ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Iš visų vaizdų, išreiškiančių krikščionio pašaukimą, joks kitas nėra taip dažnas Šv. Rašte ir taip uždegantis mūsų vaizduotę, kaip kovotojo. Todėl į religinį Laiškų žurnalą vis įdedama temų, liečiančių kovojimą: kas mūsų priešai, kokia jų, Dievo ir mūsų strategija, kam iš viso kovotina, koks atlyginimas laukia nugalėtojo, kaip kovoja moteris. ..

     Su kovojimu yra susijęs vienas liūdnas faktas, kuris gali būti įvairaus laipsnio. Tai kovojimo priešingybė, arba nekovojimas. Kovojančių gretose visada pasitaiko tokių, kurie iš kovos lauko pasitraukia, palikdami ginklo draugus ir priešo puolamą gimtąją šalį žinotis patiems. Va jau ir nurodytas pirmasis laipsnis, kuris yra dezertyro. Bet kovotojų eilėse pasitaiko ir tokių, kurie pasielgia dar blogiau: ne tik pasitraukia iš kovos lauko, bet — kalbant pilies arba tvirtovės gynimo vaizdu — dar atkelia priešui vartus. Štai atvažiavome prie antrojo laipsnio, kuris yra išdaviko. Ženkime dar vieną žingsnį toliau arba, geriau pasakius, žemiau. Atsiranda ir tokių, kurie ne tik palieka kovos lauką, priedo dar atkelia priešui vartus, bet ir patys jungiasi į jo eiles, kovodami prieš savuosius. Neretai tas kovojimas vykdomas iš pasalų: kai priešas puola iš priekio, jie tiems saviesiems nelauktai smogia iš užpakalio. Štai trečiasis laipsnis, kuris yra brolžudžio.

     Šį liūdną ir laipsniuotą reiškinį panaudosime svarstymui, paklausdami save, ar jo nėra įsiskverbę į mūsų praeitį. Šv. Ignacas Lojolą yra parašęs garsų dvasios gyvenimo vadovą, pavadintą Rekolekcijų knygute. Ten pateikiamas vienas svarstymas, paprastai vadinamas nuodėmių eisena, prisiminti savo praėjusio gyvenimo negražiems veiksmams. Jų prisiminimas labai pravartus net tiems žmonėms, kurių praeities nuodėmės dėl Dievo atleidimo iš sielos jau ištrintos, nes skatina virtinę svarbių dorybių: kuklumą, nesipūtimą prieš kitus, dėkingumą Dievui, meilę Dievo Sūnui, paėmusiam tas nuodėmes nešti ant savo kruvinų pečių. Turbūt visi žinome pasaką apie Pelenę — skurdžią, skarmalotą mergaitę, kurią pamilo ir pasiėmė į savo rūmus už žmoną karaliaus sūnus. Grįžimas mintimis į savo praeities skurdą (Pelenė tikriausiai į jį prisiminimais grįždavo) juo labiau didino mergaitės meilę ją sau paėmusiam karalaičiui. Štai vaizdas, išreiškiantis vieną tikslų prisiminti mums šitokiu mąstymu savo praeities dėmes. Turime tik pridėti, kad Pelenė buvo skarmaluota savo kūno drabužiais, o mes — sielos, ir kad ją į tą skarmalotą padėtį įstūmė pamotė, o mes — patys save.

     Šv. Ignacas dar pataria ir metodą. Tokiam prisiminimui, sako jis, padeda trys dalykai: pirma, pažvelgti į namus ir vietas, kur gyvenau, antra — pokalbius, kuriuos vedžiau, trečia — pareigas, kurias ėjau. O vienas žymiųjų šio vadovo komentatorių dar prideda tokią naudingą pastabą: "Pravartu apžvelgti viena, nuodėmes, antra, apsileidimus, trečia, netobulumus. Tada mūsų gyvenimas pasirodys pilnas nusikaltimų dėmių, apsileidimų dumblo, netobulumų bei defektų dulkių ir šaparų”.

     Tad žvilgterkime į savo praeitį, kiek joje buvo nekovojimo arba, detaliau pasakius, trijų minėtų nekovojimo laipsnių. Anie laipsniai buvo nurodyti pasaulio kareivių kovojime. Kad būtų aiškiau, paimkime kiekvieno pavyzdį antgamtinėje srityje. Pirmasis laipsnis — dezertyravimas. Kurioje nors vietoje susidaro Naktinės adoracijos būrelis: vieną valandą per mėnesį naktį meldžiantis budėti, atlyginant Kristui už žmonių nusikaltimus. Kadangi tai vargina, ir ta vienintelė nakties valanda kartą per mėnesį atrodo per sunki, todėl asmuo paprašo save iš narių skaičiaus išbraukti. Toks žingsnis nereiškia jokios nuodėmės. Bet jis — dezertyravimas. Antrasis laipsnis — išdavikiškumas. Nors turiu savo sielą ginti, pagundos metu atkeliu nuodėmei į ją vartus ir įsileidžiu. Tai Dievo karalystės reikalų savyje išdavimas. Trečiasis laipsnis — brolžudiskumas. Koks nors asmuo siekia likti doras ir kovoti prieš blogį. Bet aš viliojimu, mokymu, pajuoka, papiktinimu ar kitokiu būdu jį nupuldau. Tai brolžudystė, nes tuo viliojimu, mokymu, pajuoka, papiktinimu tartum suvarau jam į nugarą peilį.

     Dar du vaizdiniai dalykai gali padėti mūsų mąstymui apie savo praeties negražybes. Vienas yra prieš tai kaip galima daugiau įgauti šlykštėjimosi velniu, kad būtų pajusta juo didesnė gėda savo anais nekovojimo laipsniais jį rėmus. Kai kuriems žmonėms čia padeda koks nors atgrasus, nupurtantis daiktas, su kuriuo teko susidurti, ar jis būtų fizinis, ar — palyginimui veikia dar taikliau — iš doros srities, pavyzdžiui, jei mums teko būti smurtingai užpultiems ir nuskriaustiems, sutrypiant mūsų teises ir išplėšiant, kas mums buvo brangu. Tokį atgrasumą pajunta užpulta ir brutaliai išprievartauta moteris arba asmuo, kuriam vienas užpuolikas užlaužia rankas arba nelauktai smogia kumščiu pasmakrėn partrenkdamas, o kitas kiša savo rankas į kišenes, po drabužiais, šeimininkaudamas kaip savo teritorijoje ir išsiplėšdamas rastas vertybes. Tai tolimas, bet apytaiklis vaizdas smurtingo, šlykštaus brovimosi į mūsų gyvenimą iš velnio pusės. Jis padeda pajusti juo daugiau gėdos, pastatytas šalia kito vaizdo, kuris šiame mąstyme pravartus pakviesti sau prieš akis — Viešpaties Kristaus, einančio kančios keliu: ar išpilto kruvino prakaito Alyvų darže, ar su erškėčiuota galva ant kryžiaus, ar šventą valandą su draugais už Paskutinės vakarienės stalo. Pajuntame juo daugiau gėdos, kad kiekvienu doriškai negražiu ar menkaverčiu savo praeities žingsniu ėjome ne su juo, o palaikėme to savo šlykščiojo priešo pusę.

     Mąstymą apie savo praeitį, į kokį čia leidžiamės, kai kurie atlieka pasidėję prieš save lapą popieriaus ir ant jo, susigrafavę į skyrius, sau už kiekvieną rašomais pažymiais išreiškia, ko yra verti; tokiu būdu gauna savo gyvenimo charakteristiką. Galime tokią savo charakteristiką susidaryti galvoje, be popieriaus. Pažvelkime į keletą sričių, apie kurias galime save paklausti, kaip praeityje buvo.

     Kokiu pažymiu išlaikiau bandymus, kurių Dievas man siuntė? Penketuku, keturiais su minusu, trejetuku su dviem brūkšniais? O gal bandymas atskleidė mano menkystę dvejetuku, kurį sau turiu atvirai pasirašyti? Kad rašytumės juo teisingesnius pažymius, pravartu prisiminti pavyzdžių iš kokių nors žymių žmonių, kaip šventųjų: kaip jie bandymo egzaminus išlaikė (sakysime, tikėjimo srityje Abraomas).

     Toliau galime peržiūrėti iš Dievo gautas dovanas: ar buvau jų naudotojas, ar eikvotojas, ar gal net jomis piktnaudžiautojas? Žvilgsnis į dovanas ypatingai geras kelti savyje gėdai ir gailesiui. Juk viena iš nuodėmės bjaurių pusių yra ta, kad Dievas įžeidžiamas jo paties duotomis dovanomis. Be to, galima akivaizdžiai gretinti save su Kristumi: kokiu būdu jis, kaip žmogus, tas dovanas naudojo, ir kokiu mes.

     Štai didelė kalbos dovana mano lūpoms, regėjimo ir ašarų dovana mano akims, klausos dovana mano ausims, pažinimo dovana mano protui, ilgesio, žavėjimosi, užuojautos dovana mano širdžiai, sparnų dovana mano vaizduotei, ryžto dovana mano valiai, išgyvenimo dovana mano jausmams, kūrybos, tikėjimo ir vilties dovana mano sielai.

     O kokia krūva dovanų duota mano rankoms: lietimo, slaugymo, ruošos, įvairiausio darbo, žaidimo, minties reiškimo raštu, muzikos, meno, pagalbos teikimo, savęs gražinimo ir priežiūros, kunigui šventų veiksmų atlikimo! Tos rankų ir visos anos kitos dovanos yra mumyse pačiuose, mūsų viduje. O kiek ir kokių dovanų mums dar duota iš lauko: brangiavertė laiko dovana, progų dovana, paskatų ir pavyzdžių dovana, įvairiarūšė mus supančios gamtos dovana! Kiek tas dovanas naudojome ne pagal Dievo nustatymą, tiek atitinkamu mastu jomis buvome bent dezertyrai, jei ne išdavikai, ko gera net brolžudžiai.

     Į kiekvieną anų išskaičiuotų dovanų leistis analizavimu reikėtų marių laiko. Apsiribokime kelių atranka. Štai kalbos, arba žodžio, dovana mano lūpoms. Juo esu atšvaitas dangaus Tėvo, iš kurio išeina amžinasis Žodis, jo Sūnus. Todėl Naujajame testamente matome pabrėžiant svarbą to, kokį žodį tariame. "Teismo dieną, — girdime nurodant Kristų, — žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas” (Mt 12, 36- 37). Svariai apie mūsų liežuvį kalba Jokūbas savo laiške. Tokiais pavyzdžiais, kaip arklio ir žąslų, laivo ir burių, mažos liepsnelės ir užsiliepsnojančios didelės girios, jis nurodo šio palyginti mažo mūsų kūno nario reikšmę visam žmogui, pačiam jo tobulumui.

     Kiek mano buvo pasakyta tuščių žodžių, šiurkščių, neapgalvotų, piktai atsikertančių, vienašališkai kritikuojančių, apdrėbiančių kitą, apgriaunančių arba sumalančių artimo gerą vardą kitų akyse, tokių, kurių vėliau nesinori prisiminti? Atvirkščiai, kiek buvo netartų, kur reikėjo, ar kitam liūdint, ar ilgintis, ar esant pavojuje, ar įžeistam, ar nuskriaustam, ar nedrįstančiam? Kiek daug ko pasakėme ar nepasakėme, ko būtų nepadaręs ar neapleidęs žemėje vaikščiojęs Viešpats Kristus? Vienas būdo bruožas jame mums ypatingai krinta į akis: kad Jėzus visur ir visada dėkojo savo dangiškajam Tėvui. Kaip, pastatyti šalia šio bruožo, atrodo mūsų tušti, ar apkartę, ar apmaudingi, ar atsikertantys, ar apkalbantys žodžiai? Kokį pažymį, laikydamas pavyzdžiu žodžius iš jo lūpų, rašyčiau sau už kalbos dovanos naudojimą?

     Regėjimo — ir, pridėjome, ašarų — dovana mano akims. Akys vadinamos sielos langais. Turime sakyti pagrindiniais langais, nes pro juos daugiausia įeina žinių apie anapus mūsų esantį pasaulį. Pavyzdžiui, kiek būtume žinoję, ką dabar žinome, apie įvairius daiktus, žmones, gamtovaizdžius be akių šviesos? Beveik nieko. Kokie būtų mūsų sieloje įsispaudę garsiųjų dailininkų piešti paveikslai, vaizduojantys Kristų, Mariją, šventuosius, be regėjimo? Jokių. Ką žinočiau, kokia yra gamta: žvaigždės, debesys, jūra, girios, daugiaspalvės gėlės be akių langų? Beveik nieko. Ta pora minčių tėra žiupsnelytis prisiminti regėjimo dovanos didumui ir svarbiausiam tikslui — turtinti sielą.

     Kiek kartų mūsų akys buvo subestos, kartais labai smalsiai, į tai, kas sielos neturtina arba jai net kenksminga? O gal žvelgėme ir neregėjome, ką būtume turėję regėti? Ar daug matėme tuštybės, pigumo, apgaulės, asiliškumo, esminių vertybių nutylėjimo vaizdinėse programose ir reklamose? Gal per akių langus tolydžio net į mus įsiskverbė ten vaizduojamas gyvenimo būdas kaip derantis, normalus, netgi pasipuošęs idealo plunksnomis? Kiek buvome panašūs į Motiną Bažnyčią, verkiančią dėl tų savo vaikų, kurie nusideda? Ar ir iš mūsų akių daug yra byrėję ašarų, — imant tai tiesiogiai ir perkeltai, — kai regėjome žmones nesilaikant Dievo ir Kristaus įsakymų? Ar daug yra mums byrėję ašarų dėl tuose žmonėse purvinamo Dievo paveikslo ir jų pačių laukiančio likimo? Kokį tad pažymi rašau sau už buvimą šiuo požiūriu Bažnyčios dalimi?

     Ryžto dovana mano valiai... Kaip vykdė Kristus, ką buvo užsibrėžęs ir kaip vykdžiau savo pasiryžimus aš? Sparnų dovana mano vaizduotei, ilgesio, žavėjimosi, užuojautos dovana mano širdžiai... Jei būčiau buvęs iš stiklo, su kitiems regimu vidumi, ir jie būtų matę, prie kokių objektų kartais mano vaizduotė skrido, kokių širdis ilgėjosi ir kokiais žavėjosi, ar neužkaistų dabar dėl vieno ar kito iš gėdos skruostai? Prie širdies būtinai pridėjome užuojautą — dorybę, kurią reikia laikyti viena iš krikščionybės centrinių, nes ir Dievo Sūnus atėjo mūsų gelbėti iš ko, jei ne iš užuojautos? Kokį pažymį žvelgdamas į savo gyvenimą, sau rašyčiau už šią dorybę? Panašiai, rašydami sau pažymį, galime pereiti naudojimąsi kitomis dovanomis: proto, tikėjimo, tos daugybės, kuri duota rankoms.

     Šį mąstymą apie savo praeitį galima daryti dar ir kitokiu būdu. Mes čia tartum išskaldėme save po įvairias sekcijas. Kitas būdas yra pažvelgti į save kokiu nors vienijančiu vaizdu, visas anas sekcijas suglaudžiančiu. Išreikškime tokį vaizdą klausimu.

     Jei, paėmus negalimą pavyzdį, dingtų parašytos evangelijos, kiek jas būtų galima atkurti, žvelgiant į mano gyvenimą praeityje? Ar aš pats būčiau tokios evangelijos traukiamas, uždegamas? O gal vietomis visai susigėsčiau? Prie šio klausimo apie evangelijų atkūrimą iš savo gyvenimo galime pridėti tokią mintį: pas ką gi kitą, rodosi, turėtų būti siunčiami evangelijų rašytojai jų atkurti kaip iš modelio, jei ne pas žmogų, kuris nuo Kristaus yra gavęs krikščionio vardą, jo Bažnyčios išugdytą, šventųjų pavyzdžių skatintą, sakramentų gaivintą? Jei iš mūsų gyvenimo praeities lapų parašytoji evangelija mums patiems pasirodytų skurdžiai tepatenkinanti ir teuždeganti, neverta modelio vardo, tai gera proga tokius lapus drėksti iš savo dabarties gyvenimo, mesti į krosnį ir, panaudojant didžią sau duotą laiko, progų ir paskatų dovaną, rašyti naujus.