VLR

     Tokiu pavadinimu Lietuvių katalikų mokslo akademija 1981 metų data išleido "Tėviškės žiburių” redaktoriaus kun. dr. Prano Gaidos parašytą dokumentinį 372 puslapių veikalą apie arkivyskupą Teofilį Matulionį — ganytoją, kalinį, kankinį ir laimėtoją.

     Kas buvo 1962 m. Lietuvoje miręs 89 m. amžiaus arkivyskupas Teofilis Matulionis, apibūdina veikalo 164 psl. paskelbta kun. St. Ylos specialiai parašyta malda, pagerbiant velionį arkivyskupą: "Tarp daugelio kankinių, Viešpatie, Tu mums davei vieną, kuris, Tavo malonės stiprinamas, atlaikė visas baisaus persekiojimo kančias. Tris kartus suimtas, šešiolika metų kalintas, jis vėl grįždavo pas savo tikinčiuosius, kaip neįveikiamas ir nepalaužiamas ganytojas. Nebesugrįžo jis tik po paskutinių penkerių ištrėmimo metų, nes Tu, Viešpatie, pasiėmei jį pas save...”

     Tai, ką kun. St. Yla suglaudė trumpoje maldoje, veikalo "Nemarus mirtingasis” autorius kun. dr. Pr. Gaida, priklausęs tuometinio vyskupo T. Matulionio vadovaujamai Kaišiadorių vyskupijai, atveria istoriniais faktais, pasinaudojant eile šaltinių ir Lietuvoje gyvenančio, tačiau neatskleisto koautoriaus pateiktais faktais.

     Sekdami veikalo lapus ir trumpais bruožais čia perbėgdami per garbingo arkivyskupo gyvenimą, sužinome, kad T. Matulionis kunigystės šventimus gavo 1900 m. Šv. Kazimiero dieną, pastoracinį darbą dirbo Latvijoje, Petrapilyje, kur ir pasiliko po bolševikų įvykdytos revoliucijos. Pirmą kartą buvo suimtas 1923 m., tačiau 1925.II.25 amnestuotas. i928.XII.8 buvo nominuotas vyskupu. Tačiau už tai turėjo sumokėti didelę kainą: 1929.XI.24 raudonųjų valdžios įsakymu vėl buvo suimtas ir dešimčiai metų ištremtas į Solovkų salas, kur buvo nutremta ir daugiau lietuvių kunigų.

     Jei ne nepriklausomos Lietuvos vyriausybės pastangos iškeisti Lietuvos komunistus į lietuvius politinius kalinius, kalintus Sovietų Sąjungos kalėjimuose, kažin ar tuometinis vyskupas T. Matulionis su kitais būtų išlikę gyvi Solovkų salose ar kitur.

     Prisimenu, mes buvom dar tik paaugliai, kai 1933.x. 19 vyskupas T. Matulionis su dešimčia kitų buvusių kalinių, žiauriai atrodančiais drabužiais aprengti, grįžo į Lietuvą ir Kauno geležinkelio stotyje juos pasitiko minios žmonių. Vėliau spaudoje plačiai buvo paskleistos tų suvargusių, suplyšusiais drabužiais apsirengusių dvasininkų grupinės bei pavienės nuotraukos ir tai buvo labai akivaizdus liudijimas, kokia gerovė viešpatauja sovietiniam "rojuje”. Tos nuotraukos liko atmintyje ilgam laikui.

     Sugrįžus į Lietuvą, vyskupui T. Matulioniui prasidėjo veiklos ir kartu užsitarnautos garbės metai, kuriuos veikalo "Nemarus mirtingasis” autorius kruopščiai ir labai dokumentuotai aprašo. 1934.IV.3 popiežius vysk. T. Matulionį priima specialioje audiencijoje, 1934-35 m. jis lankosi JAV, kur, pavyzdžiui, Pensilvanijos angliakasių Lietuvoje ir dabarties dienomis jo vardas dar nepamirštas. 1936 m. lankosi Šventoje žemėje, vėliau prisiima įvairias pareigas nepriklausomoje Lietuvoje, vis dairydamasis, kada atsiras proga vėl grįžti apaštalauti į Rusiją.

     Tokia proga geriausiai atsiskleidžia 1941 m., naciams okupavus Lietuvą. Tačiau vokiečių okupacinė valdžia jam trukdo išvykti. Po nacių įvykdyto Žiežmarių bažnyčios užpuolimo, o tai atsitiko jau po 1942.IV.20, kai T. Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ganytoju, vysk. T. Matulioniui gresia nacių kalėjimas, nes vyskupas dėl bažnyčios užpuolimo ir joje buvusių jaunų vyrų suėmimo reiškė griežtus protestus. Tačiau naciai visgi buvusio sovietų kankinio-vyskupo nepalietė, vietoj jo suėmė kitus kapitulos narius.

     Taip vysk. T. Matulionis Kaišiadoryse sulaukė ir antrosios sovietų okupacijos. Štai vienas epizodas iš pirmųjų antrosios sovietinės okupacijos dienų, paskelbtas veikalo "Nemarus mirtingasis” 98 psl.: "Kartą į Kaišiadorius atėjo nemažas kariuomenės dalinys. Kareiviai tarp savęs kalbėjosi apie Išganytoją ir prašė nuvedami į katedrą. Vyskupas, norėdamas žinoti, ar yra tarp jų tikinčiųjų, pasakė: 'Kas tiki į Dievą, pakelkite rankas!’ Visi kareiviai pakėlė rankas, išskyrus tik vieną. Jų daugelis didžiavosi savo tikėjimu. .. Vyskupas pasiūlė savo kancleriui, kad nuvestų kareivius į katedrą... Buvo svečių ir iš Maskvos — jie prisistatė kaip korespondentai; teiravosi apie nuotaikas, domėjosi raudonarmiečių globojimu Kaišiadoryse vokiečių okupacijos metais. Jie žadėjo pasirūpinti, kad globojęs juos kunigas būtų apdovanotas ordinu...”

     Tačiau 99 psl. paskelbta citata jau ką kita žada: "Bene 1945 m. apsilankė pas vyskupą ir vietos milicijos viršininkas Balyševas. Atrodo, jam rūpėjo susipažinti su kambarių išdėstymu. Jis grubiai klausinėjo vyskupą apie 'jo žmoną’...”

     Vyskupo dienos artėjo prie naujo ištrėmimo, nes: "Drąsi vysk. T. Matulionio laikysena sovietinės okupacijos metu stebino ne tik kunigus ir tikinčiuosius, bet ir sovietinius pareigūnus. Pradžioje pastarieji bandė palenkti vysk. T. Matulionį savo pusėn mandagiu elgesiu, bet pastebėjo, kad tai nieko nepadeda. Jiems visų pirma nepatiko ganytojinis jo laiškas apie komunistinių jaunimo organizacijų pavojų. Dar labiau nepatiko vyskupo atsisakymas pasirašyti laišką, smerkiantį Lietuvos partizanų priešinimąsi sovietinei okupacijai...” (psl. 115).

     Už visas tas "nuodėmes” 1946. XII. 18 vysk. T. Matulionis su kitais savo vyskupijos kunigais sovietų valdžios pareigūnų trečią kartą buvo suimtas ir išgabentas į Vladimiro kalėjimą. Iš kalėjimų išėjo tik po beveik aštuonerių metų — 1954.V.28 ir buvo prievarta apgyvendintas invalidų namuose Mordavijoje.

     Į Lietuvą grįžo 1956 m. Apsigyveno Birštono klebonijoje kukliam kambarėlyje, kurį užleido klebonas kan. J. Jonys, už vyskupo globojimą vėliau nuteistas ketveriems metams lagerio bausme, kurią atliko Mordavijoje.

     Naujos valdžios rūstybės senelis kankinys vyskupas ypač susilaukė po to, kai 1957 m. Kalėdų naktį savo privačioje koplytėlėje Birštone kun. V. Sladkevičių konsekravo vyskupu. Apie tai sužinojęs tuometinis įgaliotinis kulto reikalams J. Rugienius pagrūmojo: "Tavo iškeptas vyskupas vyskupijos nevaldys!” Tačiau istorija parodė ką kita: praėjusių metų vasarą vysk. V. Sladkevičius su Vatikano ir vietinės valdžios sutikimu po beveik 25 m. grįžo valdyti savosios Kaišiadorių vyskupijos.

     Betgi senelio vyskupo mėtymas iš vietos į vietą nepasibaigė ir Birštone. 1958.X.17 jis prievarta iš Birštono buvo išvežtas į Šeduvą Panevėžio vyskupijoje, kur 1962.II.9 iš Vatikano gavo žinią, kad pakeltas į arkivyskupus. Tačiau nebeilgai arkivyskupo garbe galėjo džiaugtis, nes tų pačių 1962 metų rugpjūčio 20 d. mirė Šeduvoje ir buvo palaidotas Kaišiadorių katedroje.

     Apie arkivyskupo kankinio mirtį skelbė viso pasaulio spauda, pradedant vienu iš didžiausių dienraščių—"New York Times”. Tik vietinė Lietuvos valdžia ėmėsi pastangų, kad žinia apie arkivyskupo mirtį ne taip greitai pasklistų žmonių tarpe, kad laidotuvės neišvirstu į demonstracijas prieš tenykš- tį režimą, nes "laidotuvių dieną ir jos išvakarėse keliai buvo milicijos apstatyti. Jos buvo pilna ir mieste. Sunkvežimiams buvo uždrausta priimti keleivius į Kaišiadoris ir iš Kaišiadorių...” (psl. 163).

     Kun. dr. P. Gaidos veikalas "Nemarus mirtingasis” yra vienas iš geriausiai dokumentuotų ir pačių stipriausių lietuvių martirologijos veikalų, iki šiol išleistų išeivijoje. Per visą veikalą įvairiose situacijose ypač atsispindi arkivyskupo gilus žmogiškumas, meilė artimui ir kartu atlaidumas jį kankinusiems. Gal ne be reikalo ir valdžios žmonių tarpe buvo tokių, kurie arkivyskupą gerbė ir stengėsi jam padėti. Tai liudija vienas kitas veikale paskelbtas epizodas. Kai vyskupas buvo iš Birštono klebonijos valdžios metamas į gatvę, ir jis ryžosi su lazdele sėdėti gatvėje, "vienas valdininkų viešai pasakė: 'Jei vyskupas taip padarytų, tai pasiimčiau senelį ir nusivesčiau gyventi pas save’. ..” (psl. 149).

     "Šeduvoje vysk. T. Matulionis vietinės civilinės valdžios buvo gerbiamas. Ji daug kartų parodė jam reikiamą dėmesį... Ir saugumo valdininkai kartais pasiteiraudavo, ar vyskupui ko nereikia...” (psl. 154).

     Prano Gaidos veikalas "Nemarus mirtingasis” — tai ne nuotykių romanas, tai kančios ir pergalės epopėja, kai žmogaus nužmoginimo ir kančių jūroje laimi ir triumfuoja žmogiškumas, skleidžiamas Kristaus vardu. Tokie pavyzdžiai, kaip arkivyskupo T. Matulionio ir daugelio kitų, Lietuvos Katalikų Bažnyčią išlaikė gyvą ir atsparią iki šių dienų.

 


 

• Liurde nuo Švč. M. Marijos pasirodymo 1858 m. įregistruota daugiau negu 5000 staigių pagijimų, tačiau jie taip kritiškai gydytojų vertinami, kad tik 65 yra oficialiai pripažinti gamtiniu būdu neišaiškinamais. Vienas iš tokių pagijimų buvo 1976 m. išgijimas italės, 12 m. mergaitės, Delicijos Cirolli, gyvenančios Sicilijoje. Ji sirgo kaulų vėžiu, ir po tyrimų gydytojai nusprendė, kad reikia nupjauti koją. Mergaitė nesutiko. Su pažįstamais daug meldėsi, maudėsi Liurdo vandeny, parsivežusi namo gėrė ir staiga išgijo, ką po ištyrimo patvirtino 14 gydytojų.