CHIARA LUBICH

     "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį” (Jn8,7). Kai Jėzus mokė šventykloje, fariziejai ir Rašto aiškintojai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Jie kreipėsi į Jį: "Įstatyme Mozė liepė mums tokią užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?” Tuo klausimu jie tik spendė Jam pinkles. Jeigu Jis sakytų esąs prieš užmušimą akmenimis, jie galėtų kaltinti Jį ėjimu prieš įstatymą. Bet jeigu Jis tokiam mirties sprendimui pritartų, tada jie sugautų Jį prieštaraujant savo paties mokymui apie Dievo gailestingumą nusidėjėliams.

     O Jėzus pasilenkęs tik rašė pirštu žemėje. Kai jie nesiliovė kamantinėti, Jis atsitiesęs tarė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas į ją sviedžia akmenį”. Skundėjai, tai išgirdę, visi pasišalino vienas po kito, pradedant nuo vyresniųjų. Tada Jėzus kreipėsi į moterį klausdamas: "Kur tie, kurie tave kaltino? Niekas tavęs nepasmerkė?” Ji atsakė: "Niekas, Viešpatie”. Jėzus jai tarė: "Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk”.

     Kad Jėzus jos nepasmerkė, tai visai nereiškia, kad blogis, kaip svetimavimas, yra leistinas. Jo žodžiai "Eik ir daugiau nebenusidėk” aiškiai pabrėžia Dievo įsakymą. Jėzus nori parodyti ir veidmainystę tų, kurie nori būti nusidedančio artimo teisėjai, užmiršdami, kad ir jie patys yra nusidėjėliai.

     Tuo Jis atkreipia dėmesį į gerai žinomą įsakymą: "Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kas kokiu teismu teisiate, tokiu ir jūs būsite teisiami” (Mt 7,1-2).

     Taip kalbėdamas, Jėzus įspėja ir tuos, kurie vardan įstatymo ignoruoja nusidėjėlius ir visai nekreipia dėmesio į gailestį, kurį jie gali širdyje turėti. Tai aiškiai rodo, kad nusikalsiantiems Dievas yra gailestingas. Šv. Augustinas, kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, sako, kad, svetimautojos skundėjams pasišalinus, pasiliko tik du asmenys: vienas reikalingas gailestingumo, kitas — patsai Gailestingumas.

     Kaip tai galime pritaikyti savo gyvenimui? Visuose savo santykiuose su kitais prisiminkime, kad ir mes esame nusidėjėliai. Visi esame nusidėję. Jeigu ir manytume, kad nesame padarę sunkios nuodėmės, tai turime prisipažinti, kad nežinome aplinkybių galingumo, kurios nulėmė kitų nupuolimą ir pasitraukimą nuo Dievo. Taip pat nežinome, kaip mes patys būtume pasielgę, būdami jų vietoje. Dažnu atveju mes taip pat nutraukiame ryšį su Dievu ir būname Jam neištikimi. Dėl to būtų galima pasakyti, kad ir mes Jo atžvilgiu svetimaujame.

     Jeigu Jėzus, būdamas be nuodėmės, nemetė pirmas akmens į svetimavusią, tai tuo labiau mes negalime smerkti kitų. Turime būti gailestingi kiekvienam, priešindamiesi tiems impulsams, kurie mus skatina smerkti kitus be pasigailėjimo. Turime mokytis atleisti ir užmiršti. Neturime širdyje laikyti tų smerkimo ir nedraugiškumo liekanų, kurios lengvai gali sukelti mumyse pyktį bei neapykantą ir mus atitolinti nuo kitų. Kiekviename visuomet turime matyti "naują” asmenį.

     Jei savo širdyje puoselėsime meilę ir gailestingumą, vietoj teismo ir smerkimo, tai tada tikrai galėsime padėti kitiems drąsiai ir ryžtingai pradėti gyvenimą iš naujo.

Iš anglų kalbos išvertė K.P.