Spausdinti

GUNDA KODATIENĖ

LIURDAS, liepos 19 d.

     Marija pasirodė Liurde jaunai mergaitei Bernadetai Soubirous 1858 metais. Nuo to laiko jau praėjo 125 metai. Tai ilgas laiko tarpas, per kurį daug svarbių įvykių išdyla, pamirštama, tampa nereikšmingais. Tačiau šis Marijos apsireiškimo įvykis ne tik nebuvo pamirštas, bet vis labiau klestėjo tikinčiųjų tarpe, vis daugiau tikinčiųjų iš viso pasaulio lankė šią šventą vietą, o ši vieta vis labiau plėtėsi.

     Bernadeta buvo paprasta 14 metų mergaitė, nemokanti nei skaityti, nei rašyti, gimusi labai vargingoje, skurdžioje šeimoje. Gyveno buvusiame Liurdo kalėjime viename kambaryje visa šeima: tėvas, motina ir keturi vaikai. Bernadeta buvo labai paklusni, ištikima pranešėja, tiksliai perduodanti visa tai, ką Švenčiausioji Mergelė jai buvo pasakiusi.

     Kai šaltą vasario 11 dieną pirmą kartą Bernadeta su kitom mergaitėm buvo nuėjusi prie įdubusios uolos pasirinkti kurui žabu ir pradėjo eiti pagal upelį, uola užkirto kelią. Draugės priešais uolos įdubimą perbrido upelį ir kitoje pusėje pradėjo verkti, nes vanduo buvo labai šaltas. Bernadeta prašė draugių padėti primesti į vandenį akmenų, kad ji, nenusiavusi kojų, galėtų pereiti į kitą pusę. Jos atsakė, kad ji bristų, kaip ir jos. Bernadeta, pasižvalgiusi, ar negalėtų kur nors nenusiavusi pereiti per upelį, niekur tokios vietos nerado. Tada grįžo prie uolos ir pradėjo nusiauti. Staiga kažkas suūžė, lyg pakilęs vėjas. Pakėlusi galvą, nieko nematė nei pievoje, nei įdubusioje uoloje. Avėsi kojines toliau. Ir vėl tas pats ūžesys. Kai vėl pakėlė galvą, giliame uolos įdubime pamatė moterį, apsivilkusią baltu drabužiu.

     Ilgas baltas drabužis per liemenį buvo perjuostas mėlyna juosta, o virš galvos driekėsi ilgas baltas nuometas. Ant abiejų kojų spindėjo lyg prisegtos dvi geltonos rožės, tos pačios spalvos, kaip jos rankose laikomas rožančius. Mergaitė kiek išsigando, netikėjo; manė, gal klysta, bet vis matė tą pačią moterį su rožančiumi. Būdama pamaldi, ir ji pati turėjo kišenėje rožančių, bet iš išgąsčio nepajėgė net persižegnoti, atrodė, kad ranka nepajudinama, lyg būtų pririšta. Moteris pakėlė rožančių, laikė rankoje ir persižegnojo. Tada ir mergaitei jau pasisekė persižegnoti, dingo išgąstis. Atsiklaupė ir, nenuleisdama akių nuo gražiosios moters, pradėjo kalbėti rožančių. Pro moters pirštus slinko rožančiaus karoliukai, bet lūpos nejudėjo. Po rožančiaus ji davė ženklą mergaitei prisiartinti, bet ji neišdrįso. Tada moteris staiga pradingo.

     Po šio apsireiškimo Bernadeta dar 17 kartų matė tą pačią moterį. Vasario 18 d. ji pirmą kartą prakalbėjo, paprašė mergaitę dar per 12 dienų ateiti į tą pačią vietą ir pasakė: "Aš neprižadu tau laimės čia, žemėje, bet kitame gyvenime”.

     Per 15 dienų ji davė mergaitei daug pamokymų, kaip melstis už nusidėjėlius, atgailauti, liepė gerti vandenį iš šaltinio, nusiplauti jame; prašė pasakyti kunigams, kad pastatytų čia koplyčią ir kad žmonės ateitų čia procesijose. Mergaitės paklausta, kas ji yra, tik po ketvirto paklausimo atsakė: "Aš esu Nekaltas Prasidėjimas”.

     Vasario 25 d. regėjimo metu ištryško šaltinis. Moteris liepė mergaitei išgerti vandens ir nusiprausti. Pradžioje jis buvo dumblinas, bet po kurio laiko pasidarė tyras šaltinio vanduo. Jis ir dabar tebetrykšta gausiai. Maldininkai iš jo geria, jo voniose maudosi, gaivina savo sielas dvasiniu apsivalymu. Vietinio vyskupo sudaryta komisija trejus metus tyrė apsireiškimus ir 1860 m. paskelbė juos tikrais.

     Vykdant Švenčiausios Mergelės Marijos valią, Liurde viena po kitos išaugo net trys bažnyčios, 1864 m. pastatyta gotiško stiliaus viršutinė Nekaltai Pradėtosios bazilika, kurioje pirmose mišiose dalyvavo ir Bernadeta. 1883 m. pastatyta Rožančiaus bazilika, kurioje yra ir Bernadetos altorius. Vėliausiai įrengta požeminė šv. Pijaus X bazilika, kuri gali sutalpinti net iki 30.000 žmonių. Lyjant ar šiaip blogam orui esant, čia suvažiuoja šimtai ligonių net su vežimėliais.

Bėgimas į Egiptą.    Pranas Domšaitis


     Šiose bažnyčiose kasdien aukojama daugybė mišių, kuriose dalyvauja minios žmonių. Liurdas tikrai yra eucharistinis miestas. Popiežius Pijus X Liurdą pavadino "garbingiausiu pasaulyje eucharistiniu miestu”.

     Pagal regėtojos nurodymus, skulptoriaus Fabischo padaryta Marijos statula 1864 m. pastatyta pasirodymų vietoje — uolos įdubime. Šv. Sostas ilgai dėl apsireiškimų nepasisakė, bet jų tikrumą nuolat pabrėžė: nuncijus vainikavo Marijos statulą, bažnyčioms buvo suteikta bazilikų vardai ir teisės. Pijus XI 1925 m. Bernadetą paskelbė palaimintąja, o 1933 m. šventąja.

     Atvažiavę į Liurdą, stengėmės apie šią vietą kuo daugiau sužinoti, patirti ir drauge patys išgyventi. Antrą buvimo dieną kėlėmės 6 val. ryto ir apsirengę skubėjome į pamaldas. Bazilikų aikštėje, praeidami pro didžiulę Marijos statulą, negalėjome akių atitraukti — ji buvo apsupta daugybe gyvų gėlių puokščių, kurias maldininkai kasdien vis naujas atneša. Gerokai prieš 7 val. buvome viršutinėje bazilikoje, kurią jau radome pilną žmonių. Du vyskupai laikė mišias, o keturi kunigai jiems asistavo. Šioms pamaldoms pasibaigus, tėvas Vaišnys prie didžiojo altoriaus atlaikė mums mišias lietuviškai. Dana su Aldona savo skambiais balsais, o Kazys vargonų muzika vadovavo giesmėms. Giedojome visi. Tėvas Vaišnys pasakė pamokslą, paaiškindamas Marijos apsireiškimą Bernadetai, pašventino mūsų atsineštus religinius pirkinius ir sukalbėjo gražią maldą už tėvynę.

     Bazilikos sienos išgraviruotos aukotojų pavardėmis, o prie didžiojo altoriaus visos sienos nukabinėtos įvairiais ženklais: valstybių herbais, vėliavėlėmis ir kitokiomis įvairių kraštų dovanomis. Langų vitražuose atvaizduota visa Liurdo istorija nuo pirmojo Marijos apsireiškimo.

     Grįžus viešbutin, pusryčiai buvo daug skanesni, ir visas rytas toks šventiškas. Po pusryčių daugelis vyko į miestą apsipirkti. Visas miestas — gryna prekyvietė. Visų krautuvių durys atidarytos, o kai kur prekės ir šaligatviuose išstatytos. Daugiausia religinio turinio knygos, atvirukai, filmai, rožančiai, medalikėliai, įvairios statulos ir daug kitų įvairiausių suvenyrų su Liurdo užrašais, daugybė plastikinių buteliukų Liurdo vandeniui prisipilti. Prekyba klestėte klesti. Ir kaip tokioje vietoje nepirksi, kai tave viskas vilioja... Atrodo, kad visi Liurdo gyventojai pragyvena iš tos prekybos.

Pranas Domšaitis    Miške.


     Ekskursijoje dalyvavusieji skautininkai, kurių atsirado net trylika, turėdami valandėlę laiko, Vlado sukviesti, turėjome šioje istorinėje vietoje savo sueigą. Tarėmės tautiniais ir skautiškais reikalais. Pasirašėme ir pasiuntėme atvirukus-pasveikinimus skautų vadovybei.

     3 val. p.p. buvo suorganizuota eiti Kryžiaus kelius už bazilikų esančiame kalne. Dienos įkarštyje užlipę aukštokai stačiais laiptais prie viršutinės bazilikos, dalis jau toliau nepajėgėme lipti. Šie Kryžiaus keliai buvo įruošti 1912 metais. Kiekviena stotis turi dviejų metrų aukštumo metalines figūras. Sugrįžus Marija pasakojo, kokios nepaprasto grožio buvo skulptūrinės stotys ir kokios ypatingai gražios bei prasmingos tėvo Vaišnio stočių maldos. Nepajėgiantiems užlipti į kalną ir visiems ligoniams 1963 m. buvo įrengtos kitos stotys šalia vonių.

     Liurdo vonios buvo įruoštos ir jomis maldininkai pradėjo naudotis 1955 metais. Čia yra specialus pastatas, kuriame yra 14 su visais privačiais įėjimais vonių, pripildytų stebuklingai ištryškusio šaltinio vandens. Vanduo yra gana šaltas ir keičiamas tik vieną kartą per dieną, bet iki šiol dar nė vienas nėra susirgęs nuo vandens šaltumo nei užsikrėtęs kokia nors liga.

     Voniomis galima naudotis kasdien iki 4 val. vakaro. Jomis gali pasinaudoti visi, bet ligoniams ir invalidams pirmenybė. Po vieną visai privačiai įleidžiama į vonią. Nusirengus duodamas plonas chalatas. Paskui uždeda ant kūno šlapią maršką, kad priprastų prie šalto vandens. Vonioje pirmiausia pamirkomos kojos, paskui dvi atsiklaupusios seselės trumpam momentui paneria iki galvos. Vonios gale stovi Marijos statula. Nuo pat įėjimo girdėti religinė muzika ir garsiakalbiu perduodamos kunigo maldos. Išsimaudžiusieji pabučiuoja statulą ir privačiai pasimeldžia. Susikaupimas ir pergyvenimas nepaprastas. Jeigu ne kūnu, tai dvasia čia tikrai atsinaujini. Kai kurie mūsiškiai šiomis voniomis pasinaudojo.

     Pavakare visi ėjome prie grotos padėti didžiulės žvakės Marijos garbei. Mūsų grupė tą žvakę nupirko už 95 dolerius. Eisenos pradžioje žygiavo Vladas, iškėlęs lietuvišką vėliavėlę. Šalia jo ėjo Alfa ir Rasa, laikydamos rankose žvakes, papuoštas lietuviškomis spalvomis, su įrašu Lithuania. Už jų ėjo du vyrai, nešdami didžiulę žvakę. Šimtai didelių ir mažų žvakių degė prie grotos. Vos radome vietos mažosioms žvakutėms įstatyti, o didžiąją turėjome palikti. Tik kitą rytą ji buvo įstatyta į stovą ir uždegta. Nežinia, kaip ilgai, mums jau išvažiavus, ji dar degė Marijos garbei.

Pranas Domšaitis    Portretas


     Atsisveikindami su Liurdu, dar sustojome prie žvakių miško. Tarp jų degė ir mūsų Marijai padovanotoji su užrašu Lithuania. Liurde patirti įspūdžiai, manau, pasiliks visą gyvenimą. Ausyse vis skamba Marijos giesmė:

     Skaisčiausia Marija, tu mūsų viltis, Tau meile liepsnoja kiekviena širdis.

KELIONĖ PER PRANCŪZIJĄ, liepos 20 d.

     Apleidžiame gailėdamiesi šventąjį Liurdą. Daug kas dar kėlėsi labai anksti, kad galėtų dalyvauti mišiose. Daug kas dar prisisėmę į buteliukus Liurdo vandens, nes iš ryto dar nebuvo prie kranų ilgų eilių. Dienos metu sunku prisigrūsti, nors kranų yra gana daug. Atsisveikiname su viskuo, kas čia buvo taip miela ir šventa. Kažin ar kada turėsime laimės čia sugrįžti.. .

     Sėdame į autobusus ir vykstame į geležinkelio stotį, vis dar giedodami Avė Maria. .. Susėdame į pirmosios klasės traukinio vagonus. Plačios, patogios, minkštos kėdės, o dar didesnis patogumas sėdėti prie lango ir turėti staliuką, prie kurio galima rašyti.

     Kitoje pusėje, atviroje kupė, sėdi Aldona su trimis džentelmenais. Dairosi pro langą, šnekasi, juokauja... Jie atneša jai atsigerti ir kitokiais būdais stengiasi patarnauti. Kadangi mūsų ekskursijoje moteriškoji giminė kelis kartus viršija vyriškąją, o Aldona nuolat jų tarpe, tai neiškenčiau ir paklausiau, kokią paslaptį ji turi juos prie savęs prilaikyti. Nusišypsojusi atsakė, kad reikia sulaukti tam tikro amžiaus ir turėti pakankamai praktikos. Ne visoms tokia laimė. Apsidžiaugiau, kad nors savąjį vyrą visada turiu šalia savęs.

     Puikūs pro langą skriejantieji vaizdai. Matyti Pirenėjų kalnai su snieguotomis viršūnėmis. Ir pats lyg mintimis kyli virš jų... Jiems pranykus, prasideda lygumos, tęsiasi pušynai, toliau kukurūzų laukai, daugybė paparčių, žydi šilai, visai kaip Suvalkijoje prie Kazlų Rūdos. Matyti traukučių, kuriais laimingomis vaikystės dienomis žaisdavome.

     Traukinys modernus. Vaikščiojam iš vagono į vagoną, durys automatiškai atsidaro. Sustoja didesnėse stotyse ir vis prisipildo naujų keleivių. Pravažiuojame ilgus vynuogynų laukus. Kažkas sušunka, kad jau pusiaukelė iki Paryžiaus, o mums visai nenusibodo, kelionė tokia puiki. Pravažiuojame tiltus, jungiančius plačiųjų upių krantus. Upių vanduo labai nešvarus, atrodo molinas, o iš tikrųjų užterštas nuo pramonės visokiais chemikalais. Visur ta pati problema.

     Artinamės prie Prancūzijos sostinės Paryžiaus, kuris yra ir svarbiausias kultūrinio bei ūkinio gyvenimo centras. Dėl savo gausių mokslo ir meno institucijų Paryžius yra vadinamas viso pasaulio kultūrine sostine. Jokiame kitame pasaulio mieste nėra tiek meno galerijų, muziejų, teatrų, madų salonų, dešimtimis tūkstančių susispietusių menininkų iš viso pasaulio. Paryžius labai tirštai apgyventas, su priemiesčiais jame priskaičiuojama daugiau kaip aštuoni milijonai žmonių. Per metus čia apsilanko daugiau kaip du milijonai turistų. Puikiai išvystyta tiek stambioji, tiek smulkioji pramonė, kurioje dirba kvalifikuoti specialistai ir pagamina daug vertingų prekių. Nė į vieną Europos miestą nesueina tiek kelių, kaip čia. Yra net 7 geležinkelio stotys, didžiausias visoje Europoje Le Bourget aerodromas. Vietiniam susisiekimui yra puikus požeminis traukinys, 187 km ilgumo su 14 atskirų linijų. Didelis skaičius patogių autobusų.

     Po aštuonių važiavimo valandų mes jau Paryžiuje. Sustojus traukiniui, visi gauname vagonėlius, kur sukrauname savo turtą ir važiuojame į stotį. Čia, kaip ir visur, gerų vadovų dėka, jau mūsų laukė autobusai. Važiuojame miesto gatvėmis išplėtę akis. Senoviški, įdomūs, aukšti pastatai su įvairiais pagražinimais, figūromis, metaliniais balkonais. Gatvių šonuose didžiuliai, aukšti, masiniai žibintai, kiekvienas su trimis didelėmis lempomis. Perkertame Senos upę. Pravažiuojame didžiulę aikštę, pilną meniškų statulų.

     Štai ir mūsų viešbutis Astoria. Kad jį kur šunes — Maskvos gatvėje! Na, ir pataikė mums. Bet visai neblogas. Čia jau ir nesitikėjome gauti patį geriausią. Svarbu, kad švarus, labai geros lovos ir visi patogumai, ko gi mums daugiau reikia? Labai geras ir jų valgis. Sriubos tai jau negavome — ne mada šioje vietoje. Vakarienė buvo su labai geru užkandžiu, skoningu pagrindiniu valgiu ir trečiuoju. Elegantiškas ir patarnavimas. Daug kas gurkšnoja prancūzišką vyną. Dar ilgai vakare dalinomės dienos įspūdžiais...