("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)
Danutė Bindokienė
Prieš dvidešimt ar net prieš dešimt metų ši problema mums dar nebuvo labai aktuali, tačiau šiandien su ja susiduriame kasdien ir ateityje dar dažniau susidursime. Tai nėra išimtinai lietuvių ar kurios kitos tautos žmonių problema. Ties lietuviais norima sustoti tik dėl to, kad rašoma lietuviškam žurnalui ir kad gimęs Europoje, neatsisakęs savo senųjų pažiūrų, žmogus šią gyvenimo krizę išgyvena stipriau negu, pvz., amerikietis, visą gyvenimą praleidęs šiame krašte.
Kokia ta problema, būdinga šių dienų lietuviui išeiviui Amerikoje? Į vieną klausimą galima atsakyti kitu, o paskui tam pastarajam ieškoti priežasčių ir išeičių Kas atsitinka vyro ir žmonos santykiams, kai jiedu abu arba vienas iš jų atsiduria pensijoje? Kitaip sakant: kur tie santykiai pasuka, vyrui praradus darbą? Žinoma, darbo praradimo priežasčių gali būti ir kitokių, ne tik pensininko amžiaus sulaukimas: liga, atleidimas, darbovietę uždarius ar iškėlus, visame krašte siaučiąs nedarbas ir t.t. Tačiau tos kitos priežastys nėra tokios skaudžios kaip pensija.
Turbūt ne vienas vyras, keldamasis rytą ir skubėdamas į darbovietę, yra pagalvojęs, kaip būtų gera trenkti visa tai į kampą ir nebedirbti. Jeigu būtų įmanoma kitaip pragyventi, tai jis ilsėtųsi visą dieną, miegotų iki pietų, gal važinėtų po pasaulį, lankydamas visokias įžymybes, atrastų laiko paskaityti, pasėdėti parke prieš saulutę, žvejoti, golfuoti, daugiau laiko skirti žmonai, vaikams... Tačiau, susidūrus su dienomis, kuomet nebereikia važiuoti į darbą, nes to darbo nebėra, tikrovė atrodo visai kitaip. Žinoma, ne visi, išėję iš darbo, ar kaip kitaip jo netekę, būtinai susiduria su problemomis. Daugelis prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų gana greitai ir atranda pasitenkinimą kituose dalykuose bei užsiėmimuose. Tai dažniausiai žmonės, kurių interesai buvo platūs, veiklos laukai neriboti, kuriems niekuomet neužtekdavo laiko ir kurie neįstengdavo laisvalaikio pomėgių sutalpinti į atliekamas nuo darbo valandas. Tokie vyrai nepasiges darbo, net ir prievarta iš jo išprašyti. Deja, yra pakankamai ir kitokių atvejų.
Mūsų visuomeninėje santvarkoje yra nemažai moterų, kurios, bent vaikų gimdymo ir auginimo metais, užsidaro tarp namų sienų, kad galėtų visą energiją ir laiką paaukoti šeimai. Tačiau su vyrais jau kitaip. Kad vyras perimtų vaikų augintojo ir namų šeimininkės pareigas, kuomet žmona eina uždarbiauti, yra beveik negirdėtas dalykas, net ir dabartiniais lygių teisių laikais. Taip jau kažkieno nuo amžių buvo nustatyta: vyro pareiga uždirbti šeimai duoną, o žmonos — prižiūrėti tos šeimos lizdelį, auginti vaikus. Įdomu, kad moterys visai lengvai pakeičia roles: iš namų šeimininkės į darbininkę už namų sienų ir atvirkščiai be ypatingų traumų ir psichologinių sunkumų, kai tuo tarpu vyrai, nusėdę į darbininko rutiną, net nepagalvoja, kad vieną dieną jų gyvenimas galėtų būti kitoks. Net tuomet, kai svajoja apie tingias pensininko dienas, iš tikrųjų netiki, kad jos gali ateiti. Kai pagaliau ateina, užklumpa jį, atrodo, netikėtai.
Kaip jau minėta, darbo netekimo priežastys gali būti įvairios: liga, nedarbas, pagaliau pensija, kurios, kaip sakoma, visi laukia ir visi bijo. Tačiau, nežiūrint, kokia priežastis įstumia vyrą į nedirbančiųjų eiles, su nauju statusu susitaikymas pareikalauja nemažai kantrybės, išminties ir jėgų ne tik iš nedirbančiojo, bet taip pat ir iš jo šeimos. Darbininko dienų užbaigimas žmogaus gyvenime yra, be abejo, taip pat traumatiškas, kaip kiti didieji žingsniai: mokslo užbaigimas, karjeros pasirinkimas, vedybos ir t.t.
Naujasis bedarbis išgyvena gana daug dvasinių ir net fizinių simptomų. Jis neranda sau vietos, nežino, ko griebtis, kaip elgtis su tuo išsvajotu laisvalaikiu. Visi suplanuotieji darbai kažkaip neatrodo tokie svarbūs ar reikalingi: garažas išbuvo nevalytas tiek metų, gali ir toliau sau būti; dažyti tvoros tikrai dar nereikia; sėdėti ir tabaluoti meškerę vandenyje — tikras laiko eikvojimas; snausti parke prieš saulutę — taip daro tik seniai. .. Staiga užkliūva žodis "senis”. Tiek daug planuota, dirbta, viltasi... Kartu su pensininko čekiu kažkas prikabino žodį senas, nors jo garsiai ir neištarė. Pensininkas. Nebereikalingas darbovietėje, nors, rodos, dabar kaip tik daugiausia žinių galvoje sukrauta, įgytu patyrimu būtų galima pasidalinti su kitais. Metai taip greitai nušvilpė pro šalį, nespėjo net pajusti pasikeitimo ir staiga — tu senas, eik sau į kampą; jokios ateities tau nebėra, tik praeitis. Naujasis pensininkas vengia apie tai galvoti, vengia ir kalbėti. Jis atranda įvairiausių priežasčių, kodėl daugiau nebedirba, bet vengia pasakyti, kad jau pensijoje, nes į pensininką visuomenė dažnai žiūri, kaip į nebereikalingą, atgyvenusį žmogų.
Argi nuostabu, visa tai pergalvojus, kad žmogaus vertybės susimaišo ir juodos mintys apninka? Atrodo, kad visi žmonės turi savo vietą ir užsiėmimą, tik jis vienas ne. Kiekvieną rytą gatvėse pasipila automobiliai — darbininkai skuba į darbus. Nežiūrint, kad dar labai neseniai jis murmėjo ir keikė tokį kasrytinį važiavimą (ypač esant blogesniam orui) dabar tai jau užmiršta.
Liko tik tarytum padarytos skriaudos ar liūdesio jausmas — visi važiuoja į darbą, tik jis ne... Su tuo nepritapimu, neradimu sau tinkamos vietos tenka susidurti ir namie. Labai dažnai tuo metu, kai vyras išsiunčiamas iš darbovietės pensijon, šeimos sudėtis jau būna gerokai pasikeitusi: vaikai užauginti, išsiskirstę iš gimtojo lizdo, užsiėmę savais reikalais. Namie likusi tik žmona. Kadangi mūsų visuomenėje įprasta, kad žmona už vyrą dažnai yra jaunesnė, pensija dar jai negresia. Vadinasi, pagrindinių šeimos veikėjų rolės staiga apsiverčia: vyras paliekamas namie, o žmona atlieka šeimos išlaikytojos pareigas. Čia susiduriama su vyrų ir moterų stereotipais, mažai paliestais lygių teisių sąjūdžių ar modernios galvosenos. Jeigu moteris, sąlygoms susiklosčius ir atsisakiusi darbo už namų sienų, be didelių skrupulų prisiriša prijuostę ir pasitenkina šeimininkės pareigomis, tai vyras to lengvai padaryti negali. Jo pasąmonėje tebėra tvirtai suskirstyti "vyriški” ir "moteriški” darbai. Turėti blizgančias virtuvės grindis ir garuojančius pietus ant stalo, kai žmona grįžta iš darbovietės, tik retas vyras galėtų, nejausdamas savo "vyriškumui” pavojaus.
Dar blogiau šeimyninis gyvenimas susiklosto, kai žmona iš viso nedirba už namų sienų. Per eilę metų ji buvo, ne mažiau už savo vyrą, susidariusi gana pastovią rutiną, į kurią įėjo namų ruoša, laisvalaikis ir įvairių reikalų atlikimas už namų ribos. Ji naudojosi tam tikru savarankiškumu, pasirinkimo laisve ir eilę darbų buvo įpratusi atlikti viena, niekam nesiaiškindama, neatsakinėdama į nuolatinius klausimus: "Ką tu čia veiki? Kodėl taip, o ne kitaip šį darbą atlieki? Kam tau reikia to ar kito daikto?” Apie glaudų bendradarbiavimą su vyru ir priklausymą tik nuo vienas kito, tik vienas kitam, moteris dažnai svajodavo pirmaisiais povestuviniais metais. Tačiau tuomet toks nuolatinis intymumas buvo neįmanomas, nes jų tarpe stovėjo darbai, vaikai, amžinas skubėjimas. Metams slenkant, buvo priprasta prie tokio gyvenimo, kai bendravimui nelikdavo per daug laiko. Pagaliau taip pasidarė net patogiau: mažiau nesutarimų, barnių ir problemų. Staiga viskas vėl pasikeičia. Vyras namie dvidešimt keturias valandas. Jis tarytum svetimas, nepažįstamas žmogus, nuolat besisukiojąs aplinkui. Savo nauja padėtimi ir neribotu "laisvalaikiu” jis nėra patenkintas, kai tuo tarpu žmonos darbai ir reikalavimai nepasikeitė. Per eilę metų susitaikiusi su savo kasdienybe, ji negali ar nenori naujų vyro nuotaikų suprasti, užjausti. Žinoma, rodos, eina kalba apie suaugusius, net pagyvenusius žmones, kurie savo mintis gali išreikšti žodžiais. Reikėtų jiems susėsti ir ramiai savo rūpesčius, baimes, nuotaikas išdėstyti, o tuomet ieškoti bendrų išeičių. Tačiau dažna pora jau užmiršusi, kaip tarpusavyje atvirai kalbėti. Skubėjimo metų eilė vyrą ir žmoną atpratino nuo tikrai atvirų, intymių, asmeniškų pokalbių. Juk buvo tiek daug rūpesčių, reikalų, kuriuos reikėjo diskutuoti prabėgomis (niekada neužteko laiko!), kad vyro ir žmonos atsivėrimas vienas kitam, prabilimas iš sielos į sielą, nuskendo kasdienybės liūnuose. Dabar bet kokio atviresnio pokalbio pradėjimas iš vienos ar kitos pusės greičiau palaikomas kritika, kurią reikia tučtuojau atremti irzliais priekaištais arba užlįsti už tylėjimo užtvaros. Tuo būdu saulėtame pensininkų bute keroja nepasitenkinimo usnys, barnių dagiai, pakirmiję rūsčios tylos šungrybiai. ..
Kitos dvi darbo praradimo priežastys, liga ar atleidimas, sukelia panašias problemas, tik su vienu skirtumu. Iš darbo atleistasis neturi epiteto "senas”. Čia taip pat sukeičiamos įprastinės vyro ir žmonos rolės: vyras turi pasilikti namie ir "šeimininkauti”, o žmona eina dirbti už atlyginimą. Šiuo atveju šeimos sudėtis dar yra kitokia, nes vaikai nėra užaugę, baigę mokslus ir savarankiški. Pasilikęs namie, tėvas turi eiti ir vaikų augintojo pareigas, rūpintis jų kasdieniniais reikalais, kuriuos anksčiau tvarkydavo motina.
Šių dienų psichologai beveik vienbalsiai pripažįsta, kad vyrų stereotipai yra giliai įleidę šaknis visuomenėje ir juos pakeisti labai sunku. Vyro savigarba (ego) yra labai trapi, lengvai pažeidžiama. Šimtmečiais suformuotos pažiūros į tai, kas "vyriška” ir kas "moteriška”, atrodo, lengvai paneigiamos viešuose pasisakymuose, bet individų pasąmonėje yra beveik nepajudinamos. Žinoma, čia kalbama apie lietuvius vyrus ir moteris, kurie šiuo metu susiduria su pensininkų ir nedarbo problemomis. Jie beveik visi gimę Europoje, pasilaikę atsineštąsias iš užjūrio pažiūras į vyrų ir moterų roles gyvenime, nematę reikalo jų atsikratyti ar pakeisti kitomis, modernesnėmis. Ateinančioms kartoms, augusioms laisvesnių pažiūrų krašte, ši problema galbūt nebus tokia aktuali ir neišsprendžiama.
Kokią išeitį reikėtų siūlyti iš šios neišvengiamos dilemos?
Apreiškimas, Pranas Domšaitis
O vis dėlto nėra geresnio vaisto prieš vyro ir žmonos tarpusavęs problemas, kaip nuoširdus, atviras išsikalbėjimas. "Jis (ji) turi žinoti, kaip aš jaučiuosi ir be pasakymo” — tai yra labai vaikiškas ir savanaudiškas išsireiškimas, dažnai šeimose girdimas, Kaip gali kitas žmogus žinoti kieno nors jausmus, norus ir nepasitenkinimus, jeigu vengiama pasisakyti? Žinoma, išgyvenę kartu eilę metų, vyras ir žmona apytikriai vienas antrą pažįsta ir supranta. Tačiau iš tikrųjų, pensininko amžiaus sulaukus, yra gera proga atlikti "šeimynines rekolekcijas”. Taip, kaip prieš vestuves, kai abu žengė į naują, nežinomą ateitį, ilgas valandas prakalbėdavo, planuodami, tardamiesi, taip ir dabar, pradėdami naują gyvenimo tarpsnį, turėtų skirti laiko ateities planams. Buvo laikai tarp vestuvių ir pensininko dienų, kai vyras ir žmona kantriai nešė kiekvienas sau skirtas pareigas, dirbdami tik bendram tikslui — šeimos gerovei. Dabar nebeliko pašalinių įsipareigojimų (arba jie labai susiaurėjo). Liko vėl tik du pagrindiniai veikėjai: vyras ir žmona. Nuo jų priklausys, kokias roles pasirinks ateičiai.
O ką daryti, jeigu vyras ar žmona atsisako rimtai išsikalbėti, pasidalinti mintimis ir rūpesčiais? Tokių situacijų yra daug. Jeigu vienas ir mėgina, antrasis tuoj užkerta kelią bet kokiam atvirumui. Pagrindinis šiuo atveju žodis būtų kantrybė. Nereikia naiviai tikėti, kad vienos kitos valandos pokalbis išspręs visas problemas, ypač jeigu atvirai kalbėti jau yra atprasta. Reikia kalbą pradėti nuo paprastesnių dalykų, tokių, kur vyras ir žmona sutaria, mėgsta, kur nesusikirs po dešimties minučių. Kai bus įprasta laisvai kalbėti apie pašalinius, nereikšmingus dalykus, bus pamažu galima prieiti prie svarbesnių, intymesnių. Retai pasitaiko, kad abu šeimoje yra lygiai uždari — vienas vis atviresnis, vienam lengviau jausmus žodžiais išreikšti. Tas tegul ir pradeda, o netrukus neiškęs neįsijungęs ir antrasis.
Kantrybė reikalinga ir kitur, ne tik pokalbiuose. Pensininkų žmonos nusiskundžia, kad vyrai vis po kojomis maišosi, net virtuvėje, vis kišasi į visokius menkniekius. Žmona visiškai praranda privatumo, savarankiškumo jausmą. O tačiau jos tarytum užmiršusios, kad ne viengungišką, o šeimos gyvenimą gyvena. Vyro "kišimasis” į jų darbus nėra kritikos tikslu, bet tik noras bendrauti su artimu žmogumi, vengimas vienatvės. Na tai kas, kad vyras sėdi virtuvėje, verdant pietus? Argi žmona turėtų ką nuo jo slėpti? Daug lengviau šnektelėti su juo, pakišti bulvių kraitelę, kad nuskustų pietums, ar kitą kokį "nekaltą” darbelį — tegul padeda. Jeigu nenorima kalbėti, galima ir patylėti kartu. „Kuomet jos rankos užimtos namų ruoša, gal jis garsiai laikraštį ar knygą paskaitys, radiją atsuks ir abu muzikos pasiklausys. Dėl tokio menko klausimo: "Ką čia veiki?” neverta erzeliuotis. Kai vyras susitaikys su savo naujuoju laisvalaikiu, pats išeis iš virtuvės ir kitokį užsiėmimą susiras, nes tie moters kasdieniniai darbai iš tikrųjų baisiai nuobodūs ir vienodi, ar gali kas be būtino reikalo jais užsiimti? (Žinoma, jeigu iki to laiko žmona savo murmėjimu nepadarys didžiausio tarpusavio nesutarimo.) Ir ko čia purkštauti, jei vyras "po kojomis maišosi”? Dar labai neseniai namai buvo pilni vaikų, kurie ne tiek po kojomis maišydavosi, pilni reikalavimų, klausimų, prašymų. Gera, kad ištuštėjusiuose namuose dar likę du žmonės, amžinai vienas kitam prisiekę ištikimybę, paramą ir meilę. Gera, kad gyvenimo saulėlydyje nereikia grumtis su vienatve. ..
Tuo pačiu ir vyras turi suprasti, kad savo nuotaikų svyravimu ir neradimu vietos namuose, pasidaro įkyrus net ir labai mylinčiai, užjaučiančiai žmonai. Jis turi rimtai pagalvoti ir apsispręsti, ką ruošiasi daryti su savo "neįprastu” laisvalaikiu. Vienas galbūt galėtų rasti kokį darbelį, padėti kam nors, kas dar vis neturi laiko. Kitas — užsiimti visuomenine veikla, dar kitas atrasti sau vietą tarp visų pomėgių ir darbų, kuriuos vis atidėliodavo darbininko metais. Juk dabar laiko netrūksta, o gyvenimas dar prieš akis, galima daug nuveikti, daug išmokti, būti naudingu ir sau, ir visuomenei.
Pagaliau verta palaikyti artimus ryšius su kitais to paties amžiaus žmonėmis, galbūt net reguliariai susirenkant į bendrą grupę, kurioje būtų galima padiskutuoti problemas ir rūpesčius. Daug lengviau blaiviai žiūrėti ir spręsti kitų problemas, negu savąsias. Iškeliant bendrus rūpesčius žmonių tarpe, kurie patys juos išgyvena, lengviau rasti sprendimą ir išeitį iš susidariusių sunkumų. Svarbiausia, žmogus turi suprasti, kad, pensininko amžiaus sulaukus, gyvenimas dar nepasibaigė. Su trupučiu pastangų pensininko dienos gali būti tokios pat saulėtos ir pilnos dvasinio pasitenkinimo, kaip ir bet kuris kitas žmogaus gyvenimo tarpsnis.