Spausdinti

GUNDA KODATIENĖ

KELIONĖ Į MALAGĄ, liepos 13 d.

     Su gailesčiu paliekame elegantiškąjį Andalucía Plaza viešbutį, nes daugiau tokio jau nesitikime gauti. Važiuojame Viduržemio pajūriu ir stebime krantą skalaujančias bangas. Visa pakrantė akmenuota ir labai įvairi. Vienas kitas žvejys bando savo laimę ankstų rytą.

     Greitai privažiuojame Malagą, pajūrio kurortą tarp kalnų, Malagos provincijos sostinę, prisiglaudusią prie Viduržemio jūros, tik 65 km nuo Gibraltaro sąsiaurio. Tai labai turistų mėgstamas kurortas dėl savo švelnaus ir šilto klimato. Malaga taip pat labai svarbus komercinis uostas. Iš čia eksportuojamos įvairios gėrybės: linai, medvilnė, alyva, vynuogės, cukrus, daržovės ir kt.

     Lėtai važiuodami miesto gatvėmis, stebime senoviškus ir vietomis jau naujai pastatytus namus, kurie tarpusavy derinasi, skęsdami žalumynų fone. Pravažiuojame labai didingą katedrą, pastatytą 1520 metais. Įsukame į plačią gatvę, vedančią į Botanikos sodą, turintį apie 2000 įvairių viso pasaulio medžių, krūmų ir gėlių.

     Senoviniais romėnų ir maurų laikais Malaga buvo svarbus karinis punktas. 1487 m. prie Ferdinando ir Izabelės svarbaus mūšio metu, nors buvo ir labai didelis pasipriešinimas, Malaga vis dėlto buvo krikščionių paimta. Čia yra gimęs ir garsusis ispanas dailininkas Pablo Picasso.

     Nusisukę nuo pagrindinės gatvės, matėme daug namų grotomis apgaustytais langais. Matyt, ir čia esama įsibrovėlių. Malagą paliekame, gailėdamiesi, kad čia ilgiau negalėjome pasilikti.

VYKSTAME Į GRANADĄ

     Pavažiavę kiek už miesto, nusisukame nuo pajūrio ir važiuojame tarp kalnų vingiuotu, bet gerai asfaltuotu keliu į šiaurę, Granados link. Vieną po kito pravažiuojame net tris tunelius. Pradeda mažėti kalnai ir tiesėti kelias. Klausomės romantiškos ispanų muzikos. Ir vėl gražiai išdirbti laukų sklypai, eilėmis susodinti alyvmedžiai ir kiti augalai. Išnaudotos net aukštumų viršūnės. Viskas laistoma, visur įtaisyta irigacija Franko laikais. Ūkininkai laimingi, turėdami vandens laukų laistymui ir už tai mokėdami tik nedidelį mokestį.

     Mūsų dainininkės Dana ir Aldona vėl mus linksmina savo dainomis. Mes laimingi, turėdami jas savo autobuse. Jos ir mus išmokė Liurdo Marijos giesmę, kurios žodžius visi persirašėme. Tik užkandai ir trumpam poilsiui buvome sustoję, pusę dienos praleidę autobuse. Priartėjome prie šios dienos tikslo — Granados. Tai yra Granados provincijos sostinė Siera Nevada kalnų papėdėje, Andalūzijos teritorijos pietvakariuose.

     Granados provincija buvo atrasta maurų aštuntame šimtmetyje ir jų valdžioje išsilaikiusi iki 1492 metų. 13-tame šimtmetyje ji yra buvusi atskira nauja maurų karalystė, paskendusi turtuose ir prabangoje. Siera Nevada kalnuose yra daug mineralinių turtų, o derlinguose slėniuose auginami javai, nendrės, vynuogės, medvilnė. Granada tapo labiausia klestinčia vietove ir labai svarbiu prekybos centru. Ji taip pat yra meno, literatūros ir mokslo centras.

     Granada yra įdomus, senovinis miestas, esąs 285 metrų aukštumoje. Matyti daug maurų ir klasikinio stiliaus pastatų. Daugelis jų net 10 aukštų. Kai kur tarp jų įsimaišę modernūs pastatai, atrodo, lyg nebetinka. Važiuojame šalutinėmis gatvėmis, pilnomis krautuvių, bet ir šaligatviuose vyksta prekyba: visur prikabinta drabužių, išdėstytos prekės ant stalų. Važiuojame įkalnin. Privažiuojame Alhambra. Tai žymiausia maurų pastatyta tvirtovė, vėliau virtusi karalių rūmais, dar ir dabar alsuojanti romantiškais prisiminimais. Statyba vyko nuo 1238 m. iki 1526. Čia XVI šimtmetyje įkurtas ir labai žymus universitetas, o taip pat katedra su karališka koplyčia. Nuo Alhambros kalno atsiveria pasakiškas miesto vaizdas, kurį norėtum ilgai išlaikyti atmintyje...

     Apsistojame "Los Angeles” viešbutyje. Jis kuklesnis už turėtąjį Marbella kurorte, bet su visais patogumais. O kas svarbiausia

Granada. Alhambra. Fontanai kieme.


— geros lovos poilsiui. Visuose viešbučiuose buvo patogios lovos, tik kai kur buvo per maži keltuvai, kuriuose tilpdavo tik keletas asmenų.

     Tuoj pat vykome apžiūrėti žymiausią maurų palikimą Ispanijai — Alhambros rūmus, kurie tiek iš lauko, tiek iš vidaus yra tikras meno šedevras. Pasižiūrėjus galima tik atsidusti ir atiduoti pagarbą tų laikų architektams, skulptoriams ir visiems menininkams. Sienos metro storumo — tų laikų apsaugai. Daugumoje kambarių — šlifuotų plytų grindinys, graviruotos marmuro sienos, kedro kupolai su bareljefiškais išpjaustinėjimais. Nors rūmai beveik be langų ir baldų, bet vis tiek yra labai įspūdingas istorinis anų laikų vertingas palikimas. Rūmai trijų aukštų. Tarnai gyveno rūsyje, moterys trečiame aukšte. Jos tik per metalinio lango plyšelius galėjo žiūrėti, kas žemai dedasi. Čia suvažiuodavo valstybių galvos ir ambasadoriai pasitarimams.

     Be įvairiems tikslams įruoštų kambarių, rūmuose buvo net trys maudymosi kambariai su dušais, marmurinėmis voniomis, garais, masažais, kvepalais ir kt. Jau ir tada maurai turėjo savotiškus tualetus su bėgančiu vandeniu. Aiškintojas pabrėžė, kad Vašingtonas įsivedė bėgantį vandenį tik 1917 metais.

     Sultonai maudydavosi voniose, o juos linksmindavo nuogos šokėjos ir akli muzikantai nuo balkonų. Jie negalėjo matyti, kas žemai darosi. Sunku įsivaizduoti, kas ten dėjosi, kiek ten buvo išdidumo, intrigų, rafinuočiausių malonumų ieškojimų

     Po arabų atėję krikščionys daug ką pakeitė arba net visai panaikino. Tokios vonios jiems atrodė nepadorios.

     Žavinga taip pat rūmų išorė. Puikios graviūros sienose, šimtai laibų marmuro kolonų. Marmuras, alebastras ir kreida būdavo susmulkinami į miltus, sumaišomi su vandeniu, ir iš jų padaromos plytos. Tomis plytomis išklodavo sienas, o skulptoriai išgraviruodavo.

     Įspūdingi ir sodai su gyvatvorių alėjomis, fontanais ir įvairiausiomis žydinčiomis gėlėmis. Ypač dėmesį patraukia liūtų kiemas, kur fontaną apsupę marmurinės liūtu skulptūros liudija apie sultonų žiaurumus. Dabar fontanuose trykšta kristalinis vanduo, o kadaise ten nutekėjo net 36 princų kraujas, jiems nukirtus galvas.

     Aplankėme ir XVI šimtmetyje pastatytą katedrą su karališka koplyčia, kurioje prieš didįjį altorių dešinėje pastatyti Izabelės ir Ferdinando karstai marmuriniuose meniškai išgraviruotuose sarkofaguose. Čia yra ir Izabelės duktė su Pilypu Gražiuoju. Koplyčios rūsyje yra daugybė karalių karstų. Koplyčia išpuošta italų, prancūzų ir vokiečių menininkų paveikslais iš XVI šimtmečio. Stiklinėse spintose išdėliota auksinės monstrancijos, taurės, kryžiai ir kiti neįkainojami religiniai turtai.

     Katedra gotiško stiliaus su klasiškomis kolonomis. Ji yra savo didumu penkta pasaulyje — 150 m ilgio ir 50 m pločio. Didysis altorius yra erdvioje apskritoje nišoje. Jis išpuoštas daugybe mažesnių ar didesnių skulptūrų, o taip pat daugybe religinio turinio paveikslų. Vitražai — iki pat labai meniško lubų kupolo.

     Neskaitant didžiojo altoriaus, katedra dar turi 40 nišų su puošniais altoriais. Marijos ir kūdikėlio Jėzaus nišos grožio negalima išreikšti žodžiais. Net ir zakristijoje yra nepaprasto grožio Marijos statula iš XVI šimtmečio. Zakristijoje yra ir 8 didžiuliai puikiai įrėmuoti veidrodžiai, kad dvasininkai, eidami laikyti pamaldų, būtų tinkamai apsirengę.

Granada. Alhambra. Liūtų kiemas.

 

Buvo numatyta apžiūrėti ir čigonų gyvenvietes, bet nespėjome ir nesigailėjome, nes buvome jau labai pavargę nuo gausybės įspūdžių.

GRĮŽTAME Į MADRIDĄ, liepos 14 d.

     8 val. ryto paliekame Granadą ir važiuojame į Ispanijos vidurį Madrido link. Gatvės jau labai judrios. Gausybė automobilių. Privažiuojame aikštę su skulptūromis ir pasakome paskutinį sudiev Izabelės, o taip pat ir Kolumbo didžiulei statulai. Pravažiuojame ir nepamirštamą nuostabaus meninio grožio katedrą. Net ir daugelis paprastų namų papuošti statulomis ir balkonais, pilnais gėlių. Ak, ta senovinė statyba — tai ne moderniosios mūro ir stiklo dėžės!

     Greitai išvažiuojame iš miesto ir vėl įsukame į tarpukalnius. Vingiuotais keliais stumiamės pirmyn. Sėdžiu už šoferio ir matau, kad greičio rodyklė rodo 90. Tokiu greičiu autobusai ir gali važiuoti užmiestyje. Automobiliai gali važiuoti 100 km greičiu, o mieste ir automobiliai, ir autobusai gali važiuoti iki 60 km greičiu. Keliai labai prižiūrimi ir visur geri. Vėl privažiuojame kalvas, apsodintas alyvmedžiais. Ispanija alyvos eksporto atžvilgiu yra antroji pasaulyje, tik Italija ją pralenkia. Alyvų ir saulėgrąžų aliejus čia labai pigus ir labiausiai šeimininkių vartojamas riebalas virtuvėje.

     Kalbamės su vyru ir negalime atsistebėti tokiais pavyzdingais ūkiais, kur viskas suskirstyta sklypais, viskas apsodinta, nesimato tuščių laukų, visa žemė išnaudota. Matyti ir topolių, iš kurių gamina popierių.

     Laukai beveik visur tušti, be trobesių, nes ūkininkai gyvena miestuose ar toliau kaimuose. Paprastai ūkininkas turi ne mažiau kaip pustrečio hektaro žemės, bet jei nori gauti iš valdžios irigaciją, tai turi turėti ne mažiau kaip penkis hektarus. Ūkininkai lauko darbams atvažiuoja į savo ūkius keletui dienų su palapinėmis ir, baigę numatytus darbus, vėl grįžta į savo gyvenvietes. Privažiuojame charakteringą žemdirbių miestelį Jaen. Vieno ar dviejų aukštų namai. Kai kur balkonuose plevėsuoja baltiniai.

     Pasiekiame aukštesnius uolėtus kalnus. Važiuojame jų tarpekliais, gamtovaizdis keičiasi, augmenija sumenkėja, vėliau ir patys kalnai sumažėja, pagaliau visai išnyksta. Matyti vien molėtos kalvos ir laukų laukai vynuogių. Kur ne kur stovi didelės molinės rusvos spalvos keramikos vazos. Jos vartojamos nuskintoms vynuogėms sudėti.

Granada. Karalių karstai karališkoje koplyčioje.


     Privažiuojame Puerto Lapice miestelį. Sustojame "Don Kichoto” restorane papietauti. Restorane yra ir suvenyrų kampelis, kur pardavinėjamos įvairaus dydžio Don Kichoto metalinės ir medinės statulėlės. Daug kas jų ir nusipirko atminimui. Šiame miestelyje gyveno ispanų rašytojas Don Mi-guel de Cervantes. Čia gyvendamas, jis parašė ir Don Kichotą. Valgėme kieme po labai jaukia atvira pastoge, prie mažų staliukų. Vikriai sukiojosi padavėjai, o mes negalėjome atitraukti akių nuo čia pat augančių dekoratyvinių aukštų geltonos ir raudonos spalvos rožių. Daug kas čia fotografavosi, norėdami įamžinti tą grožį nuotraukose.

SENOVINIS TOLEDO MIESTAS

     Pasiekiame Toledo provinciją ir artėjame prie jos sostinės Toledo. Žemė sunki, molynai, bet vis tiek viskas gerai išdirbta, apsodinta, vėl matome ant kalvų tebestovinčius vėjo malūnus. Iš tolo matyti didžiulė tvirtovė. Toledo yra vienas seniausių Europos miestų su puse milijono gyventojų, apsuptas giliu grioviu iš trijų pusių su stačiais krantais. Jis yra visai prie Tajo (Tagus) upės. Dar yra užsilikę per upę maurų pastatyti ir įtvirtinti du tiltai, o taip pat ir ketveri miesto vartai iš IX-XVI šimtmečio.

     Toledo buvo garsus dar prieš Kristaus gimimą brangenybių, visokių audinių ir šilko pramone. Jis vaidino svarbų istorinį vaidmenį ir buvo ispanų religinio gyvenimo židinys, o taip pat svarbus ginklų, ypač kardų gamyba.

     Viena svarbiausių miesto įdomybių — tvirtovė Alkazaras, pastatytas maurų ir vėliau tapęs karalių rūmais. Tai masyvus šešių aukštų keturkampis pastatas su žemais bokštais kampuose ir erdviu arkadų kiemu. Alkazaras 1936 m. pilietinio karo metu buvo sunaikintas, dabar yra tik muziejus lankytojams. Jame buvo įrengta karo mokykla, kuri 1936 m. lojalistų — ištikimųjų komunistų vyriausybei buvo apsupta ir išsilaikė 10 dienų, kol sukilėlių kariuomenė išlaisvino.

     Netoli Alkazaro, miesto viduryje, yra katedra, pradėta statyti šv. Ferdinando 1227 m. ir baigta tik 1493 m. Didumo atžvilgiu ji yra trečioji gotikinė bažnyčia Europoje, apie 400 pėdų ilgio, 200 pėdų pločio ir 160 pėdų aukščio, su 88 kolonomis, daugeliu šoninių koplyčių ir 750 meniškų vitražų. Tai nepaprasto grožio, didelės meninės vertės ir nesuskaičiuojamų lobių bažnyčia. Čia yra specialus erdvus kambarys, kur sutelkti visi bažnytiniai turtai. Jie sudėti į masines spintas su stiklinėmis durimis, kad turistai galėtų matyti. Įdomus didžiulis popiežiaus Jono XXIII aukso kryžius ir maždaug 4 metrų aukščio sidabrinė paauksuota monstrancija, kuri ir dabar vartojama procesijose ypatingais atvejais. Daug yra ir kitų įvairaus dydžio monstrancijų, auksinių taurių, briliantinių žiedų, auksinių imperatorių karūnų, įvairių kryžių ir kitokių brangenybių. Čia pat matėme ir ypatingai patrauklią statulą — madoną su vaikeliu, kuria negalėjome atsigėrėti.

     Toledo katedra yra laikoma gražiausia pasaulyje. Norint tą grožį pajusti, reikia ją pamatyti. Katedros lubos — italų dailininkų freskos. Sienos išpuoštos šimtais gražių gobelenų ir garsių menininkų EI Greco, Goyos, Tiziano, Rubenso, Murillo ir kt. paveikslais. Ypač visų dėmesį atkreipia 1581 m. EI Greco pieštas paveikslas — hercogo Orgaz laidotuvės. Hercogas gyvendamas buvo ypač dosnus vargšams. Paveiksle atvaizduotos ne tik jo laidotuvės, bet ir paėmimas į dangų.

     Kita miesto įdomybė — EI Greco namas, kuriame jis gyveno iki savo mirties 1614 m. Namas gražiai išsilaikęs, kambariai nukabinti jo paveikslais, senoviška virtuvė išklota kokliais, gražiai prižiūrimi sodai, pasakiškas vaizdas į Tajo upę. Netoli yra ir Šv. Kryžiaus ligoninė, kuri dabar tik muziejus. Mieste matyti daug maurų stiliaus, o taip pat ir gotiškų bei renesanso laikų pastatų. Visas miestas — tai gyvas, senove dvelkiantis paminklas. Vaikščiojame suraizgytomis siauromis jo gatvelėmis, lyg jausdami praeities pulsą.

     Toledo yra pagarsėjęs aukso ir įvairaus metalo išdirbiniais. Užėjome į didesnę brangenybių krautuvę, kur buvo ir dirbtuvėlė. Labai buvo įdomu stebėti nepaprastai kruopštų auksakalių darbą su mažais kaltu-

Toledo. Alcazaras ir Alcantara tiltas,

vėliais ir kitais specialiais įrankiais. Mūsų keliauninkėms buvo sunku atsispirti pagundai — nusipirkome vieną kitą suvenyrą.

Nakvoti jau nuvažiavome į Madridą, į elegantišką "Cuzco” viešbutį.