CHIARA LUBICH
"Nė vienas tarnas negali tarnauti dviem valdovam, nes arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vieno laikysis ir kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir turtams” (Lk 16,13).
Kad Jėzaus žodžiai yra tiesa, mus moko ir patyrimas. Taip mes žinome, kad tarnavimas dviem valdovam baigiasi vieno pamėgimu ir tarnavimu jam geriau, negu kitam, kurio nemėgstame. Tuo stipriu priminimu, kad negalime tarnauti Dievui ir turtams, Jėzus pasako, kad privalome pasirinkti tik Dievą. "Turtai” čia reiškia ne tik pinigą, bet ir viską, ką žmonės turi bei ko trokšta ir prie ko prisiriša kaip prie savo gyvenimo tikslo.
Iš tikrųjų Jėzus nesmerkia turtų turėjimo, tik prie jų prisirišimą ir blogą jų naudojimą. Turtai gali būti puiki priemonė geriems sumanymams vykdyti, keliant žmonių dvasinę ir materialinę gerovę bei padedant reikalingiesiems.
Jėzus, smerkdamas tik prisirišimą prie turtų, pasako, kad žmonės, kurie prie jų prisiriša, taip juos pamilsta, kad tampa jų vergais. Jie, visiškai turtams atsiduodami, skiria jiems visą savo dėmesį, rūpestį ir jėgas. Tada tie turtai virsta jų gyvenimo idealu, jų dievaičiu. Ir kai tai atsitinka, jų širdis tarp Dievo ir turtų suskyla. Bet žmogus turi tik vieną širdį ir gali mylėti tik vieną idealą. Niekas negali tarnauti dviem valdovam.
Tie, kurie pasitiki kuo nors, bet ne Dievu, parodo, kad jie Dievo nelaiko savo Tėvu ir netiki, kad Jis rūpintųsi jais visuose jų gyvenimo reikaluose. Skirdami visą dėmesį turtams, jie atitolsta nuo Dievo, nes Jo nemyli.
Ne vien tik turtingieji stato save į pavojų, darydami tokią klaidą, bet ir tokie, kurie prisiriša prie bet ko, kad ir prie savęs. Ką mes turime daryti, kad nepatektumėm į tokį pavojų? Minėtais žodžiais Jėzus nesako, kad mes turime pasirinkti Dievą ar turtus. Jis aiškiai įspėja, kad privalome pasirinkti tik Dievą.
Gal mes tokio pasirinkimo dar nepadarėme. Gal bent kiek tikime į Jį, šiek tiek praktikuojame religiją, kartais rodome kiek meilės artimui, bet kartu esame labai prisirišę prie didesnių ar menkesnių gėrybių, kurios užpildo visą mūsų širdį.
Jei mes truputį giliau pažvelgsime į save, geriau matysime, kad rūpinamės tik darbu, šeima, studijavimu, pasisekimu, sveikata, savimi ar daugeliu kitų dalykų, kuriems skirdami visą savo dėmesį, pamirštame Dievą.
Jei taip būtų, tada aišku, kad mūsų širdis jau pavergta, mūsų gyvenimas priklauso dievaičiams, o Dievui vietos mūsų sieloje jau nėra.
Ką tada turėtumėm daryti? Tokioj padėty turime tvirtai apsispręsti ir tarti Dievui, kad nuo šiol nieko kito nenorime, vien tik Jį mylėti visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis. O tai padarę, turime stengtis pagal tą apsisprendimą ir gyventi. Ir taip gyventi nėra sunku, jei visą savo dėmesį skirsime tik tai dienai, kurioje dabar gyvename, sutelkdami visas galias mylėti visus ir viską iš meilės Dievui.
Iš anglų kalbos išvertė K. P.