Atsitiko taip. Vieną dieną, kai Dievas baigė sukurti Pirmąjį Žmogų iš molio, Jis užsodino jį ant vaivorykštės lanko ir stumtelėjo žemyn.

     Pirmasis Žmogus lėkė, keliavo dangumi ta spalvinga vaivorykšte, kol bumpt — ėmė ir atsidūrė žemėje. Vos tik atvykęs į žemę, jis atsistojo ant kojų, dairėsi aplinkui ir pasijuto esąs nejuokais išsigandęs. Dangaus skliaute jo akys vis dar ilgesingai ieškojo vaivorykštės. Visa širdimi jis troško sugrįžti atgal pas Kūrėją. Bet vaivorykštės lankas, nors labai spalvingas, buvo slidus ir status. Nebuvo į ką rankomis įsikibti juo lipant. Pirmasis Žmogus suprato — grįžti, iš kur atvyko, jis jau nebegalės.

     Tada, giliai atsidusęs, jis nusigręžė nuo vaivorykštės ir atsisėdo ant žemės. Lietus krito ant jo, tarytum ploni ploni sidabriniai siūleliai. Jis buvo labai vienišas. Visu savo kūnu drebėjo lietuje.

     Kūrėjas, stovėdamas toj vietoj, kur buvo pati vaivorykštės pradžia, ir žvelgdamas žemėn, nuliūdo.

     "Galbūt negerai pasielgiau, nusiųsdamas jį žemėn”, tarė Jis pats sau. "Bet kas atlikta, tas jau atlikta”. Nusiųsiu jam šiek tiek proto. Tas jam padės.

     Dievas suvyniojo protą į minkšto debesies gabaliuką ir pasiuntė jį vaivorykšte žemyn pas Žmogų. Šis ryšulėlis, sparčiai nuslydęs vaivorykšte, ėmė ir atsitrenkė Žmogui į pačią nugarą. Žmogus greit pašoko ant kojų ir, apkabinęs ryšulėlį, spaudė jį prie širdies. Tada jam atrodė, kad kažkas prabilo į jį tyliai:    

     "Eik, Žmogau, negaišk laiko. Eik ir statykis sau namus”.

     Ir taip atvyniojęs debesį nuo ryšulėlio, jis užsimetė jį sau ant pečių. Šis buvo jo pirmasis rūbas.

     "Iš medžio šakų, iš molio tu gali pasistatyti sau namus”, Protas aiškino jam.

     Taip Žmogus ir padarė. Iš šakų, pagalių ir iš molio jis pasistatė sau apskritą namą, šone palikdamas skylę įėjimui. Įėjęs vidun, jis pasijuto daug geriau, negu kad sėdėdamas vaivorykštės papėdėje, po atviru dangumi. Nors ir čia jis vis dar drebėjo, nes lijo, ir namas buvo be stogo.

     Besidairydamas aplinkui, Pirmasis Žmogus pastebėjo netoli augančias palmes. Net ir lietui lyjant, žemė po jų šakomis buvo išlikusi sausa.

     "Klok daug lapų arti vienas kito, ir bus stogas. Nesušlapsi ir nereikės tau šalti”, protas sakė jam.

     Jis paklausė proto patarimo. Po stogu, kur lietus ir vėjai jo nepasiekė, jam buvo šilta ir jauku.

     Namus bestatydamas, Žmogus išalko. Jis išėjo iš namų pro duris maisto ieškoti. Jis ėjo, ėjo, kol priėjo tvenkinį. Labai švariame vandenyje plaukiojo žuvys, paženklintos vaivorykšte ant nugaros.

     "Va, imsiu ir valgysiu šiandien žuvį vakarienei”, nusprendė Žmogus ir ėmė gaudyti žuvis rankomis. Tada jis paslydo, krito į tvenkinį ir, nemokėdamas plaukti, vos vos nenuskendo, nepraleidęs net vienos nakties savo naujai pastatytuose namuose. Laimė, kad Vėžlys pamatė jį skęstantį ir šiaip taip išmokė jį plaukti.

     "Ačiū, ačiū. Tamsta angelas, o ne Vėžlys”, prabilo į jį Žmogus. "Dabar sakyk, kuo galėčiau pačiam pagelbėti?”

     "Būk geras, duok man nors šiek tiek proto”.

     Ir taip Pirmasis Žmogus pamokė Vėžliuką, kaip pasistatyti sau namučius.

     Išmokęs plaukti, Žmogus greitai prisižvejojo sau žuvų, o jo draugas Vėžliukas pasistatė stogą ant nugaros. Ne tik stogą ant nugaros pasistatė, bet ir nuostabiai gražiu raštu jį išmargino.

     Pirmajam Žmogui labai patiko Vėžliuko pastatytas stogas. Ypač jis džiaugėsi tuo gražiu raštu, kuris buvo naujai įspaustas stoge.

     Tą vakarą grįždamas namo, Pirmasis Žmogus svajojo sau apie raštą, kurį jis įspaus — kuriuo jis išmargins savo namučių sienas. . .

     "Debesis mane aprengė. Žuvis pamaitino. Palmės lapai yra mano stogas. Dabar aš eisiu ir pailsėsiu”.

     Pirmasis Žmogus išsitiesė ant grindų savo namuose ir klausėsi lietaus kritimo. Lietus švelniai barbeno į jo stogą, ir jam patiko šis garsas. Gaila tik, kad Vėžliukas nebuvo arti. Smagu juk būtų abiem gulėti ant grindų ir įsiklausyti į lietaus šnarėjimą ant stogo...

Išvertė Danguolė Sadūnaitė