V. BAGDANAVIČIUS
Kalbant rožančių, man kildavo kai kurių klausimų. Ypač man užkliūdavo trečioji rožančiaus dalis savo pasikartojimais. Kristaus prisikėlimas iš mirties ir išaukštinimas danguje man atrodė to paties pobūdžio dalykai. Dėl to man būdavo nesuprantama, kam čia reikia kartoti. Panašiai yra ir su dviem Marijos paslaptimis: Marijos paėmimas į dangų ir jos vainikavimas danguje. Koks gali būti mums suprantamas skirtumas tarp jos buvimo danguje ir nevainikavimo?
Šie klausimai man paaiškėjo, skaitant modernių Šv. Rašto tyrinėtojų Kristaus prisikėlimo studijas. Reikia pasakyti, kad kai kurie modernieji Šv. Rašto tyrinėtojai kartais gali Šv. Raštui padaryti daugiau žalos negu naudos, bet jų studijose galima rasti ir daug ko gera.
Kristaus prisikėlimas iš mirties, su kuriuo mes, tikintieji katalikai, esam apsipratę, Šv. Rašto tyrinėtojams kelia daug klausimų. Šis dalykas, jų manymu, yra už mūsų sugebėjimo pažinti ribų. Jie klausia, ar mes galime pažinti dangiško gyvenimo būklę, Mes galėtume atsakyti: ir taip, ir ne. Iš esmės galime, bet psichologiškai mes negalime to išgyventi. Mes taip pat negalime pažinti dangiško gyvenimo apraiškų. Ir iš Kristaus pasisakymų žinome, kad tarp šio gyvenimo ir pomirtinio nėra susisiekimo ta prasme, kad galėtume susidaryti pomirtinio gyvenimo fenomenologiją.
Taigi Kristaus prisikėlimas iš mirties ir pasirodymai kai kuriems žmonėms kelia uždavinį, sprogdinantį mūsų žemiškąjį gyvenimą. Prisikėlimą būtų galima aptarti šiais žodžiais: gyventi šiame gyvenime, tačiau būti patyrus amžinąjį, pomirtinį gyvenimą. Taip yra įvykę žmonijos istorijoje Kristaus prisikėlimu iš mirties.
Kaip išreikšti ir kaip aptarti šį įvykį? Su šiuo klausimu susitiko ir pirmieji krikščionys. Ir kaip iš kai kurių Egipte naujai atrastų rankraščių atrodo, tas klausimas jiems kilo labai aštriai. Su tuo klausimu susitiko ir evangelijų rašytojai.
Paprasčiausia šio įvykio išraiška yra sakyti, kad Jėzus prisikėlė iš mirties. Tai yra įspūdinga išraiška, labai daug sakanti ir, tarsi žaibas, pramušanti visą žmonijos istorijos monotoniją. Tačiau šalia to ši išraiška turi vieną trūkumą. Jei tik prie jos vienos pasiliktume, tai reikštų, kad iš mirties prisikėlęs Jėzus grįžo atgal į mūsų gyvenimo pobūdį, kad gyventų čia, kaip gyvenęs anksčiau, tik jau būdamas nemirtingas.
Tačiau šitoks prisikėlimo aptarimas būtų nepilnas ir net klaidingas. Jėzus, prisikėlęs iš mirties, nė vienos dienos negyveno žemišku gyvenimu. Tiesa, jis pasirodė apaštalams, jis net valgymu ir palietimu stengėsi nugalėti jų abejojimą jo prisikėlimu, tačiau jis jau nebebuvo šios mūsų tikrovės gyventojas. Dėl to pirmiesiems krikščionims reikėjo kito žodžio, kitos aptarties išreikšti tam įvykiui, kuris yra nepakartojamas žmonijos istorijoje. Tam dalykui išreikšti buvo pasirinktas kitas žodis, būtent išaukstinimas. Jėzus buvo išaukštintas. Tos dvi išraiškos formos, prisikėlimas ir išaukstinimas, yra sutinkamos jau pačiame pirmajame krikščionijos pamoksle, kurį yra pasakęs apaštalas Petras pirmąją Sekminių dieną. Jis ten kalbėjo apie Jėzaus prisikėlimą ir išaukštinimą.
"Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties siaubo, nes buvo neįmanoma, kad mirtis jam viešpatautų” (Apd 2,24). O toliau, cituodamas Dievo pažadą Dovydui, išreikštą psalmėje ir sakantį, kad jo kūno ainis sėdės jo soste ir, pastebėjęs, kad pačiam Dovydui ta garbė neteko, nes jo kapas yra čia pat, apie Jėzų sako šitaip: "Dievas jį padarė viešpačiu ir Kristumi”, kitaip sakant, jį išaukštino.
Šias dvi išraiškos priemones, prisikėlimą ir išaukštinimą, galima pastebėti buvus ir paties Jėzaus išsireiškimuose, jam kalbant apie savo gyvenimo išeitį. Jis sakydavo, kad, nepaisant jo sunaikinimo, po trijų dienų jis prisikels iš mirties. Bet taip pat savo gyvenimo išeitį aptardavo kaip išaukštinimą, pakėlimą aukštyn, kuriam įvykus, jis visus patrauks prie savęs. Tuo išaukštinimu, žinoma, mes turime suprasti ne jo iškėlimą ant kryžiaus, bet išaukštinimą, nugalint mirtį, t.y. išaukštinimą danguje. Apaštalui Jonui Kristaus prisikėlimas, kaip aprašytas jo evangelijoje, yra tas pat, kas išaukštinimas (plg. Xavier Leon Dufour "Resurrection and the Message of Easter”, 1974, N.Y., 225 psl.).
Šia proga reikia įsisąmoninti, kad šis Jėzaus išaukštinimas yra kartu ir visu žmonių išaukštinimas. Šios abi išraiškos formos, prisikėlimas ir išaukštinimas, eina greta pirmųjų krikščionių raštuose. Pasak X. L. Dufour, "išaukštinimas, be abejonės, yra prasmingesnis posakis negu prisikėlimas, bet tai nereiškia, kad jis būtų pirmesnis” (42 psl.). Tačiau praktiškai, pasak jo, prisikėlimo žodis ilgainiui pirmųjų krikščionių tarpe pasidarė įprastinis terminas išreikšti tai giliaprasmei tiesai. Antra vertus, tik išaukštinimo žodis suteikia prisikėlimui pilną prasmę (45Psl.).
Apaštalas Paulius savo laiškuose ypač kalba apie Jėzaus išaukštinimą. Tai yra ryšku tuose himnuose, kuriuos jis yra įjungęs į savo laiškus (plg. Pil 2,6-11). Čia yra kalbama tik apie Jėzaus mirtį ir išaukštinimą, net neminant prisikėlimo (27 psl.). Panaši tvarka yra ir himne (1 Tim 3,16). Šio himno mintis yra ta, kad dėl šio įvykio žemė yra sujungta su dangumi; šią žinią yra gavę ir žemė, ir dangus (29 psl.).
Himnuose, kuriuos cituoja Paulius ir Petras, galima išskaityti šias tris tiesas: 1. ryšys tarp žemės ir dangaus, 2. neminimas prisikėlimas, 3. teigiama Kristaus išaukštinimas. Tai nereiškia, kad prisikėlimas būtų nuvertinamas, bet tai, kad prisikėlimas liudija naują žmogaus gyvenimo būklę.
Galbūt kam nors, skaitant panašius pasisakymus, gali kilti abejonė, ar Kristaus prisikėlimas iš tikro yra įvykęs faktas. Dėl to apaštalas Paulius savo pirmajame laiške korintiečiams labai griežtai tvirtina, kad jeigu Kristus neprisikėlė, tai tuščias jų skelbiamas mokslas ir tuščias tikėjimas ( 1 Kor 15 skyrius).
ROŽANČIAUS “ARCHEOLOGIJA”
Jeigu po šios apžvalgos dabar grįžtume prie trečiosios rožančiaus dalies, tai galėtume pamatyti, kad ji kaip tik atspindi šį dvilypį Kristaus mirties nugalėjimo pobūdį: ir prisikėlimą, ir išaukštinimą. Prisikėlimas iš mirties dėl savo nuostabos labiau įsirėžia į žmogaus galvoseną negu išaukštinimas danguje, kurio vaizdą mums sunku susidaryti.
Pranas Domšaitis Gimimas.
Tomis pačiomis dviem išraiškos priemonėmis yra aptartas rožančiuje ir Marijos išėjimas iš žemiškosios tikrovės: jos paėmimu į dangų ir išaukštinimu. Tos abi rožančiaus paslapčių grupės liudija, kad jų teologija yra iš pačių pirmųjų Bažnyčios amžių. Dėl to į trečiąją rožančiaus dalį galima žiūrėti kaip į "archeologinę iškaseną”.
To negalima pasakyti apie pirmąją rožančiaus dalį. Ji negali būti iš pirmųjų Bažnyčios amžių, nes joje nėra trijų karalių paslapties, kuri buvo pagrindinė pasauliui Kristaus apreiškimo ar pristatymo šventė pirmaisiais amžiais. Kalėdos plačiau buvo pradėtos švęsti tik VII šimtmetyje.
Sunkiau yra nustatyti antrosios rožančiaus dalies laiką, kurioje mąstoma apie Jėzaus kančią ir mirtį. Jos branduolys turėjo būti senas, nes jei nebūtų mąstoma apie Kristaus mirtį, nebūtų progos mąstyti nė apie jo prisikėlimą. Tačiau būdas, kaip šie kančios mąstymai atliekami, labiau primena viduramžių kultūrą, pvz., šv. Bernardo mąstymas. Jis Kristaus žaizdose mato krikščionio stiprybę (plg. trečiadienio skaitymą trečioje metų savaitėje). Pirmųjų amžių krikščionys kryžiaus mąstymą atlikdavo ramiai, prisimindami savo mirtį, kai buvo žudomi dėl savo tikėjimo į Kristų. Ir Kristų jie vaizdavosi ne tiek kenčiantį, kiek karaliaujantį ir triumfuojantį ant kryžiaus. Tai liudija ir jų grafikos, ir himnas, sakąs, kad "Dievas karaliavo nuo kryžiaus — "Regnavit a ligno Deus”.
TUŠČIO KAPO KLAUSIMAS
Šiais laikais Šv. Rašto tyrinėtojai, studijuojantieji velykinę paslaptį, susitinka su savotišku klausimu: kas labiau liudija Kristaus prisikėlimą — ar tuščias kapas, ar jo apsireiškimai apaštalams, kitiems mokiniams ir moterims. Šis klausimas dabar yra pasidaręs labai aštrus. Protestantų teologas Bultman paskelbė mintį, kad Jėzaus kūno neradimas kape nieko nereiškia Kristaus prisikėlimo supratimui ir įrodymui.
Katalikiška teologija per porą praėjusių šimtmečių įrodinėjo, kad Kristaus kūno neradimas kape yra vienas svarbiausių įrodymų, kad Kristus prisikėlė su kūnu ir kad tokį prisikėlimą ir mums užtikrino. Bultmano įtakos dėka ir dėl įvairių kitų priežasčių šiandien daugumas ir katalikų Šv. Rašto tyrinėtojų yra pasukę ta kryptimi, kad Kristaus kūno nebuvimas kape nėra reikšmingas faktas suprasti ir įrodyti Kristaus prisikėlimą. Šiandien daugumas Sv. Rašto tyrinėtojų yra susitelkę prie Kristaus pasirodymų įvairiems asmenims, kaip prie pagrindinių duomenų Kristaus prisikėlimui įrodyti.
Apžvelkime dabar Kristaus pasirodymus, kaip jie yra aprašyti atskirų evangelistų. Visose evangelijose yra rašyta apie Kristaus pasirodymus po mirties. Išimtis gal būtų tik Morkaus evangelija. Mat tik toje šios evangelijos dalyje, kuri, kai kurių nuomone, yra vėliau pridėta, kalbama apie Kristaus pasirodymą Marijai Magdalenai, "iš kurios išvaryti septyni velniai”, ir mokiniams. Tikra, kad Morkus yra aprašęs, kaip moterys nerado Kristaus kūno kape ir kaip angelas joms pranešė, kad jis yra prisikėlęs.
Matas yra plačiai aprašęs kapo tuštumą. Jis rašo apie tai, kaip tas kapas buvo saugomas, kad kūnas nebūtų išvogtas, apie paskleistus gandus, jog sargybiniai buvę papirkti, jog mokiniai pagrobę Kristaus kūną. Taip pat Matas aprašo, kaip Kristus pasirodė Marijai Magdalenai, mokiniams pakelėje į Emaus, pagaliau vienuolikai apaštalų. Po to jis buvo paimtas į dangų.
Lukas aprašo, kaip moterys, radusios nuverstą akmenį nuo kapo angos, nerado jame kūno. Du vyrai, keistai apsirengę, joms pasakė, kad gyvųjų nereikia ieškoti tarp mirusiųjų. Jis taip pat plačiai aprašo Emaus keleivių susitikimą su Kristumi. Jie buvo girdėję gandą apie Kristaus prisikėlimą, bet juo netikėję. Jis smulkiau aprašo Jėzaus pasirodymą vienuolikai apaštalų, įrodydamas savo tapatybę savo kūno žaizdomis ir net paprašydamas valgyti. Iš tikrųjų ir valgęs.
Apaštalas Jonas, aprašęs Jėzaus kūno palaidojimą, kurio dalyvis jis pats buvo, toliau pasakoja, kaip Marija Magdalena išsigando, radusi iš ryto nuverstą akmenį nuo kapo, kaip ji bėgo tai pasakyti Petrui ir Jonui, kaip šie atbėgę rado tik drobules. Jis taip pat aprašo, kad Magdalena matė du angelus kape, o šalia kapo užkalbino sodininką ir klausė, kur jis padėjęs Jėzaus kūną. Sodininkas pasirodė esąs pats Kristus, bet neleido jai prisiliesti, sakydamas, kad jis dar nėra nužengęs pas Tėvą. Ji apie tą susitikimą pranešė mokiniams. Tą pačią dieną
Jėzus pasirodė mokiniams, ateidamas pro uždarytas duris. Apaštalo Tomo nebuvo tame susitikime. Paskui, kai jis grįžo, netikėjo kitų apaštalų pasakojimais. Po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodė savo mokiniams. Čia jau buvo ir Tomas, kurį Kristus įtikino savo prisikėlimu. Toliau Jonas plačiai aprašo Jėzaus pasirodymą žvejojantiems apaštalams prie Tiberijados jūros. Ta proga jis suteikė apaštalui Petrui vadovavimo valdžią Bažnyčioje.
Modernieji šio klausimo tyrinėtojai sako, jog visada reikia turėti prieš akis, kad Kristaus prisikėlimas iš mirties nėra jo grįžimas į ankstesnį gyvenimą. Kristaus prisikėlimas yra visiškai ne toks, koks buvo, pavyzdžiui, Lozoriaus prikėlimas, po kurio jis turėjo vėl mirti.
Iš esmės su tuo sutinkant, vis dėlto reikia pridurti, kad Lozoriaus prikėlimas nėra visiškai svetimas Jėzaus prisikėlimui. Turime prisiminti, kad Jėzus, prikeldamas Lozorių, ta proga kalba ir apie žmogaus prikėlimą amžinajam gyvenimui. Visame Lozoriaus prikėlimo epizode yra labai aišku, kad šis prikėlimas ir prisikėlimas amžinajam gyvenimui yra tos pačios prasmės dalykai. Dėl to nuolatinis moderniųjų Šv. Rašto tyrinėtojų būkštavimas nesuplakti Kristaus prisikėlimo su Lozoriaus prisikėlimu, bent šito epizodo šviesoje, atrodo perdėtas.
Pagrindinė mintis, kurią turime išskaityti iš visų Šv. Rašto epizodų apie žmogaus prisikėlimą, yra ta, kad prikeltasis asmuo bus tas pats, kuris gyveno ir mirė, ir kad tas tapatumas į save priima ne tik to žmogaus psichologiją, bet ir jo prigimtį. Žinoma, reikia priimti dėmesin apaštalo Pauliaus perspėjimą, kad nei į žmogaus širdį neįėjo, ką Dievas prirengė tiems, kurie jį myli, dėl to būtų kvailystė, jeigu mes šiame gyvenime norėtume išsiaiškinti prisikėlusio mūsų kūno fiziologiją ar biologiją.
Pavojus, nuo kurio reikia perspėti Šv. Rašto skaitytojus, skaitančius apie Jėzaus prisikėlimą, yra šis, kad jie nesuprastų šio prisikėlimo vien dvasiškai. O šis pavojus šiandien yra realus. Štai minėtas Šv. Rašto tyrinėtojas Xavier Leon Dufour skelbia, kad Kristaus prisikėlimas pakeitė žmogaus santykį su kūnu (op. cit., 240 psl.). Bet jei tai būtų tiesa, tai prisikėlimas būtų pažeidęs žmogaus prigimtį labai esminiu būdu. Prisikėlusio žmogaus jau nebebūtų galima vaidinti žmogumi. Prisikėlusio Kristaus kūnas greičiausiai turi visai kitas, mums neprieinamas ištirti biologines savybes, bet jis nėra esminis žmogaus santykio su kūnu pakeitimas. Ir prisikėlęs žmogus pasilieka kūno ir dvasios junginys. Prisikėlimas yra tik kūno mirties nugalėjimas, o ne žmogaus atjungimas nuo kūno.
Kūno klausimas ryšium su žmogaus gyvenimu sukelia sunkenybių ne tik mūsų laikais. Beveik ta pačia forma šį klausimą svarstė šv. Augustinas IV šimtmečio pabaigoje. Ir jo laikų filosofai buvo nuomonės, kad "žemiški kūnai negali būti amžini” ("De civitate Dei”, XIII knyga, 17 skyr.). Jie sakė, kad žmogiškas kūnas neturi pajėgumo išgyventi amžinai laimei. "Siela, kad galėtų amžinai džiaugtis, turi atsikratyti ne tik žemiško kūno, bet ir bet kokio kūno”.
Pranas Domšaitis Gėlės.
Iš tikrųjų tarp modernių pažiūrų, kurios sutinka pripažinti Kristaus pasirodymus apaštalams, bet visiškai nesutinka kreipti dėmesio į tai, kad Jėzaus kūno kape nebuvo, yra tas pat ar panašus nesugebėjimas mąstyti, kad žmogaus kūnas, Dievui padedant, gali pasidaryti pajėgus amžinai laimei ir amžinam gyvenimui.
Tuščio kapo reikšmė, kurią tenka pripažinti, mąstant apie Kristaus prisikėlimą ir išaukštinimą, galioja ir Marijai, nes Marijos kapas taip pat nėra randamas. Keletas miestų varžosi dėl to, kur ji mirė, bet niekas nepretenduoja, kad turėtų jos kapą. Dėl to senovinis Marijos aptarimas rožančiuje, kalbant atskirai apie jos paėmimą į dangų ir išaukštinimą, gali turėti įrodomos reikšmės tiesai apie jos kūno paėmimą į dangų.
Keista, kad mes esame nenusiteikę pripažinti įvairių galimybių biologiniam mūsų gyvenimui. Greičiau mes esame linkę pripažinti amžinu dalyku medžiagą, bet ne gyvybę. Mes neturime pakankamai pagarbos žmogiškai gyvybei ir į ją žiūrime tik kaip į medžiaginių jėgų padarinį. Mes esame linkę gana greitai medžiagai pripažinti dieviškumą. Mūsų laikais yra apsčiai filosofų, kurie iš medžiagos bando išvesti ne tik žmogų, bet ir Dievą.
Mes turime susilaikyti nuo svarstymo, kaip atrodys mūsų prisikėlęs kūnas, bet mums nėra reikalo netikėti Dievo pažadu, kad mūsų kūnai prisikels. Pagaliau net ir biologiniame gyvenime turime vertingų pavyzdžių apie toli siekiančias kūno persikeitimo galimybes, tik nekreipiame į juos pakankamai dėmesio. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, kaip kūno tapatybė yra išlaikoma tarp kirminėlio ir peteliškės, kuri iš jo išskrenda, kai kirminėlis apmiršta ir kurį laiką išbūna savo kokone. Niekas neabejoja, kad tarp peteliškės, kokono ir kirminėlio yra kūninė tapatybė, nors forma yra labai skirtinga. Ir tas pasikeitimo dėsningumas yra jau ir pačiame kirminėlyje, kuris nėra reikalingas naujos Kūrėjo intervencijos. Kodėl mes negalime manyti, kad mūsų kūniškume glūdi daugiau vertingų dėsningumų negu peteliškėje?
• Švedija atnaujino normalius ryšius su Vatikanu. Diplomatiniai santykiai buvo nutraukti prieš 450 metų, kai Švedija pasuko Liuterio keliais, tapdama protestantiška.