Spausdinti

PAULIUS RABIKAUSKAS, S.J.

     1981 m. rudenį suėjo 350 metų nuo pirmojo lietuvio misijonieriaus Kinijoje, jėzuito kun, Andriaus Rudaminos mirties. Mirė jis dar jaunas, sulaukęs vos 35 metų amžiaus, tik 5 metus gyvenęs tolimoje Kinijoje. Į Ramiojo vandenyno pakrantes jis atvyko 1626 m.; pirma apsistojo portugalų valdomame Makao mieste, kiek vėliau persikėlė toliau į šiaurę, į Changdžou miestą (Džedziango prov. sostinę), o 1628 m. gale ar 1629 m. pradžioje — j Fudziano provincijos sostinę, Fudžou miestą. Pastaroji vietovė buvo labiau į pietus, kur švelnesnis klimatas. Bet ir tai nepadėjo: plaučių džiova toliau graužė sveikatą ir jauną misionierių nuvarė į kapus.

     Lietuviai savo kilnaus tautiečio nepamiršo iki pat mūsų laikų. 1900 metais Amerikos lietuvių vardu buvo įteiktas popiežiui Leonui XIII prašymas, kad jis uolųjį misionierių A. Rudaminą drauge su Žemaičių apaštalu vysk. M. Giedraičiu paskelbtų šventaisiais. Jėzuitas kun. B. Andruška parašė ir Kaune 1933 m. išleido A. Rudaminos biografiją. Apie jį galima rasti apstų aprašymą ir Lietuvių enciklopedijoje (XXVI, 54-56). Šių eilučių autorius Laiškuose lietuviams (1962 m., psl. 84-87 ir 94-95) išryškino jo pašaukimo vykti į misijas aplinkybes. Daug ko naujo apie A. Rudaminą, jo gyvenimą ir veiklą, kažin ar pavyktų ir besurasti. Trumpai tegyvenęs, jis nespėjo daug ko nuveikti. Vilniuje ir Romoje ėjo visiems besiruošiantiems kunigystei įprastus mokslus. Nuvykęs į Aziją, gerokai vargo, kol pramoko sunkios kiniečių kalbos ir jų savotiško rašto. Vėliau jį užpuolė ligos, kurios išsekino jo jėgas ir 1631 m. rugsėjo 5 dieną jį privertė iškeliauti į amžinybę. Žinoma, būtų įdomu, jei kam nors, turinčiam progos nuvykti į Kiniją, pavyktų pasiekti Fudžou uostamiestį (apie 650 km į pietus nuo Šanchajaus ir apie tiek pat į šiaurės rytus nuo Honkongo), kuriame A. Rudamina nuo 1528-1629 m. gyveno, mirė ir palaidotas. Gal pavyktų surasti jo kapą? 20 metų anksčiau (1610 m.) mirusio garsaus astronomo jėzuito Mato Ricci kapas Pekine išliko iki mūsų laikų. Tad kodėl nebūtų galėjęs panašiai išlikti ir A. Rudaminos kapas?

     Nors ir nėra daug vilčių apie iškilų tautietį surasti naujų svarbių šaltinių, tačiau neseniai man pasitaikė užtikti įdomią detalę iš jo pasiruošimo vykti į misijas laikotarpio. Ši detalė taikliai papildo tai, kas jau prieš 20 metų buvo paskelbta šiame žurnale. Tai žymaus ir įtakingo jėzuito Mikalojaus Lancicijaus laiškas ordino generaliniam viršininkui Mucijui Vitelleschi, rašytas Varšuvoje 1624 m. sausio 27 d. Visas laiškas — Lan-cicijaus autografas; jis dabar yra Jėzuitų archyve Romoje (Pol. 77 I, fol. 8lr). Be kelių eilučių laiško pradžioje ir jo užbaigiamųjų formulių visa kita liečia tuomet Romoje studijavusį ir vykti į misijas besiruošiantį A. Rudaminą. Pirma teikiu lotyniškai rašyto laiško vertimą į lietuvių kalbą, po to pridėsiu kai kurių paaiškinimų.

MIKALOJAUS LANCICIJAUS LAIŠKAS MUCIJUI VITELLESCHI

*

     Didžiai Gerbiamas Mūsų Tėve

     Kristuje!

Pax Christi etc.

     Atvykau čia pas Šviesiausiąjį (Karalių) jo iškviestas dėl Šv. Petro (jėzuitų kolegijos Krokuvoje) reikalų. Apie tai jau rašiau Jūsų Malonybei (Reverendae Paternitati Vestrae) pries aštuonias dienas. Čia pasiliksiu apie dvi savaites, nes taip liepė Šviesiausiasis, ir tuo laiku sutvarkysiu kai kuriuos svarbius Draugijos (t.y. jėzuitų) neliečiamybės šioje karalystėje ir paties karaliaus asmeniškus reikalus. Apie tai parašysiu Jūsų Malonybei vėliau, kai tik atliksiu tai, ką Šviesiausiasis man pavedė.

     Kaip tik dabar sužinojau, kad mūsų Rudamina, iš Lietuvos provincijos pasiųstas į Romą, esąs paskirtas vykti į Indijos misijas. Jei tai teisybė, mielai sutinku su Jūsų Malonybės valia. Tačiau, antra vertus, didesnės visuotinės gerovės troškimo skatinamas, niekieno neprašomas, meldžiu Jūsų Malonybę to (t.y. vykti į Indiją) šiam geram broliui neleisti, nes jis yra labiau reikalingas šiai (t.y. Lietuvos) provincijai kaip Indijai; jis galės čia daug geriau plėtoti visuotinę gerovę ir tikėtis užtikrinto pasisekimo, to negalėdamas tolygiai (tikėtis ir pasiekti) Indijoje. Dievuli mano, tie geri Tėvai kviečiasi profesorius iš Ispanijos ir labai gerai daro, o dabar dėl kažkokios Indijos turi prarasti savuosius, jau beveik pasiruošusius pjūčiai darbininkus, nors jiems kaip tik tokių labai trūksta! Ją (t.y. Indiją) ras jis ir čia, jei tik norės stropiai darbuotis; jo darbo vaisiai čia užtikrinti, o ten, Indijoje, panaši viltis labai tolima, kažkur žvaigždėse, nes jis nemoka tenykštės kalbos ir nėra tikras dėl sveikatos, dėl kurios čia gali saugiai jaustis.

     Taip pat jo bajoriška kilmė ten bus bereikšmė, mažai kam žinoma ir be jokios naudos pastoracijoje, kai tuo tarpu čia ji labai praverstų, ypač dėl jo giminystės su Šio vingiausiuoju Vilniaus vyskupu ir kitais Lietuvos kilmingaisiais. Težino Jūsų Malonybė, kad sis brolis (t.y. Rudamina) Lietuvoje bus tiek vertinamas, kiek dabar Romoje vertinamas filosofijos profesorius Tėvas Spinola; žinoma, kiek galima palyginti provincijas ir asmenis. Tokių rudaminų Lietuva nedaug teturi, o spinolų Italijoje yra visa daugybė! Taip rašau dėl to, kad Jūsų Malonybei geriau paaiškinčiau, kaip būtina šį gėrį brolį sulaikyti ir jam leisti veikiau pagelbėti Lietuvai negu Indijai.

     Belieka man pasivesti Jūsų Malonybės šv. mišioms ir maldoms.

     Didžiai Gerbiamos Jūsų Malonybės
          tarnas Kristuje Mikalojus Lancicijus
               Varšuvoje, 1624 m. sausio 27 d.

RUDAMINA SVARBUS LIETUVAI

     Perskaičius šį laišką, vienas dalykas ypačiai atkreipia mūsų dėmesį: didelis jaunojo Rudaminos vertinimas Lietuvoje, jog šaukte šaukiama jį sulaikyti, kad neišvyktų į misijas. Kokia to įtaigaus maldavimo priežastis? Lietuvos jėzuitų provincijoje darbininkų, atrodo, nebuvo jau tiek maža. Provincijos kataloge, kuris sudarytas pačioje 1624 metų pradžioje (Jėz. arch. Romoje, Lith. 6, fol. 222r-227v), nurodyta iš viso 463 jėzuitai, tarp jų 179 kunigai ir 143 klierikai; po kelerių metų ir tie klierikai, tapę kunigais, galės įsijungti į bendrą veiklą.

     Jei Lietuvos jėzuitų provincija anuomet buvo gausi ir gyvybinga, to paties negalima pasakyti apie Vilniaus universitetą: jis vis stokojo kvalifikuotų profesorių. Tuo metu universitetui vadovavo lietuvis Jonas Gruževskis, — tas pats, kuris prieš pusantrų metų sykiu su keturiais jėzuitais klierikais (0. Kruegeriu, M. Zaviša, M.K. Serbievijum ir A. Rudamina) keliavo į Romą: šie pagilinti savo studijų, o jis dalyvauti lapkričio viduryje įvykstančioje jėzuitų Prokuratorių kongregacijoje.

     Yra žinių, kad apie tą laiką Vilniuje buvo rimtai rūpinamasi teisės ir medicinos fakultetų įsteigimu (plg. I. Petrauskienės publikuotą tuo reikalu dokumentaciją: Lietuvos istorijos metraštis, 1974 m., psl. 104-107;. Sykiu turėjo kilti ir akademinio personalo šiems fakultetams problema. Be to, ir teologijos bei filosofijos fakultetai neturėjo per daug gerai tam pasiruošusių profesorių. Reikia manyti, kad universiteto rektorius J. Gruževskis, būdamas — kaip minėjome — Romoje, teiravosi apie galimybę gauti gerą, kad ir svetimtautį, teologijos profesorių. Lancicijaus laiške minima aplinkybė, kad Vilniaus jėzuitai "kviečiasi profesorius iš Ispanijos”, ir bus aliuzija į šiuo reikalu vykstančias konkrečias derybas. Iš tikrųjų tų pačių 1624 metų rudenį atvyko į Vilnių iš Ispanijos jėzuitas kun. Benediktas de Soxo, Jam Vilniuje tuojau pavesta dėstyti scholastinę teologiją, kurios profesorium jis išbuvo net 9 metus (1624-1633). Tik gerokai vėliau, atidarius Vilniuje teisės fakultetą, jis tapo vienu iš kanonų teisės specialistu.

     Lancicijus savo laiške, atrodo, leidžia suprasti, jog A. Rudamina buvęs pasiųstas studijoms į Romą kaip tik tam, kad geriau pasiruoštų būsimam profesoriavimui Vilniuje. Lancicijus palygina Rudaminą su tuomet žymiu Romos Kolegijos (taip buvo vadinamas jėzuitų universitetas Romoje, šiandieninė 'Gregoriana’) filosofijos profesorium Spinola. Tai italas jėzuitas Fabijus Ambraziejus Spinola (1593-1671), nuo 1622 iki 1627 ten dėstęs filosofiją. Jis buvo tik trejais metais vyresnis už mūsų Rudaminą, bet šįjį pragyveno 40 metų ir pagarsėjo savo asketinio turinio raštais. Lancicijus turbūt tuo norėjo pasakyti: tokių intelektualų Lietuvai labai reikia, ir jų nedaug tėra.

LANCICIJUS DRAUGIŠKAS LIETUVIAMS

     Skaitant čia išspausdintą laišką, iškyla dar vienas klausimas: kas paskatino Lancicijų įsiterpti užtarėju Vilniaus universiteto reikaluose? Tiesa, Vilnius Lancicijui turėjo būti prie širdies: jame jis praleido savo vaikystę, lankė mokyklas. Bet nuo 1593 metų. kai Romoje įstojo į jėzuitus, jis Lietuvos sostinėje beveik negyveno, išskyrus tiktai vienerius metus, kai, sugrįžęs iš Romos, buvo paskirtas universitete dėstyti Šv. Raštą ir kontroversinę teologiją. Šiaip Lancicijus 13 metų praleido Amžinajame Mieste, o Lietuvos jėzuitams atsiskyrus nuo Lenkijos provincijos (1608 m.), jis visą laiką darbavosi Lenkijoje. Ir kai rašė šį laišką, jis buvo tik trumpam atvykęs iš Krokuvos į Varšuvą. Senajame Krokuvos mieste jis vadovavo Šv. Petro kolegijai — studium domesticum — studijų namams, skirtiems tiktai saviesiems, t.y. Lenkijos jėzuitams. Kai pabandė priimti ir ne jėzuitus ir numatė teikti mokslo laipsnius, prieš tai labai griežtai užprotestavo Krokuvos universitetas. Iškilo didžiulė, ilgai nusitęsusi byla. Kaip tik Lancicijui teko toje byloje ginti jėzuitų interesus ir net stoti į popiežiaus kurijos vadinamąjį Rotos teismą. Vesdamas šią bylą, jis net 5 metus (1625-1630) išgyveno Romoje.

     Iš to išeina, jog Lancicijus rašė šį laišką, pats nebūdamas jokiu Lietuvos jėzuitų viršininku ir formaliai net nepriklausydamas Lietuvos jėzuitų provincijai. Kadangi jis pats tyli apie savo paslaugos priežastį, galime ją tiktai nujausti. Tuo metu, kai Lancicijus buvojo Varšuvoje su reikalais pas karalių, į tą patį miestą, kuriame Lietuvos jėzuitų provincija turėjo savo profesų namus ir kolegiją, reikia manyti, buvo atvykęs kas nors iš Vilniaus jėzuitų: gal universiteto rektorius J. Gruževskis, gal provinciolas M. Ortizas, gal kuris kitas. Iš jo Lancicijus bus sužinojęs apie Rudaminos apsisprendimą vykti į misijas ir sykiu patyręs, koks dėl to būtų nuostolis Vilniaus universitetui. Aišku, tiktai generalinis viršininkas begalėjo sulaikyti karštai užsidegusį lietuvį jaunuolį. Lancicijus, daug metų praleidęs Romoje, ten 1599-1601 metais klausęs Mucijaus Vitelleschi skaitytų teologijos paskaitų, vėliau (1615/16) dalyvavęs VII Generalinėje kongregacijoje ir jos metu, drauge su kitais, tą patį Vitelleschį išrinkęs ordino generolu, vertai galėjo tikėtis būti jo palankiai išklausytas. Užtat jis gal ir pasisiūlė (laiške rašo: "niekieno neprašomas”), kai rašys į Romą, išdėstyti Lietuvos jėzuitų pažiūras į Rudaminos norą vykti į misijas.

     Šis Lancicijaus laiškas taip pat padeda išaiškinti, kodėl tuo pačiu reikalu yra išlikę du Rudaminos laiškai — prašymai leidimo vykti į misijas. Pirmasis, be abejo, buvo įprastas prašymas, kurį turėjo įteikti generaliniam viršininkui kiekvienas jėzuitas, norįs vykti apaštalauti į tolimus, pagonių apgyventus kraštus. Viršininkai nenorėjo nė vieno versti prie didelių aukų reikalaujančio įsipareigojimo, — kiekvienas turėjo pats to prašyti. Bet kai Romą pasiekė minėtasis Lancicijaus laiškas — maldavimas jauną kunigą Rudaminą (Lancicijus nežinojo, kad Rudamina jau buvo kunigas, todėl jį vadina 'broliu’) sulaikyti nuo misijų ir liepti jam grįžti į Lietuvą, generalinis viršininkas liepė būsimam misionieriui viską dar kartą gerai apgalvoti. Tuomet Rudamina ir parašė antrąjį prašymą — Dievo akivaizdoje darytą svarstymą, "kas būtų didesnei Dievo garbei, ar kad aš vykčiau į Indiją, ar kad sugrįžčiau į tėvynę”. Jis, išverstas į lietuvių kalbą, yra paskelbtas Laiškuose lietuviams1962 m., psl. 85-87 ir 94. Kadangi raštas be datos, laikyta jį esant iš 1623 metų, nes Rudamina jau 1624 metų rudenį išsiruošė į tolimą kelionę. Dabar tenka tai pataisyti: Rudamina antrąjį prašymą turėjo parašyti 1624 metų pavasarį.

     Pagaliau maža pastabėlė dėl termino 'Indija’ arba 'missio indica’. Tai nereiškė vien tik šių dienų Indijos. 'Indija’ (lotyniškai daugiskaitoje: 'Indiae’) XVI-XVII a. jėzuitų ir kituose šaltiniuose reiškia visus tolimus misijų kraštus, nesvarbu ar jie būtų Azijoje, ar Amerikoje. Todėl ir Rudaminos atveju kalbama apie Indiją, nors jo tikslas buvo Kinija. Lancicijus laiške taip pat užsimena apie Rudaminos giminystę su Vilniaus vyskupu. Vyskupo Eustacho Valavičiaus sesuo iš tikrųjų buvo ištekėjus už A. Rudaminos pusbrolio Lauryno, kuris 1602 m. žuvo mūšyje su švedais prie Viljandžio miesto, dabartinėje Estijoje.