tik marmure įamžintas grožio idealas, kaip Egipto faraonų majestotiška didybė...
Pavalgiusi išeinu į saulės nulietą terasą. Oras kvepia medum. Dūzgia bitės, nardo kregždės. Kad taip šito oro litriuką parsivežus Čikagon! Svaigina jis geriau, negu škotiška degtinė.
Terasoj sutinku Mariją ir pradedam kalbėtis. Pasirodo ji — žurnalistė ir istorinių romanų rašytoja. Dabar aišku, iš kur tas jos žinių srautas ir pašnekovės talentai! Rimtai apgailestauju, kai Marija pasako, kad jos knygos nėra išverstos į anglų kalbą. Mielai paskaityčiau. Pasitenkinu tik autografu —
Ninila Papayannis. Įdomi ta Marija-Ninila! Atėna su juodu turbanu ir auskarais kaip palto sagom. O pelėdą ant peties galima lengvai įsivaizduoti.
OSSIOS LOUKAS
Iš pagoniškos šventovės keliaujam į krikščionišką. 36 km už Delfų stovi XI a. Ossios Loukas vienuolynas, vienas iš gražiausių bizantiškojo meno paminklų. Aštuonkampėj bažnyčioj yra šv. Luko (ne evangelisto) kripta, kur jis buvo palaidotas (vėliau palaikai perkelti į Romą), ir nuostabaus grožio bei spalvingumo mozaikos.
Iš tolo Ossios Loukas bažnyčia su apvaliais kupolais ir raudonų čerpių stogais man panaši į raudonikių būrį arba puošnią Velykų "babką”, pastatytą ant karališko stalo. Gamtovaizdis čia tinka pagerbti ne tik šventąjį, bet ir patį Dievą. Už Ossios Loukas į mėlynę kyla 2.000 m aukščio Helikon kalnas; tarp jo ir bažnyčios gilus slėnis prismaigsytas pušų ir kiparisų. Helikono šlaitais plaukia purūs balti debesys, o šventoriuje senos, vėjų nugairintos pušys varva sakais ir kvapais. Ak, tokiam šventoriuj Velykų procesija, giesmėms ir būgnams atsišaukiant nuo kalno šlaitų!
Bažnyčioj viduj vėsu ir jauku. Nuo sienų ir lubų į mus žvelgia Kristaus ir šventųjų veidai. Kiekvienas paveikslas — auksu bei ryškiomis spalvomis žėrinti mozaika. Mažutytės auksinės, žydros, raudonos, rudos, baltos plytelytės sudėstytos į rimtim ir triumfu švytinčius veidus, į gyvybės pilnas akis, į judesy sustingusius majestotiškus apdarus. Garsiosios Genezės, Kristaus Krikšto ir Sekminių mozaikos stebina spalvomis, darbo komplikuotumu ir vaizdo jėga.
Marija pasakoja, kad II Pasaulinio karo metu vokiečiai apšaudę Ossias Loukas, tačiau, laimei, nepadarę labai didelės žalos. Nukentėję mozaikos jau restauruotos. Tik vienur-kitur matosi tuščios dėmės.
Iki soties prisifotografavę gražiajam šventoriuj ir prisipirkę puikių Ossios Loukas atvirukų, riedam žemyn į pakalnes, į pajūrį, į.. . Atėnus.
Kelias žavus — Helikono pakalnėm ir Korinthiakos Kolpos (Korinto įlankos) pakraščiais. Aplink — kalnų pievos. Jos skurdžios, bet gražios: marguliuoja laukinėm gėlytėm, raudonuoja visur esančiom aguonėlėm ir mėlynuoja. . . aviliais. Aviliai, aviliai, dideli ir maži, bet visi vienodai mėlyni stovi pakelėse, tartum nykštukų kaimai. Keista, kodėl pusryčiams negaunam medaus, kaip Egipte, kur nesimatė nė vieno avilio?
Be avilių pakelėse matom mažyčius koplytstulpiukus. Tai ant vienos plonos kojos pakrypę dėžutės formos altorėliai su kryželiu viršuje. "Atminčiai kelyje žuvusių žmonių”, aiškina Marija. Eismo nelaimės, atrodo, čia gausios, nes pravažiuojam nemažai tų keistų kryželių.
Tačiau niekas negali nuslopint mūsų geros nuotaikos. Prisikvėpavę kalnų oro ir grožiu pasigėrę, mes kaip ant mielių: tik šnekam, tik plepam, tik juokiamės. Anekdotas veja anekdotą, kikenimas — kikenimą, kol suskamba daina. Tai mūsų balsingoji pora, Natalija ir Vytautas, užtraukia "Gražių dainelių”. Jų repertuaras, ypač Natalijos, neišsemiamas ir platus: nuo "Ave Marija” ir "Jau vakaras buvo” iki "Geros gaspadinės” bei smarkiai padykusios "Aneliukės”.
Taigi solistai veda, o mes entuziastingai pritariam, net autobusas linguoja ir į šoną krypsta nustebusios Marijos turbanas.
Bet populiariausia daina šį linksmą vakarą — "Sausio mėnesy kas gimęs”. Išskai-čiuojam visus mėnesius, visus gimtadienius ir vėl iš pradžios. .. "Gruodžio mėnesy kas gimęs, prašyčiau atsistot, pamerki akelę, paspaust rankelę, kaimyną pabučiuot! skamba nesibaigianti dainelė, juoko priepuoliuose kratomos rankos, bučiuojami žandai. ..
Nepamatom, kaip privažiuojam Atėnus. "Liepos mėnesy kas gimęs...”, dar šaukiam užkimę, bet jau reikia išlipt ir atsisveikint su mūsų šauniąja Marija. Jai dabar "spaudžiam rankelę, merkiam akelę” ir įteikiam adresėlį nuo "dainuojančių lietuvių”.
Kai Marija mus palieka, jau tamsu. Juodas apsiaustas, juodas turbanas greit pradingsta gatvės šešėliuose. Man rodos, kažkas šmėštelia virš medžių. Ar ne Atėnos Pelėda?
Iki kito laiško.
Jūsų Nijolė