Buvusi SIBIRO TREMTINĖ

     Savo žodžiu ir kiekvienu saulės spinduliu, varpo dūžiu ir širdies ilgesiu Tu kvieti į savo namus visus — turtingus namų ir jungų savininkus ir kryžkelių klajūnus. Ir kaip gaila, kad ne visi išgirsta, ne visi ateina. Tavo puotoje vis dar yra tuščių vietų. O, kad neateinantieji žinotų, ko jie nustoja! Kad bent pro praviras duris jie pamatytų Tavo puotos džiaugsmą — jie mestų viską nesigailėdami ir nesvyruodami ir ateitų. Bet daug kas nežino. Užsiklauso žemės dainų ir neišgirsta Tavo šauksmo. Apakina juos žemės žiburiai, ir jie nepamato Tavo namų šviesos. O jaučiai kris, namai sugrius, praeis viskas — ir kokie vargani pasijus vieną dieną šitie turtuoliai...

     O man Tu leidai išgirsti kvietimą. Atėjau. Alsuoju Tavo puotos džiaugsmu ir žinau, kad jo man niekas neatims. Tik, Dieve geras! .. Tik mano rūbas. . . Ar yra kitas toks vargingas Tavo namuose? Viskas, ką norėjau Tau parodyti, taip menka. Mėginimas išsiveržti iš vidutiniškumo, pastangos kurstyti Tavo ugnis, žingsniai aukos ir kančios keliu — viskas taip maža, taip nevykę. .. Bet Tu, kuris siunti tarnus į skersgatvius, Tu nori žinoti, kokie vargingi esame mes, kurie ten stoviniuojame. Tu, kuris rengi tokią visuotinę puotą, Tu pakankamai turtingas, kad lauktumei turtingų dovanų iš mūsų rankų. Tu padarai taip, kad aklieji džiaugiasi Tavo namų šviesa, kurtieji girdi Tavo žodį. Tu turi daugiau, negu mums reikia. Ir tai mane drąsina. Einu pas Tave, ir man norėtųsi šaukti turtingiesiems namų ir jaučių savininkams: viskas praeina, sugriūva namai. Vienintelis, kas nenyksta ir nesibaigia — tai Viešpaties namų džiaugsmas!