ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Graikų padavimas pasakoja, kad plaukiančiam į tėviškę Odisėjui prireikė važiuoti tarp dviejų uolų. Abi kėlė šiurpą, nes prie vienos tūnojo pabaisa Skilė, prie antros žiojo savo nasrus Charibdė. Taip ne retai atsitinka ir mums: gyvenimas pastato prieš dvi galimybes, kurių vieną reikia rinktis, o abi baisios. Pasvarstykime vieną dalyką, kuris nuo pasirinkimo neatsiejamas. Tai kritika.
Kokį kelią pasirinksime, vis tiek atsiras sakančių, kad sprendimas negeras, reikėjo daryti kitaip. Odisėjo jūreiviai, gąsdinami putojančio maurojančio Charibdės verpeto, per daug pasuko laivą į kitą pusę. Todėl ten esanti Skilė pasistvėrė šešis narsiausius įgulos vyrus, kurie tokiu būdu žiauriai žuvo. Galime būti tikri, kad kritikų ir čia netrūko, nors Homerui priskiriama poema nieko apie juos nesako: reikėjo tiek daug nuo Charibdės nesukti; buvo neišmintinga į ją užsižiūrėti ir panašiai. Kritikos niekada nestigs ir mums: ir tos, kurią girdėsime taikomą sau, ir kurią patys dėsime į ausį kitiems.
Kai kam iš šių žodžių gali nuskambėti, kad kritika laikoma blogu dalyku. Yra visokios. Be kritikos neįmanoma sveika pažanga. Bet pažangą ji gali ir užsmaugti. Jei visa, net ir šlamštas, vien glostoma ir liaupsinama, tai smunkama žemyn. Bet jei net gera vien traukiama per dantį, irgi vargiai tekylama aukštyn, nes užmušamas noras veikti. Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kaip kritiką teikti, paskui — kaip ją priimti. Tokiu būdu apžvelgsime abi kritikos rūšis.
Kas gera atsiminti, kritikuojant kitus? Vienas naudingas dalykas štai koks: nešokime per greit smerkti kitų, ypač savo vadovų. Mes dažnai matome tik dalį, o prieš jų akis — visuma. Paskiram kareiviui mūšio lauke gautas įsakymas gali atrodyti labai neprotingas. Bet karo vadas, turintis prieš savo akis visą planą, mato, kaip duotas potvarkis yra didžiai išmintingas. Paskiras žmogus visų pirma rūpinasi savąja gerove, vadovaujantis — bendrąja. O bendroji gerovė kartais reikalauja mažesnio gėrio atsisakyti, kad nebūtų sukliudytas didesnis. Sodininkas pavasarį kartais nukerta net sveiką šaką, kad rudenį būtų geresnių vaisių. Šakai bloga, bet visam medžiui gera. Aišku, jog pasverti, kuris dalykas svarbesnis, daug tiksliau gali valdantysis, negu valdinys. Į valdantįjį sueina visi pranešimai, skundai, vieši ir slapti raportai. Bet valdinys daug ko nežino. O sprendžiant su spragotu žinojimu, galima smarkiai prašauti pro šalį.
Tai dažnai galioja ne tik apie vadovus. Geras pavyzdys yra žvalgyba. Kad padėtų savajam kraštui, pasišventę asmenys infiltruoja priešo jėgas. Viešai atrodo, kad toks žmogus yra, sakysime, komunistų agentas. O iš tikrųjų slapčia teikia žinias saviesiems apie priešo kėslus. Daugelis, visko nežinodami, jį smerks kaip tėvynės išdaviką. O jis kaip tik tėvynei aukojasi, atsisakęs gero vardo, draugų, šeimos laimės, pastatęs ant kortos savo paties gyvybę. Štai ką reiškia apie kitą spręsti, kai kurių faktų nežinant, neturint prieš akis visumos vaizdo. Tad geras pagrindas sakyti, jog turime nešokti per greit smerkti kitų, ypač savo vadovų.
Tačiau būtų suvis klaidinga galvoti, kad vadovai dėl to neturėtų žmonių balso klausytis. Tai nereiškia, kad jie turi visa priimti, lygiai kaip nereiškia, kad tėvai turi tenkinti kiekvieną vaiko įgeidį. Yra vaikiškai neapgalvotų siūlymų ar reikalavimų, bet yra ir labai pagrįstų. Yra blogo nusistatymo reformatorių, iš anksto pasiryžusių užsispyrusiai eiti savo keliu, ką autoritetai besakytų, Bet yra ir klusnių Bažnyčios ar valstybės vaikų, kurių gilus įžvilgis būtinas jų brendimui ir atsinaujinimui. Istorija mums rodo dar vieną reiškinį: jog su galia visada eina ir pagunda tą viešąją galią naudoti privačiam, asmeniniam tikslui. Todėl atsiranda ir tokių vadovų, kuriems rūpi ne bendroji gerovė, o savoji karjera. Todėl kritika, netgi liečianti bažnytinius vyresniuosius, gali būti pagrįsta, apsivalymui būtina. Tad prie ano pirmojo dėsnio pridėkime antrąjį: kur reikia, kelkime prieš negeroves savo balsą.
Trečias naudingas dalykas, kai kritikuojame kitus, yra štai koks: venkime to, kas kritiką silpnina. Kritika silpna, jei nejungiamos jėgos. Ji daug stipriau veikia, jei negerovės nurodomos ne kiekvieno paskirai, kaip kas nori, o jungtiniu frontu. Kritika taip pat silpna, jei išblaškomas dėmesys. Ji daug stipriau veikia, jei nesimėčiojama po įvairias sritis, po įvairias negeroves, bet susikoncentruojama į vieną ar porą ir čia neatlyžtamai pateikiami reikalavimai. Žinome priežodį: devyni amatai, dešimtas — badas. Ypač diktatūros čia labai gudriai elgiasi. Kai tik kyla koks nors bruzdesys viduje ar protestai iš lauko, tuojau pat arba išprovokuoja pasienio incidentą, arba išpučia kokį nors savo mokslininkų laimėjimą, arba įsako savo agentams kelti kitame krašte perversmą, kad tuo būdu nukreiptų kritikuojančių dėmesį nuo skaudamos vietos. Kritika taip pat silpna, jei dalykas prieš tai nepergalvojamas. Taip elgiantis, ne tik maža tepasiekiama naudos, bet ne retai užbėgama nuo vilko ant meškos.
Pridėkime dar ketvirtą dėsnį: kritikuodami kito klaidas, prisiminkime savąsias. Tuomet kritikuosime blaiviai, santūriai, objektyviai, taigi ir svariai įtikinamai. Plk. Žukas Aiduose yra papasakojęs tokį įvykį apie mūsų rašytoją Krėvę. "Kartą, pagal savo būdą, per griežtai atsiliepiau, dabar neatsimenu, apie kažkokį jauną žmogų. Krėvė tarė: 'Neteiskime, tamista, jo taip smarkiai. Jaunas žmogus, padarė klaidą. Aš pats, jaunas būdamas, ir net dabar, jau pasenęs, daug klaidų dariau. Manau, kad ir tamista, kaip nors, gal ir nenorom, vieną kitą klaidelę padarei’. Mane nuginklavo”, baigia plk. Žukas. Tai gražus pavyzdys sekti mums. Kitaip, savųjų klaidų neprisimenant, mūsų kritikai dažnai galios priežodis: juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Tokie būtų keturi dėsniai, kaip kritiką teikti: nešokime per greit kritikuoti kitų, ypač savo vadovų; kur reikia, kelkime prieš negeroves savo balsą; tą balsą keldami, venkime, kas kritiką silpnina; kritikuodami kito klaidas, prisiminkime savąsias. Dabar pažvelkime į tai, kaip kritiką priimti. Čia svarbiausia galioja du dėsniai.
Viena, jei kritika teisinga, turime kreipti į ją dėmesį. Jei nenorime jos girdėti, tai prisipažinkime klaidas, kurias nurodo, ir, kiek įmanoma, pataisykime. Gal niekas taip nesumažina teisingos kritikos, kaip klaidų prisipažinimas. Savo knygoje Popiežiaus Celestino laiškai Papinis taikliai sako: "Akmenys, kuriais patys mušamės į krūtinę, tuo pačiu išmušami iš mūsų priešų rankų”. Ar ne tiesa, kad mes viešai mušamės į krūtinę prieš Mišias, netgi tris kartus, sakydami: "Esu kaltas”, vadinasi, suklydau. Esame veidmaniai, jei neprisipažįstame, dargi šokame gintis, kai kiti parodo į mus pirštu pritardami: taip, suklydai!
Bet apie klaidų prisipažinimą čia verta pridėti vieną įsidėmėtiną naudingą dalyką. Visur kitur paprastai daug lengviau ką nors pasakyti žodžiu, negu atlikti darbu. Bet su klaidų prisipažinimu yra atvirkščiai: jas lengviau prisipažinti darbu, negu žodžiu. Lengviau nebedaryti, negu atitaisyti, tarti prisipažinimo žodį, kad suklysta. Toks jau žmogus. Todėl būkime protingi ir to prisipažinimo žodžiu nereikalaukime. Tenkinkimės, jei asmuo prisipažįsta darbu — stengiasi daugiau to nebedaryti. Ir neprikaišiokime praeities, jei žmogus vengia kartoti, kas joje buvo klaidinga. Trumpai, jei kritika teisinga, turime kreipti į ją dėmesį.
Antrasis dėsnis toks: jei kritika nepagrįsta, turime numoti į ją ranka. Dažnai už tą patį dalyką vieni giria, kiti spiria. Jei visų paisysi, liksi be galvos ir nenuveiksi nieko. Gerai sako arabų priežodis: "Jei kiekvienam šuniui lojant stosi, kelionės baigti niekada nevaliosi”. Prie šio priežodžio tinka pasakojimas, irgi paimtas iš rytiečių išminties lobyno.
Kitados Indijoje vienas žmogus labai bijojo, ką kiti apie jį pagalvos. Ta baimė taip vargino, kad nuėjo pas savo šalies valdovą klaustis patarimo: "Man nuolat stovi prieš akis, ką kiti gali pamanyti. Todėl nieko negaliu daryti, dažnai bijau net pajudėti.
Tai mane tiesiog veda iš galvos”. Senas, išmintingas imperatorius išklausęs tarė: "Aš tave pagydysiu, jei darysi, ką liepsiu. Štai puodynė, sklidina aliejaus — iki pat briaunos. Imk ją ir nešk per miestą. Viena gatve nueik, kita vėl grįžk pas mane”. Tai pasakęs, imperatorius pašaukė aukštą, plačiapetį vergą, laikantį rankoje didelį kardą. Tada tarė: "Jei pakeliui nuliesi bent vieną lašą aliejaus, jis tuojau pat nukirs tau galvą”.
Žmogus išėjo, nešinas sklidina puodyne aliejaus, įkandin sekamas vergo su ilgu, aštriu kardu. Po valandos grįžo atgal į rūmus, nenupylęs aliejaus nė lašelio: galva tebebuvo ant pečių. "Na, — paklausė imperatorius, — ar pakeliui pastebėjai kokį nors žmogų, žiūrintį į tave? Juk su ta puodyne ir sekančiu vergu tu gana keistai atrodei”. — "Ne, — atsakė žmogus, — nepastebėjau nė vieno. Visą dėmesį buvau sukaupęs į aliejų. Man mintyje buvo vien tas vergo laikomas kardas”. — "Tebūnie tai tau pamoka”, tarė valdovas. "Žiūrėk į savo darbą, o ne į kitus: ką jie apie tave galvoja ar sako. Tai lengviausias būdas neprarasti galvos”.
Kad ir kaip gerai darysime, kam nors vis tiek užklius. Sakys, kad reikia daryti ne taip, o anaip. Visiems neįtiksi niekada. Todėl į tokią kritiką geriausiai numoti ranka. Vysk. Valančius savo patarlių rinkinyje iš žmonių lūpų yra užrašęs tokį priežodį: "Greičiau šventu paliksi, negu visiems įtiksi”. Viename žurnale kartą buvo tokie žodžiai, nurodantys, kaip žmogus niekada neišvengs kritikos: "Savo vaikystėje žmogus yra laikomas angelu. Kai ima augti, tampa kipšu. Užaugęs vadinamas viskuo, pradedant įvairių šliužų vardais. Jei sąžiningai atlieka savo pareigas, yra kvailys. Jei augina šeimą, yra liurbis. Jei pas jį pamatoma pinigų, yra sukčius ir lupikas. Jei pinigų neturi, yra neišmanėlis ir nemoka gyventi. Jei eina į bažnyčią, yra veidmainys. Jei į bažnyčią neina, turi nešvarią sąžinę. Jei aukoja misijoms, tai daro, norėdamas pasirodyti kitiems. Jei neaukoja, yra šykštuolis. Žmogui gimus, kiekvienas nori išbučiuoti jo lūpas. Prieš mirsiant visi nori spirti jam į užpakalį”.
Jau minėtas vyskupas Valančius tą tiesą iliustruoja pasakojimu apie malūnininką, kuris su sūnumi Karoliu turgaus dieną jojo į Plungę. Kaip besielgė, susitiktiems žmonėms vis buvo negerai: nei kad arklį vedėsi, nei kad vienas ar antras jojo, nei kad buvo susėdę abu. Labai panašų pasakojimą randame Aisopo pasakėčiose, tik ten vietoj arklio — asilas. Tėvas ir sūnus neįtiko žmonėms, nei jį vesdami, nei įvairiais būdais juo jodami. Tik Aisopas prideda dar vieną būdą, Valančiaus neminimą, kuriuo stengėsi žmones patenkinti: asilą nešti, surišę kojas ir pasikabinę ant karties. Grįžkime prie Valančiaus pasakojimo galo.
Kitą dieną parvykęs su sūnumi namo, malūnininkas suvadino savo vaikus ir tarė: "Vaikeliai, bespėdamas noriu su jumis pabyloti. Mačiau, kaip jūs įsipylėte, kitų papeikti. Tau, Karoli, skundžiantis, nieko neatsakiau, nes mačiau jus tebesant vaikais ir nepažįstant žmonių. Kad juoba pažintum, tyčiomis išrinkau turgaus dieną, išjojau dar po pietų, kad daugiau vyrų sutiktumėm. Ką tie sakė, girdėjai pats: kaip nesisėdom, nesumanėm jiems įtikti. Tačiau žinokit, jog žmonės nėra pikti, bet per daug bilūs. Gerai ar negerai, išmintingai ar neišmintingai — turi apie kitus ką norint pasakyti. Šneka ne apie mus vienus, bet apie visus, apie kits kitą”. Girdėdamas tai, Karolis tarė: "Bet, tėveli, kaip reikia gyventi ant žemės, žmonėms viską ant pikto verčiant?” Tėvas atsakė: "Sūneli, per kiaurą savo amžių maža teklausyk, o niekuomet nesiteirauk, ką apie tave kalba žmonės. Kad nenorėdamas ką išgirsi, tuojau žvelk į savo sąžinę. Jei ta prikiša tau kokią ydą, kokią parodo žmonės, kuo veikiausiai gailėkis ir sakyk: 'Teisingai žmonės šneka, nes kaltas esmi’. O sąžinei tylint, prasijuok išgirdęs ką, nutilk ir sakyk pats sau: 'Kartais ir aš apie kitus pakalbu, ko čia stebėtis, kad ir kiti man neperleidžia?’ ”
Tas tėvo atsakymas tartum suglaudžia abu dėsnius, kurie buvo nurodyti. Jei kitų kritika teisinga, prisipažinkime kaltę ir taisykimės; jei nepagrįsta, numokime į ją ranka.