Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

     Mane jau seniai ėmė noras plačiau pastudijuoti ir su "Laiškų lietuviams” skaitytojais pasidalinti išvadomis, kodėl marksizmas patraukė ir tebetraukia tiek daug žmonių į savo pusę. Kodėl tiek daug jaunų ir suaugusių žmonių tampa įvairių komunistinių ir prokomunistinių sambūrių nariais, uoliais kovotojais, aktyvistais? Kodėl net akademinis jaunimas, jauni ir pagyvenę profesoriai persiima marksizmo mintimis, jas skelbia savo klausytojų ir kitų žmonių tarpe? Juk dalis jų pažįsta sovietinio ir kitokio komunizmo nežmoniškumus, o vis tiek stoja už komunistinį marksizmą! Kodėl marksizmu besiremiančios socialistų partijos laimi demokratinius rinkimus ir valdo daugybę kraštų? Dėl ko rusai, kinai ir kiti komunistai užvaldė jau trečdalį žmonijos? Iš kur tas marksizmo patrauklumas? Man knietėjo, ar demokratai, krikščionys ir mes, lietuviai išeiviai, negalėtume ko pasimokyti iš marksizmo.

MARKSISTINĖ ISTORIJOS IR GYVENIMO SAMPRATA

     Karolis Marksas gyveno ir kūrė savo teorijas antrojoje 19-tojo šimtmečio pusėje. Tada kapitalistinis liberalizmas buvo pačioje savo aukštumoje. Pramonės darbininkai dar neturėjo savo stiprių organizacijų, ir sindikatai buvo draudžiami. Valstybės valdžia mažai kišosi į ekonominius reikalus ir augančios pramonės tvarkymąsi.

     Marksas matė kapitalistų gyvenimą, darbininkų išnaudojimą ir jiems daromas skriaudas. Stebėjo ir bažnyčių hierarchiją bei dvasiškius, kurių dauguma tada ėjo išvien su kapitalistais. Marksui atrodė, kad ir jie prisideda prie darbininkų išnaudojimo. Be to, anų laikų filosofai ir daugumas šviesuolių neigė Bažnyčią, religiją ir patį Dievą.

     Tad priešinimasis kapitalizmui ir su juo einančiai religijai užvaldė Karolio Markso dvasią. Kaip gabus šviesuolis, jis ieškojo tai savo ir kitų kovai prieš kapitalizmą filosofinių ir mokslinių pagrindų. Pasinaudodamas Hegelio dialektiniu idealizmu (tezė — stipri idėja, antitezė — jos priešingybė, sintezė — abiejų idėjų junginys), j į atvirkščiai išvertęs, Marksas sugalvojo dialektinį materializmą ir juo besiremiantį istorinį dialektinį materializmą.

     Trumpai būtų galima jį taip apibūdinti. Žmonijos istorija yra dialektinis vyksmas. Ji vyksta dialektiniu būdu: viena kuri ekonominė klasė užvaldo visą kraštą (tezė). Jos valdomieji, prispaustieji jai priešinasi ir siekia nuversti jos valdžią (antitezė). Ją nuvertusi, ši klasė naudojasi pirmosios klasės pasiektais laimėjimais ir žmonėmis. Taip susiformuoja naujas junginys (sintezė).

     Tas istorinis procesas vyksta griežtu determinizmu, ir to vyksmo niekas negali sustabdyti. Tačiau šį procesą gali paspartinti prislėgtųjų klasė. Tai įvyksta, kai ji įgauna klasės sąmonę, pasijunta esanti išnaudojama, todėl turinti kovoti prieš valdančiųjų klasę (iš čia klasių neapykanta, klasių kova).

     Dabar gamybos priemones valdantieji yra kapitalistų klasė (tezė), prieš ją turinti stoti yra išnaudojamoji darbininkų klasė (antitezė), kad kada nors būtų galima pasiekti beklasę žmonių visuomenę (sintezė).

     Norėdamas parodyti kapitalistų gudriai vykdomą darbininkų klasės išnaudojimą, Marksas sukūrė viršvertės teoriją. Žemės, dirbtuvių, fabrikų, mašinų ir pinigo savininkai arba kapitalistai, pasiima sau įmonėse darbininkų darbu pagerintos medžiagos, žaliavos naują, didesnę vertę. Tą viršvertę pasiima sau, darbininkams mokėdami tik algą, iš kurios jie galėtų vos pragyventi. Tai yra darbininkų išnaudojimas, nors įstatymais leidžiamas ir darbo sutartimi priimtas.

     Viršvertės pasisavinimo dėka gautus pinigus savininkai-kapitalistai kaupia, akumuliuoja (akumuliacijos teorija). Ir vėl steigia naujas įmones ar didina turimąsias. Taip išnaudoja naujas darbininkų mases. Be to, ši valdančioji kapitalistų klasė panaudoja kultūrą ir religiją savo valdymo ir pridengto išnaudojimo įteisinimui bei palaikymui.

     Iš tikrųjų istorijoje ir žmonių gyvenime lemia gamybiniai santykiai: turėjimas medžiagų, žaliavų, pinigų, žemės; taip pat jų gamybos ar apdirbimo technika (įrankiai, mašinos, energija) ir organizacija. Tai yra pagrindas (vokiškai — Unterbau') — tai realu, tikroviška ir medžiagiška. Visa kita: kultūra, menas, religija, dvasia, Dievas — yra žmogaus smegenų išgalvoti dalykai, virš ano pagrindo pristatyti (vok. Ueberbau). Ir patys smegenys yra tik tobuliau organizuota medžiaga (sakykim, funkcionuojanti, kaip koks foto aparatas, gaminanti fotografiją tikrai esamų fotografuojamų objektu).

     Iš čia — veiklos programa: išnaudojamoji darbininkų klasė turi paspartinti dialektinį istorijos vyksmą: pašalinti iš valdymo kapitalistų klasę ir atsikratyti ją palaikančios religijos, bažnyčios ir dvasininkų. Tam tikslui darbininkai turi jungtis, ruoštis, nieko nebijoti (pagal šūkį: visų šalių proletarai, vienykitės; jūs galite prarasti tik pančius, o laimėti viską!). Pasiruošus, revoliucijos keliu nuversti kapitalistų valdžią ir kapitalistinę santvarką; atimti iš kapitalistų nuosavybę, įgalinančią išnaudoti darbininkus ir paimti valdymą; tą privačią nuosavybę pervesti socialine nuosavybe (socializmo fazė), įvesti darbininkijos, proletariato diktatūrą; taip palengva eiti prie to, kad visa būtų visiems bendra (komunizmo fazė), būtų viena beklasė visuomenė, jau nebereikalinga valdžios. Tai yra didžioji darbininkijos klasės arba proletariato misija: per visas kliūtis, nesibijant aukų, nuversti kapitalistinę santvarką, išvaduoti darbininkiją ir sukurti laimingą beklasę žmonių visuomenę.

     Tokia Markso skelbiama socialinė filosofija, nors klaidinga, ir ekonominė viršvertės teorija, nors ir vienpusiška, ir skatinanti veiklos programa žavėjo ir tebežavi kapitalistų išnaudojamus, kapitalistinės liberalizmo santvarkos neginamus darbininkus ir idealistiškai bei visuomeniškai nusiteikusius jaunus žmones ir šviesuolius. Daug studentų, akademikų ir profesorių, studijuojančių marksizmą ir mėginančių pasinaudoti marksistine socialine analize, nekreipdami reikiamo dėmesio į jo klaidas, tampa marksistais, komunistais, socialistais ar kitokiais atvirais ar slaptais jo šalininkais.

KETURIOS MARKSIZMO PAMOKOS

     Marksizmo ir su juo iš esmės susijusio komunizmo ir socializmo klaidas bei vienašališkumus labai svarbu gerai pažinti tėvams, mokytojams, profesoriams, auklėtojams. Tai padės nuo jų apsisaugoti jiems patiems ir galės padėti bei paaiškinti kitiems, ypač jaunimui. Taip pat ir mūsų išeivių svarbus uždavinys yra paaiškinti kitataučiams apie komunizmą, ypač kaip jis pasireiškia praktikoje.

     Tačiau to dar neužtenka. Reikia gerai išmokti marksizmo duotas pamokas! Marksizmo patrauklumą daugeliui sudaro stipri kapitalizmo kritika, stojimas už darbininkiją ir palaikymas darbininkuose mesijaninės sąmonės, kuriant naują beklasės laimingos visuomenės santvarką. Tad, pasimokius iš marksizmo, mums reikėtų:

     1.    Organizuoti stiprią kapitalistinės santvarkos propagandą.

     2.    Visomis priemonėmis stoti už darbininkiją ir skriaudžiamuosius.

     3.    Įvairiais būdais prisidėti prie kapitalistų daromų darbininkijai skriaudų ir neteisybių pašalinimo.

     4.    Visus raginti kurti naują žmonišką visuomenės santvarką, kuri remtųsi ekonominiame ir socialiniame gyvenime dalyvaujančiųjų brolišku solidarumu.

     Apie šių keturių uždavinių vykdymą čia tegalime, žinoma, pateikti tik keletą minčių bei nurodymų. Svarbiausia, be abejo, yra skelbti visų klasių, grupių ir žmonių broliško solidarumo idėjas, nes tai visko pagrindas. Solidarumas kyla iš žmogaus socialinės prigimties, nes žmogus yra socialinė, bendruomeniška protinga būtybė. Tik bendruomenės gyvenime drauge su kitais dirbdamas, jis gali apsirūpinti tikrai žmoniškam gyvenimui reikalingomis gėrybėmis. Iš čia ir solidarumo šūkis: visi už vieną, vienas už visus! Tai krikščioniškoji artimo meilė praktikoje. Tad jį reikia kelti, plėsti, skelbti.

     Broliško solidarumo dvasią pirmiausia turėtų suvokti vadai ir mokytojai. Ją reikia ugdyti darbdaviuose, darbininkuose, jaunime ir visur kitur. Iš mažens, jau nuo mokyklos suolo mokiniai tebūna mokomi ir pratinami būti solidarūs su silpnesniaisiais, su išnaudojamų visuomenės sluoksnių nariais. Visi tepadeda organizuotu būdu vargšams, bedarbių šeimoms, atsilikusių kraštų ir misijų vaikams ir jaunimui. Paūgėjusius ir suaugusius skatinti dalyvauti socialinėje veikloje, susirinkimuose, sąjūdžiuose už demokratinio gyvenimo pagerinimą, už žmogaus teisių tobulesnį įgyvendinimą savo ir kituose kraštuose.

     Mes gyvename kapitalistiniame krašte ir naudojamės jo teikiamomis laisvėmis bei gėrybėmis. Pažįstame kapitalistinio liberalizmo gerąsias puses. Tačiau jis turi ir didelių klaidų, vykdo daug neteisybių. Karolio Markso atlikta kapitalistinės santvarkos analizė yra taikli, tikra, nors kai kuriais atžvilgiais ir neteisinga. Tačiau daugelis žmonių nenorėjo tai pripažinti. Jie tik kritikavo ir smerkė marksizmo klaidas. Tik po ilgų dešimtmečių (1933) popiežius Pijus XI savo enciklikoje "Quadragesimo Anno” viešai pripažino kapitalistinės santvarkos klaidas ir daromas neteisybes. Gaila, kad katalikai, demokratai ir kiti geros valios žmonės tada nematė ir dar dabar mažai teįžvelgia kapitalizmo klaidas ir negeroves. Užtat reikia jas gerai pažinti, drįsti viešai iškelti ir šalinti vykdomas skriaudas.

     Laikantis solidarumo, nesunku įžvelgti ir priimti, kad marksizmo skelbiama viršvertės teorija, nors ir vienašališka, turi pagrindo. Prie medžiagos ir žaliavos pridedamosios vertės arba naujos gaminio kainos sudarymo labai daug savu darbu prisideda įmonės darbininkai ir tarnautojai. Tad ir jie, kaip ir kapitalo savininkai, išmokėjus visas algas ir išlaidas, turi tikrą teisę dalyvauti įmonės pelne (plačiau apie tai žiūr. autoriaus straipsnį "Solidarumo įgyvendinimas” 1981 m. lapkričio mėn. "Laiškuose lietuviams”).

     Šis tas šiuo klausimu jau yra daroma, bet dažniausiai netiesiogiai, pvz. algų priedai, dovanos, vasaros kolonija darbininkų šeimoms ir pan. Tačiau reikia aiškiai ir tiesiogiai daryti, kad darbininkija tai žinotų ir jaustų. Tokiam darbininkijos dalyvavimui įmonių pelne yra įvairių galimybių ir formų.

     Plačiausiai visų kategorijų darbininkams tai yra vykdoma Brazilijoje. Ten įstatymo keliu įvesta vadinamoji "Programa de integracao social” (PIS): visos įmonės, institucijos (net valdiškos) ir įstaigos kas mėnesį moka tam tikrą nuošimtį į specialų fondą už kiekvieną savo darbininką ar tarnautoją. Iš jo kiekvienas darbininkas ar tarnautojas gali tam tikrais atvejais išsiimti jam priklausančius pinigus, o nuošimčius bet kada.

     Specialiame fonde sutelkti pinigai paprastai skolinami stiprinti privačioms įmonėms. Būtų, pavyzdžiui, visai nesunku pasiekti, kad centrinio PIS fondo vadovybė pinigus skolintų ar paliktų toms įmonėms ar institucijoms, kuriose darbininkai ar tarnautojai dirba, garantuojant jų saugumą ir nuošimčius. Iš čia tik pora žingsnių paversti tuos pinigus specialiomis akcijomis (Šerais). Tai būtų viena forma padaryti darbininkus dalininkais tų įmonių ar įstaigų nuosavybės, kuriose jie dirba. To reikėtų būtinai siekti.

     Apsirūpinimas žmoniškam gyvenimui reikalingomis gėrybėmis vyko ir vyksta ne tiek dėl kokių grupių ar klasių kovos įtakos, kiek dėl solidaraus bendradarbiavimo (plg. primityvių genčių medžioklę, nomadų gyvulininkystę, patriarchalinių, matriarchalinių šeimų žemdirbystę, genčių, tautelių, miestų prekybą, amatus. ..).

     Tad ir dabartiniais laikais su aukšta gamybos technika, darbo ir kapitalo koncentracija ir stipria administracija tautinio ir tarptautinio ūkio grupių bei paskirų žmonių aprūpinimas gali ir turi vykti, visiems jo dalyviams sąmoningai bendradarbiaujant, solidariai prisidedant ir gaunant, jiems patiems ar jų atstovams dalyvaujant valdyme. Tad ir darbininkai bei tarnautojai turi teisę dalyvauti dirbtuvių, fabrikų, firmų ir kitokių įstaigų valdyme. Iki šiol jis tebuvo mažai net prileidžiamas, o dar mažiau praktikuojamas.

     Jo formos gali būti ir yra įvairios. Žinomesnės — tai akcijos (šėrai) darbininkams ir tarnautojams, įmonės komisijos, komitetai kuriam nors specialiam uždaviniui, įmonių tarybos, susitarimai su darbininkų sindikatais ir pan. Po II pasaulinio karo tai plačiausiai įstatymų kelių buvo vykdoma Vakarų Vokietijoje. Visos įmonės turi turėti įmonės tarybas su plačiomis teisėmis. Vėliau įvesta, kad visos didžiosios įmonės, turinčios bent 10.000 darbininkų ir tarnautojų, privalo turėti pusę darbininkų rinktų atstovų aukščiausiame įmonės valdymo organe (Aufsichtrat) ir personalinio skyriaus direktorių, turintį darbininkų bei tarnautojų atstovų pasitikėjimą. Ir tai finansiškai ir administraciškai veikia visai gerai.

     Taip pat reikia, kad jie tiesiogiai ir daugiau dalyvautų visos savo ūkio šakos, susisiekimo ar profesijos valdyme. Paskutinėje socialinėje enciklikoje "Laborem exercens” pop. Jonas Paulius II apie tai sako: "Ieškotinas kelias į tai būtų sujungimas darbo su kapitalo nuosavybe, kiek tai galima; taip pat sudarant plataus masto tarpinius organus ar institucijas su ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais uždaviniais. Jos turėtų tikrą autonomiją nuo valdžios organų ir vykdytų savuosius uždavinius, nuoširdžiai bendradarbiaudamos viena su kita ir pasiduodamos bendrojo gėrio reikalavimams” (12-15 nr.).

     Tos profesinės atstovybės, sudarytos iš laisvai išrinktų darbdavių, darbininkų, tarnautojų ir tos srities prekybininkų (atstovaujančių vartotojams) atstovų, valdytų visą tos ūkio šakos ar profesijos veikimą, galbūt panašiai kaip vietinės savivaldybės — valsčių, miestų, apskričių, valstijų. Iš visų jos atstovų būtų sudaroma visos valstybės ūkinė-profesinė atstovybė. Ji turėtų didelės reikšmės parlamento ir vyriausybės ūkinei ir kultūrinei politikai. Jos, kaip sako popiežius minėtoje enciklikoje (32 nr.), "būtų gyvos bendruomenės savo turiniu ir forma taip, kad visi kiekvienos istitucijos nariai būtų laikomi ir traktuojami kaip asmenys ir skatinami veikliai dalyvauti visame jos gyvenime”.

     Be to, ir politinėse partijose, ir kitose demokratiniu principu sudaromose institucijose darbininkams bei tarnautojams taip pat turi būti duodamas sprendžiamasis balsas ir vieta. Kad tai yra galima, įrodo socialdemokratų ir darbiečių partijų praktika.

     Iš visa to, kas čia svarstyta, ryškėja ir naujosios ūkinės bei socialinės santvarkos bruožai. Ji remiasi visų klasių, grupių ir asmenų broliško solidarumo principu ir dvasia bei demokratija. Ji turėtų būti prieš demokratų, krikščionių ir visų geros valios žmonių akis. Reikėtų ją smulkiau nustatyti ir išdirbti programas. Dar svarbiau — pradėti ją jau dabar palaipsniui įgyvendinti, gerinant kapitalistinio liberalizmo santvarką (pvz. kaip tai sąmoningai daro vokiečių krikščionys demokratai), palengva ieškant, kuriant ir pereinant į naujas formas bei institucijas. Lietuvoje ir kitur gali kada nors būti sudarytos sąlygos tai sukurti ir įvykdyti.

     Baigiant norėtųsi suglaustai pasakyti: laisvųjų Vakarų demokratai, krikščionys ir mes, lietuviai, galime ir turime prieš marksizmo patrauklią santvarką pastatyti brolišku solidarumu paremtą ūkinio ir socialinio gyvenimo sampratą, ideologiją ir naująją santvarką, stojimą už darbininkiją ir jai lygių teisių bei vietų davimą visose gyvenimo srityse. Tai žavėtų jaunimą ir šviesuolius, patrauktų darbininkiją bei visus geros valios žmones ir laisvuose kraštuose, ir komunistinėje vergijoje.

 


 

•    Tarptautinio Rotary klubo italų Emilijos Romanjos skyrius popiežiui padovanojo kilnojamą kliniką, skirtą Tailando ir Kambodijos pabėgėliams gydyti. Klinika, traukiama galingo vokiečių traktoriaus, turi tris skyrius: radiologijos, chirurgijos ir analizių.

•    JAV-se dabar apie penktadalis visų vaikų dėl perskyrų ir kitų priežasčių yra auginami vieno iš tėvų šeimoje. Pagausėjo netekėjusių motinų skaičius. Per paskutinius 11 metų padvigubėjo skaičius šeimų, kur vaikus augina tik vienas iš tėvų.