I. S. B.

     Penkta valanda vakaro. Padedu nebaigtus darbus į stalčių, užrakinu raštinės duris (dažnai paskutinė išeinu), nusileidžiu keltuvu ir keliauju namo. Gyvenu tik aštuonios minutės nuo darbovietės. Eidama galvoju: "Kaip gerai, kad nereikia važiuoti traukiniuku ar autobusu, kuriuose minia žmonių susikimšusių prakaituoja, pavargę nuo darbo dienos. Kaip gerai irgi, kad nereikia mašina važiuot susikimšusiuose greitkeliuose į priemiesčius, kur daug Čikagoje dirbančių gyvena”.

     Einu negreitai, pasigėrėdama žaliais medžiais, mėlynu dangum. Smagu po aštuonių valandų darbo dienos pereiti per šviežią orą. Diena gerai praėjo. Turėjau spręsti daugybę įvairių problemų, bet nebuvo per sunku. Viršininkas mane gerbia, nejaučiu didelio spaudimo. Darbo draugai malonūs.

     Grįžtu namo. Šuniukas sutinka prie durų su tokiu dideliu džiaugsmu, lyg manęs nematęs visą mėnesį. Dukrelė patenkinta pradeda pasakoti, kaip praėjo diena mokykloje, kiek pamokų jau paruošė, kiek dar reikia mokytis ir t.t. Namas smagus. Iš tikrųjų ne tik smagus, bet nepaprastai patogus ir malonus. Nors iš abiejų pusių kiti du nameliai sienom priklijuoti "townhouses”, bet aplink pastatą medžiai, žalia žolė, gėlės, įvairūs krūmeliai. Visai prieš namą aikštelė, po beržu suolas, netoli trys didelės eglės, ir liepos dar kvepia nuo ką tik pražydėjusių žiedų. Vis stebiuosi, kad taip arti didelio miesto centro žmogus gali surasti tokią gražią vietą gyventi. Paukščiai rytais čiulba, voverytės medžiais lipinėja.

     O visai netoli, skersai gatvės, didelė maisto krautuvė ir vaistinė. Autobusu per dešimt minučių galiu nuvažiuoti į miesto centrą, į Meno muziejų, į Centralinę biblioteką ir apsipirkti didžiulėse krautuvėse. Viskas taip patogu. Dukrelės mokykla už pusės kvartalo. Pati iš ryto nueina ir po pamokų pareina. Nors dabar, užpirkus namelį, reikia labai saugoti išlaidas, kad gale mėnesio nepritrūktų maistui, viską turime, ko mums reikia.

     Dažnai, eidama į darbą ar iš jo grįždama, dėkoju Dievui už didelę meilę, už viską, ką turiu!

     Iš pašto dėžutės išsiimu dienos paštą — laiškas iš sesers, telefono sąskaita, "Draugas”, pora propagandinių katalogų ir baltas vokas iš "Lithuanian Catholic Religious Aid”. Atidarau ir išsiimu paskutinį Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidinį anglų kalba. Padedu viską ant komodos ir einu persirengti, virt vakarienės. Perskaitysiu paštą vėliau — po to, kai šeima bus soti, dienos įvykiai išpasakoti. Gerai pavalgom, susitvarkom, baigiam rytdienai pamokas. Dukrelė eina gult, o aš pirmą kartą visą dieną turiu porą valandų sau (ir, aišku, kai kuriems namų darbams). Atsisėdu pailsėt, pasiimu paštą ir pradedu skaityt. Pas seserį visi sveiki, viskas gerai. Telefono sąskaita dar gali laukti iki galo mėnesio, kada gausiu algą; išmetu propagandą, peržiūriu "Draugą” ir gale pradedu vartyt Kroniką. Negaliu ilgai skaityti. Susijaudinu ir jaučiuosi lyg kalta, kad negaliu kuo padėti mūsų laisvės netekusiems broliams ir sesėms. Įvairios mintys eina per galvą. Kaip galiu taip patogiai gyventi, kai kiti žmonės pasaulyje įvairiais būdais kankinami! Jaučiuosi nepaprastai nepajėgi, maža, silpna.

     Neseniai sekmadienį per pamokslą girdėjau pavyzdį, kad, užsigavus ranką, kad ir vieną pirštą, visas kūnas yra ne toks sveikas, kaip kad buvo: jei tikime, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kiekvieną kartą, kai vienas Bažnyčios narys yra kankinamas dėl tikėjimo, visa Bažnyčia kenčia, visa Bažnyčia yra nesveika.

     Ką daryt? Nežinau. Pakeisti Lietuvos dabartinės situacijos tikrai negaliu. Bet reikėtų ką nors daryt. Jei visi laisvėje lietuviai ką nors darytų, ką nors... Gal galėtume bent kiek pakeisti brolių ir sesių situaciją.

     O ką sakyt apie vaikus. Kaip jausčiaus, jei mano dukrelei uždraustų eit į bažnyčią, duotų blogus pažymius, jei sužinotų, kad priėmė komuniją. Labai skaudėtų. Labai.

     Aišku, galiu siųsti piniginę paramą organizacijoms, kurios rūpinasi ir gali tiesiogiai daugiau daryti. Galiu remti Kronikos leidėjus. Bet kažkaip neužtenka. Jaučiu, kad neturiu teisės kas dieną tris kartus valgyti, kai Sibire Gajauskas, Petkus ir kiti susirgę ir išalkę turi atlikti neįmanomą darbo kiekį. Tik dėl to, kad jie kovojo dėl teisybės.

     Tik neseniai aiškiai supratau, kad Dievas pats vienas neveikia stebuklingais būdais. Jis pasirinko veikti per žmones — per mus. Todėl buvo taip reikalinga, kad Kristus ateitų į šį pasaulį, nes per Jo kūną Dievas galėjo veikti ir mums parodyti savo tikrąją meilę.

     Jam ir dabar reikia "kūnų”, asmenų, kurie apsiimtų parodyti Jo meilę kenčiantiesiems. Gal kaip nors aš turėčiau daugiau pasiduoti Dievui, kad Jis ir per mane ką nors darytų, per mane palengvintų tą didelę persekiojamųjų kančią. Bet aš tokia nepajėgi!

     Norėtųsi šaukt, kad kas nors pajėgesnis ką nors darytų — bet kas? Vienokiu ar kitokiu būdu mes visi esame nepajėgūs.

     Dukrelė šaukia — dar nemiega. Klausia, ką darau. Sakau, kad skaitau apie Lietuvos vaikus, kaip jie persekiojami, jei tikintys, jei eina į bažnyčią. Nori žinoti tiksliau. Pasakoju keletą įvykių ir keletą perskaitau. Jai irgi gaila. "Mama, ką mes galėtume daryti?” — "Nežinau, — sakau, — norėtume kaip nors padėt, ar ne?”

     "Kaip būtų, — sako dukra, — jeigu mes už juos melstumėmės?” Taip. Reikėtų bent dažniau melstis. "O kaip būtų, — man mintis ateina, — jeigu vieną kartą per savaitę nueitumėm į šv. Mišias vieton tų, kurie negali, neleidžiami eiti?” "Gerai!” — sako dukrelė, kuri, kaip daugumas vaikų, iš tikrųjų nemėgsta eiti į bažnyčią (išskyrus sekmadieniais, kada visi eina).

     Nutarta. Mėginsim vieną kartą vidury savaitės nueiti išklausyti šv. Mišių vieton vienos lietuvaitės ar lietuvės, negalinčios tai padaryti Lietuvoje.

     Sieloje pasidaro truputį lengviau. Gal vieton mėgint daryt ką nors didvyriško, kam nesu pajėgi, vienos Mišios vidury savaitės jau bus daugiau negu niekas. Ir tai, atrodo, kaip tik viena snaigė sniego pūgoje.

     Prisimenu pasakytę, neseniai skaitytą. Paukštelis sėdi ant plikos medžio šakos žiemos metu. Pradeda snigti. Paukštelis klausia mamos: "Mama, kiek sveria viena snaigė?” — "Nedaug daugiau kaip nieko”, — atsako motina. Paukštelis, tupėdamas ant šakos, pradeda skaičiuoti snaiges, užkritusias ant šakos. "Viena, dvi, trys,. .. šimtas dvidešimt penkios,... tūkstantis trys šimtai dvylika,... šimtas penkiasdešimt tūkstančių šeši šimtai dvi,... trys milijonai du šimtai tūkstančių keturi šimtai trys .. .” Ir ... šaka perlūžo.

     Jausdama savo nepajėgumą, kviečiu visus, kurie skaito šį sraipsnelį, įsijungti, kaip mažos snaigės, pasimelsti vieton mūsų tautiečių, negalinčių laisvai melstis. Gal vieną kartą per savaitę kiekvienas galėtų nueit i Mišias arba sukalbėt gabalėlį rožančiaus, arba gal visa šeima sueitų ir vieną kartą paaukotų vakarinę maldą arba — gal dar geriau — paskaitytų straipsnelį Švento Rašto vieton tų, kurie labai norėtų, bet negali turėti religinių knygų. O gal kiekvienas kaip nors kitaip sugalvos įsijungti į šį maldos ratą. Jei daug iš mūsų dažnai melsis, Dievas gal išklausytų mūsų maldų. Jis yra daug sumanesnis, negu mes visi kartu.