Spausdinti

ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Gavėnioje Bažnyčia skatina tikinčiuosius pasninkauti. Bet kodėl, kokia yra pasninko prasmė? Ar pasninkas nėra vienas iš daugelio atgyvenusių Bažnyčios įsakymų, viduramžiais išgalvotas nuostatas, kuris šiandien nebeturi reikšmės ir į kurį niekas nekreipia dėmesio? Reikėtų atsakyti, kad ne visiškai taip. Žmogus, labiau įsigilinęs į tuos nuostatus, gali atrasti nemaža prasmės. Praktikuojančiam katalikui yra net pareiga apmąstyti savo tikėjimą ir tai, ko Bažnyčia moko, ir stengtis visa tai šių laikų dvasia savo gyvenime vykdyti.

     Anksčiau Bažnyčia, įsakydama pasninkauti, labiau pabrėždavo atgailos dvasią ir atsivertimo reikalingumą išganymui. Pasninkavimas, tarp kitų atgailos rūšių, būdavo laikomas dalyvavimu Kristaus kančioje. Katalikams būdavo sakoma, kad kiekvienas krikščionis turi savęs atsižadėti, pasiimti savo kryžių ir dalyvauti Kristaus kančioje. Tokie pasakymai yra teisingi, jie savo tiesos nepraranda, bet, antra vertus, šiais laikais jie gal nėra visiems krikščionims savaime suprantami. Todėl būtų gera surasti šiems laikams tinkamesnę pasninkavimo prasmę. Gal praverstų toks pavyzdys.

     Vyksta karas. Dvi moterys sėdi namie ir galvoja apie savo vyrus fronte. Jos svajoja apie tą dieną, kai vyrai sugrįš iš karo ir gyvenimas tęsis toliau. Viena moteris norėtų, kai jos vyras sugrįš iš karo, turėti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas, kad viskas kuo geriausiai atrodytų. Ji pradeda tvarkyti namą, gražinti, kiek gali. Langus nuolat plauna, baldus naujai aptraukia, užuolaidas siuva, pinigus taupo, maistą ruošia, kad tik nieko netrūktų, kad tik viskas blizgėtų, gražiai atrodytų, kai jos vyras sugrįš.

     Antra moteris sau galvoja, ką jos vyras šiuo metu daro, kaip jis gyvena. Gal jo drabužiai sudrėkę ir peršlapę, gal jam šalta, gal jis dabar dreba. Ir ji nusprendžia daugiau savo namų nekūrenti. Toliau galvoja, gal jis šiuo metu

El Greco   Grafo Orgaz laidotuvės

kokioje nors duobėje guli, tai ir ji pradeda naktimis ant grindy miegoti. Gal jis neturi ko valgyti, tai ir ji pradeda pasninkauti. Visa tai ji daro dėl to, kad myli savo vyrą ir stengiasi suprasti, ką jis pergyvena, ir pati nori bent kiek dalyvauti jo pergyvenimuose, kad juodu vienas nuo kito neatitoltų, kad ji galėtų savo vyrą geriau suprasti, kad galėtų jį geriau užjausti, kai jis sugrįš.

     Karas pasibaigia. Vyrai grįžta namo. Vienas sugrįžta į gražų, blizgantį namą. Jo žmona, gyvendama visai kitokiame pasaulyje, visiškai nesupranta, ką jis yra pergyvenęs. Jis jaučiasi jos nesuprastas, nuo jos atitolęs. Antrasis vyras sugrįžta namo, ir jo žmona iš pirmo žvilgsnio supranta, ką jis pergyveno, jį užjaučia, lengviau gali prie jo prisitaikyti, ir jiems lengviau atstatyti savo bendrą gyvenimą.

     Šiais laikais žmogaus visuomeninė sąmonė nuolat didėja. Telekomunikacija ir susisiekimas daro pasaulį mažesnį. Žmogus vis labiau mato, kad jis priklauso vienai šeimai — žmonijai. Jis supranta, kad gyvenimas be atsižvelgimo į kitus žmones, į kitokias visuomenes, nebeįmanomas. Jis žino, kad milijonai žmonių šiame pasaulyje kenčia, yra nuskriausti, prispausti, nelaisvi, neturi ko valgyti, kasdien kaip musės nuo bado miršta. O tuo tarpu jis pats gerai gyvena!

     Tada jis gal suprastų, kad gavėnios pasninkas — tai būdas bent kiek užjausti, bent kiek pasidalinti likimu su broliais, kurie nėra tokie laimingi, kurie alksta, kurie kenčia. Gal tada žmogus pamatytų, kad atgaila, savęs atsižadėjimas, pasninkavimas nėra patys sau tikslai, bet solidarumo parodymas tiems, kurie nelaimingi, kurie yra su Kristumi nukryžiuoti.

     Iš tikrųjų kaip tik šia visos žmonijos dvasia Bažnyčia šiandien tą pat skelbia, ką popiežius Paulius VI yra sakęs, ragindamas atgailauti: "Žmonės taip pat galės parodyti meilę savo broliams, kurie kenčia vargą ir alkį”.

     Tokio nusistatymo žmogus, truputį daugiau suprasdamas, daugiau stengtųsi pakeisti šitą pasaulį, jį pagerinti, palengvinti bendrą žmonių gyvenimą.