Spausdinti

JONAS MIŠKINIS

     Kultūros sąvoka labai plati. Ją galima įvairiai apibrėžti. Žmogus yra gyvas ne vien paprastu kasdieniniu maistu. Jam reikalingas ir dvasinis maistas. Reikia ne vien tik kūną prisotinti, bet ir sielą prižiūrėti. Pasak mokslininkų, tauta, turinti daug piliečių, pasižyminčių tauriomis ir kilniomis sielomis, tampa garsi ir atkreipia pasaulio dėmesį. Tokia tauta niekada nemiršta. Nors ji būtų stipriausio priešo pavergta, skaudžiausiai engiama, persekiojama, jos nariai kalėjime laikomi, bet jie vis tiek išlieka savo siela ištikimi tautai ir jos kultūrai. Šiandien tokioje padėtyje yra lietuvių tauta.

     Ne veltui sakoma, kad kultūringas žmogus yra didingas, brangus ir garbingas. Jis savyje slepia nepaprastai didelius turtus. Jis gali kultūrą perduoti ateinančioms kartoms arba palikti savo kūrybos turtą, kuris, laikui slenkant, pasidaro amžinas, nemirtingas. Tokiam žmogui mirus, jo dvasios išreikštais turtais naudojasi, gėrisi ir džiaugiasi kiti.

     Mes, gyvendami svetur, turime susirūpinti savo dvasios kultūra. Nepakanka būti geru darbininku, amatininku, prekybininku ar kokios nors įmonės aukštu pareigūnu. Nepakanka turėti daug pinigų ir gražiai įrengtą rezidenciją. Šalia visa to reikia susirūpinti savo dvasinės kultūros vystymu ir kėlimu.

     Nuo Lietuvos-Lenkijos valstybės galutinio iširimo ir padalinimo lietuviai negalėjo savo kultūros pozityviai kurti ir vystyti, nes mūsų tauta buvo patekusi Rusijos carų vergijon. Iš tų laikų ir dabar turim nemažai tik iš lūpų į lūpas perduotų gražių lietuviškų dainų, pasakų, padavimų. Visa tai kūrė senosios praeities liaudis, nes inteligentijos Lietuva kaip ir neturėjo. Žiauri vergija ir sunki baudžiava neleido atsirasti inteligentijai. Bet vėliau atsirado ir vienas kitas mokytas lietuvis. Mažojoje Lietuvoje pasirodė pirmieji lietuviškosios kultūros pasiuntiniai. Mažvydas paruošė pirmąją lietuvišką knygą. Tai pirmoji tikybinė literatūra. O kiek vėliau Kristijonas Donelaitis pasirodė su pirmąja lietuviškos literatūros knyga. Nuo to laiko ėmė reikštis ir daugiau naujų rašytojų, tautos žadintojų. Kasmet veikėjų skaičius didėjo, ir stiprėjo lietuvių susipratimas. Dr. Jono Basanavičiaus "Aušra” ir dr. Vinco Kudirkos "Varpas” Lietuvoje kultūrinį gyvenimą stiprino, vystė ir plėtė. Net ir pasauliniam karui nepasisekė Lietuvos kultūrinio gyvenimo sužlugdyti ir sustabdyti.

     Vadinas, tauta pasiekia, ko trokšta, kai moka ir gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmus, valią ir mintis viena kryptimi. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir laiku taria savo žodį.

     1918 m. mūsų tauta dėl to prisikėlė, kad jai švietė Mindaugo ir Vytauto laikų paveldėta nepriklausomybės idėja. Ji laimėjo dėl to, kad turėjo tai, ko reikia kiekvienam laimėjimui — ryžtingą valią ir vienybę.

     Tūkstančiai mūsų protėvių savo darbais ir gyvybės aukomis per šimtmečius kvėpė mums tėvynės meilę, mokė vieningai jausti ir veikti, kūrė gaivinančią laimėjimo viltį. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja buvo subrendusi ne tik mumyse, bet visoje tautoje šimtmečiais anksčiau.

     Lietuva yra tiltas tarp dviejų kultūrų — Rytų ir Vakarų. Ji yra tų skirtingų kultūrų sūkuryje. Tačiau ji turi dar savą, lietuvišką kultūrą. Sovietų Rusijos bolševikai daro lietuvių tautai ir kultūrai labai didelę žalą, ypač žiauriai žalodami bręstantį jaunimą, kuris jau nebeprisimena nepriklausomos Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Nebegalima įsivaizduoti tokio žmogaus, kuris neturėtų paveldėtų savo tautos ypatybių. Tik ten jis gali tarpti, kur įgimtieji tautiniai ir kultūriniai ypatumai randa atitinkamas sąlygas, būtent savo tautoje. Taigi ryšio nutraukimas su tauta būtų veiksmas prieš savo paties prigimtį.

     Žmogus, ateidamas į pasaulį, atsineša palinkimą siekti gėrio. Beieškant gėrio, apsistojama ties savo tautos kultūra, nes jau ir žmogaus prigimties instinktas sako, kad tauta yra tasai šaltinis, kuris jį apdovanojo kultūros turtais. Tie, kurie nutraukia ryšius su savo tauta, su jos kultūra, papročiais, tradicijomis, tampa lyg nauji benamiai, savo tobulėjimui neberandą tinkamų sąlygų. Jie pasijunta tartum išrauti iš tos žemės, kurioje galėjo rasti sau tinkamo maisto. Su tokių savo šaknų išrovimu sujungtas ir sielos nuskurdinimas.

     Tarnavimas savo tautai turi pasireikšti ir aktyvia veikla, ginant ją nuo neigiamų įtakų, didinant jos moralines jėgas, apsaugojant praeities kartų sukurtus kultūrinius turtus.

     Gyvendami svetur, ne tik turime atlaikyti savo tautinės kultūros pozicijas, bet dar labiau jas išplėsti. Neprarasdami savo kultūros, mes galime ir turime pasisemti sau turtų ir iš kitų kultūrų. Mes žinome, kad prancūzai, italai, anglai ir vokiečiai dėl to pasiekė aukštos kultūros, kad augo ir brendo graikų mokslo, meno ir literatūros įtakoje. Juos tvirtino krikščionių tikyba ir romėnų teisė. Ugdydama savo kultūrą, tauta turi sugebėti pasinaudoti ir kitų kultūrų lobiais. Ši tiesa neturėtų būti pamiršta.

     Ugdyti kultūrai reikia tinkamų sąlygų, uolaus darbo ir pastangų. Žmogus yra socialinis tvarinys, visuomenės narys. Jis negali atsiriboti nuo kitų asmeniniais ar siauros grupės pareigų rėmais. Kūno gyvybei išlaikyti reikia maisto, prie kurio paprastai prisideda šimtai ar gal tūkstančiai rankų. Panašiai yra ir su dvasiniu maistu. Kultūra gali klestėti tik visuomenėje.

     Dvasios polėkiai verčia žmogų patirti, gėrėtis, džiaugtis, bjaurėtis ir bijoti. Iš to kyla pažanga, mokslas, menas, kultūra ir civilizacija. Tie veiksmai tarpsta visuomenėje, tam tikroje aplinkoje. Toji aplinka yra būtina kūrybai. Vienišas žmogus tikrai būtų žymiai menkesnis kūrėjas, negu tada, kai jis konkuruoja su kitais savo gabumais, veržlumu, noru daugiau sužinoti, patirti.

     Viena tokia organizuota ir tvarkinga aplinka yra socialinio gyvenimo forma — valstybė. Sąmoningas pilietis negali būti abejingas savai valstybei, nes ji duoda jam galimybę reikštis, gyventi civilizuotą gyvenimą. Valstybės, kuriamos piliečių patogumui ir interesams, apsaugoja juos nuo kitų galimos destruktyvinės veiklos ir sukuria darbui sąlygas.

     Istorinė patirtis rodo, kad valstybės ir atskiro asmens gerovė kyla tik tada, kai kyla valstybės piliečių kultūrinis lygis. Siekiant civilizacijos pažangos ir ekonominės gerovės, pirmiausia reikia rūpintis atskirų piliečių kultūrinio lygio pakėlimu.

     Jokia kultūrinė pažanga neįmanoma be kieto darbo. Mes stebimės žmonijos kultūros pažanga ir nuostabiais technikos išradimais, bet kartais nepagalvojame, kiek tiems tikslams reikėjo darbo. Žmogaus proto ir darbo dėka turime tiek nuostabių XX amžiaus išradimų, apie kuriuos senovės žmonės nė sapnuote nesapnavo.

     Tautų istorija sako, kad mažos, bet kultūringos tautos dažnai labiau sužiba mūsų planetos horizonte už didžiąsias. Kodėl? Dėl to, kad jos buvo ir yra darbščios. Ir Kristus mažam savo sekėjų būreliui liepė nebijoti, nes dangiškajam Tėvui patiko jiems paruošti karalystę.

     Edisonui tik 16 valandų darbas per dieną leido padaryti tiek išradimų ir įsigyti nemirtingojo vardą. Turtingasis automobilių karalius Fordas savo knygelėje pataria žmonėms, kaip reikia tvarkyti savo gyvenimą, norint pasiekti didelių dalykų. Jis rašo, kad tik ištvermingu darbu tegalėjo praskinti sau kelią į geresnę ateitį.

     Tautų kultūros lygis priklauso nuo jų darbštumo. Tautos darbštumas yra jos didžiausias turtas. "Darbas yra gyvenimo kelrodis, o nedarbas — skurdas”, sako žmonių išmintis. Pažangus tautos gyvenimas yra amžinas karas su visa tuo, kas atsilikę ir aprūdiję. Tik tada mūsų laimėjimai išaukštins mus pačius, kai visi sudėsime savo darbą į vienas svarstykles. Tik tada bus sukurta tautos laimė ir gerovė.

     Būtų klaidinga manyti, kad šiame atominiame, branduoliniame ir kosminiame šimtmetyje, pasiekus tiek nuostabių laimėjimų, žmogus gali lengviau atsikvėpti ir sakyti, kad dabar jau jam nereikės tiek dirbti, kad jau galės pailsėti ant pasiektų laurų.

     Ne. Numojus ranka į darbą, visi mūsų pasiekti rezultatai labai greitai pranyktų. Tik darbu pasiekiama pastovi kultūra. Tik kultūra užtikrins žmonijai laimingą ateitį. 0 mums, lietuviams, kaip jau pradžioje straipsnio svarstėme, tik lietuviškoji kultūra, įsigyta kruopščiu darbu, užtikrins ateitį.