Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kai užsižibiname Dievo žodžio lempą, ryškiai pamatome savo gyvenimo kelią, ir kad tuo keliu mums skirta žengti kovojant. Todėl, šio žodžio vedami, ėmėme svarstyti savo priešus. Su kuo gi mums lemta kariauti, jei ne su jais? Jau aptarėme du pagrindinius žmogaus, Dievo vaiko, priešus, taip dažnai nurodomus Šv. Rašte: šėtoną ir pasaulį.

     O apie priešus galime įsidėmėti tokią taisyklę: tik kvailas, norėdamas paimti tvirtovę ar šalį, puola vien tik iš lauko; gudrus atakuoja iš vidaus. Neblogas gudraus priešo pavyzdys yra Kremlius. Kur gali, stengiasi nusižiūrėtame krašte sutartimis gauti bazių savo kariniams daliniams, kaip 1939 m. Lietuvoje. Kur to negali, įsiūlo savo patarėjų, techninių pagalbininkų, kurie tada Maskvai reikiama linkme kreipia šalies gamybą, ginklavimąsi, prekybą, santykius su kaimynais. Taip matome jį darant daugelyje dabartinių vadinamojo trečiojo pasaulio šalių. O svarbiausia niekada nesiliauja slapta infiltruoti savo agentų į švietimo įstaigas, profesines sąjungas, kariuomenę, žvalgybą, netgi dvasininkiją. Štai turime Kremliaus padėjėjus pačiame krašte, veikiančius kartu su juo iš vidaus.

     Taip yra ir su mūsų svarbiausiu priešu, kurį anksčiau apsvarstėme. Jis yra per daug gudrus, kad atakuotų vien iš lauko; turi įvedęs savo padėjėjų į mūsų pačią prigimtį. Jis turi savo bazių mūsų širdyje, valioje, prote, kūne, nebekalbant apie aplinką. Tokie jo padėjėjai yra mūsų geismai — ne vien kūno, bet ir širdies, kaip pavydas; ir proto, kaip išdidumas; ir valios, kaip kerštas. Pakartotinai girdime savyje jų balsą, kaip priešo patarėjų, kreipiančių mūsų elgesį jam reikiama linkme. Toliau, padėjėja mūsų prigimtyje yra savimeilė — galinga ir klastinga padėjėja: galinga, nes paralyžiuojamai apima visą žmogų; klastinga, nes atrodo nieko kita nesiekianti, kaip asmens gėrio, o iš tikrųjų slaptai veikianti piktojo priešo naudai.

     Ir kitokiais būdais jis yra infiltravęs į mus savo agentų, bet į juos čia gal nepraktiška leistis. Užuot ėjus į plotį, naudingiau žengtelti į gylį, paėmus vieną kurį nors padėjėją ir jį pagvildenus, gal geriausiai tą galingąją ir klastingąją talkininkę — savimeilę. Meistriškai ją yra nupiešęs Paskalis savo Minčių rinkinyje. Verta pastebėti, kad šis vyras — fizikas, matematikas, literatas, mistikas (išradęs barometrą ir skaičiavimo mašiną), — rašydamas apie žmogų, mokėjo talentingai išrengti jį iš visokių akis apdumiančių priedų ir parodyti sakytum nuogą — tokį, koks iš tikrųjų savo vidumi yra, su visais slaptais savo širdies užkampiais.

     "Žmogus, — rašo Paskalis, — nori būti didis, bet mato save mažą; nori būti laimingas, bet mato save vargingą; nori būti tobulas, bet regi save pilną netobulumų; nori būti žmonių mylimas ir gerbiamas, bet regi, kaip jo trūkumai pelno vien kitų gręžimasi šalin ir niekinimą. Ši nepatogi padėtis, kurią dėl to jaučia, gimdo jame neteisiausią ir nusikalstamiausią troškimą, kokį begalima įsivaizduoti: ima mirtinai nekęsti tiesos, kuri jam prieštarauja ir nurodo jo trūkumus. Norėtų ją sunaikinti, bet negali sugriauti jos pačios. Todėl griauna ją, kiek tik išgali, savo ir kitų galvoje: kuo rūpestingiausiai dangsto savo trūkumus nuo kitų ir nuo savęs; negali pakelti, kad kiti juos nurodytų, net kad matytų.

     Žinoma, būti pilnam trūkumų yra didelė blogybė. Tačiau dar didesnė blogybė yra būti jų pilnam ir nenorėti to pripažinti, nes tai reiškia pridėti dar vieną blogybę — sąmoningo savęs apgaudinėjimo. Mes nenorime, kad kiti pūstų mums į akis miglą; mums atrodo neteisinga, jei nori būti mūsų daugiau vertinami, negu nusipelno. Tad taip pat neteisinga pūsti į akis miglą kitiems ir norėti, kad mus vertintų daugiau, negu užsitarnaujame. Kai jie pastebi mūsų netobulybes ir ydas, kurias tikrai turime, aišku, jog nedaro mums jokios neteisybės, nes jų mumyse nesukėlė. Atvirkščiai, daro mums, gera, nes padeda vaduotis iš blogio — savo netobulumu nežinojimo. Neturime pykti, kad juos mato ir mus niekina, nesgi teisinga, kad mus pažįsta tokius, kokie esame, ir kad niekina, jei esame niekintini. Va kokie jausmai turėtų kilti širdyje, pilnoje teisingumo. Bet ką turime sakyti apie mūsiškę, matydami joje visiškai priešingą nusistatymą? Argi ne tikra, kad mes nekenčiame tiesos ir tų, kurie ją pasako, o norime, kad jie mūsų naudai apsigautų ir matytų mus kitokius, negu iš tikrųjų esame?

     Šio bodėjimosi tiesa yra įvairių laipsnių. Bet galima sakyti, kad tam tikru laipsniu jis yra mūsų kiekviename, nes jis neatskiriamas nuo savimeilės. Žiūrėk, kiek tiems, kurie įpareigoti nurodyti kitų klaidas, reikia imtis aplinkinių kelių ir dailinimų, kad neužgautų! Turi mūsų trūkumus sumažinti, stengtis pateisinti, įmaišyti pagyrimų, užtikrinti savo meilę ir pagarbą. Net su visa tuo šis vaistas nesiliauja būti kartus mūsų savimeilei. Jo ji ima kiek galima mažiau, visada raukydamasi ir slaptai grieždama dantį ant tų, kurie jo teikia. Todėl žmonės, kuriems svarbu būti mūsų mylimiems, vengia mums šiuo tuo padėti, žinodami, kad bus nemalonu. Traktuoja mus taip, kaip norime būti traktuojami. Mes nekenčiame tiesos, todėl ją nuo mūsų slepia. Mes norime būti giriami, todėl mus giria. Mėgstame apgaudinėti save, todėl mus apgaudinėja.

     Kaip tik dėl to kiekvienas praturtėjimo laipsnis, kuriuo pasaulyje pakopiama aukštyn, mus vis daugiau atitolina nuo tiesos, nes labiau saugomasi užgauti tuos, kurių palankumas naudingesnis ir priešiškumas pavojingesnis. Žiūrėk, apie kurį nors princą šneka visa Europa, ir tik jis vienas nieko nežino. Tuo nesistebiu: sakyti tiesą yra naudinga asmeniui, kuriam sakoma, bet kenksminga tiems, kurie ją sako, nes užtraukia neapykantą. O kurie gyvena su princais, tiems mielesni savo interesai, negu princo, kuriam tarnauja. Todėl nenori parūpinti jam naudos, pakenkdami sau patiems.

     Be abejo, ši nelaimė didesnė ir dažnesnė, kur daugiau praturtėjama. Bet iš tikrųjų niekur nesame nuo jos laisvi, nes visuomet yra kokios nors naudos būti kitų mylimiems. Tokiu būdu žmonių gyvenime tėra viena nuolatinė iliuzija: mes vieni kitus apgaudinėjame ir vieni kitiems šunuodegaujame. Niekas mums esant nekalba apie mus taip, kaip tada, kai mūsų nėra. Žmonių vienybė yra pagrįsta vien šiuo vienas kito apgaudinėjimu. Maža teišliktų draugysčių, jei kiekvienas žinotų, ką draugas apie jį kalba už akių, nors tada kalba nuoširdžiai ir blaiviai.

     Tad žmogus tėra vien apgaulė, melas ir veidmainiavimas, tiek savo paties požiūriu, tiek kitų. Jis nenori, kad jam būtų sakoma tiesa; jis vengia jos sakyti kitiems. Ir visas šis nusistatymas, taip tolimas teisingumui ir protui, yra prigimtinai suleidęs šaknį į žmogaus širdį”.

     Ar ne taikliai Paskalio nupieštas vienas iš priešo padėjėjų mumyse pačiuose? Panašiu būdu galėtume pamąstyti apie kitus: ambiciją, pavydą, kerštą, išdidumą, tuštybę, siauražiūriškumą... Kai žvelgiame į šiuos priešo padėjėjus, susisukusius lizdą pačioje mūsų prigimtyje, gal prisimename teisingą Šv. Rašto žodį, jog žmogaus priešai yra jo namiškiai: inimici hominis domestici ejus.

     Toliau svarstydami, paklauskime save, ką su tais talkininkais, į mus susikrausčiusiais, daryti. Čia gali mums padėti tolimesnis palyginimas su tuo, kas daroma, sakysime, valstybės su priešo infiltruotais agentais. .

     Pirma, stengiasi juos pažinti. Tai nėra taip lengva, nes jie neblogai užsimaskavę, prisidengę kitokiais vardais. Panašiai su anais priešo talkininkais mumyse: mūsų širdyje, valioje, afektuose, troškimuose. Mums gali atrodyti, kad elgiamės iš tarnavimo bendrajai gerovei, o iš tikrųjų ieškome savo pačių garbės ar nesąmoningai siekiame slapto atsikeršijimo, veikiame iš pavydo. Mūsų orientavimuisi, kaip tuos priešo infiltruotuosius pažinti, atmaskuoti jų tikrajam veidui gerai padeda šv. Ignaco Lojolos taisyklės pažinti dvasioms: ar kas mums įtaigojama gerosios, ar blogosios. Tos taisyklės daug kam pažįstamos iš jo didžiavertės Rekolekcijų knygos. Čia anoms taisyklėms aprašyti stinga vietos.

     Antra, ką valstybės su priešo agentais daro, yra sekti jų veikimą, nes tik tokiu būdu galima apsisaugoti nuo planuojamos ir daromos žalos. Taip ir mes turime įvairiais būdais sekti priešo agentus savyje. Viena gera priemonė šiam tikslui ypatingai rekomenduotina: Dievo akivaizdoje daroma sąžinės sąskaita. Čia taip pat svarbu, kad būtų kuo švaresni mūsų žiūrono stiklai. Jei jie dulkėti ar apskretę, nebematome ryškiai. Mūsų dvasios binoklį gerai valo, skaidrina pagalvojimas apie žmogaus gyvenimo trumpumą žemėje, prisimenamas Atpirkėjo dėl mūsų eitas kryžiaus kelias, už širdies griebiančios kitų žmonių nelaimės, giliai išgyvenama meilė, kam tokios teko patirti.

     Trečia, kovodamos su priešo agentais, valstybės siekia sunkinti jų veikimo sąlygas.Kovojant su kenkėjais, visada daug padeda užleisti, ko šie nemėgsta, kad kraustytųsi lauk. Lygiai taip asketinėje plotmėje pataria elgtis jau minėtas Ignacas Lojolą: jei kas yra linkęs į puikybę, paieškoti progų būti pažemintam, nes tai puikiai aplaužo išdidumo ragus; kas į apsileidimą — gyventi su tvarkingais ir darbščiais... Toks veikimo sąlygų sunkinimas mumyse esantiems priešo talkininkams paralyžiuoja jų veikimą ir mažina daromus nuostolius.

     Pagaliau ketvirta, valstybės stengiasi priešo agentus laimėti sau. Mūsų geismai yra galingos jėgos. Priešo užverbuotos, jos plėšia mus į blogį. Bet tai nereiškia, kad yra blogos iš savęs. Geismų bloga ne prigimtis, o netinkama kryptis, į kurią leidžiame save nešti. Jų jėga gali būti pakinkyta ir gėrio malūnui sukti. Geras ar blogas yra ne pats geismas, o jo siekiamas objektas. Nukreiptas į gėrį, geismas tarnauja jau nebe priešui, o mums patiems, ir tarnauja sparčiai šauniai, nes yra mūsų pačių dalis, vidinis visos mūsų mašinos variklis.

     Paimkime iliustracijai keletą geismų: turto, garbės, grožio, meilės. Kad jie nėra blogi prigimtimi, matome iš šventųjų. Šie žmonės kaip tik todėl ir tapo šventaisiais, kad geidė turtų, garbės, grožio ir meilės. Juk pats Viešpats Kristus ragino mus turtų krautis, tik, aišku, tikrųjų, o ne pigių ir apgaulingų; liepė siekti grožio, bet tikrojo — sielos ir širdies. Šventieji buvo ir dideli garbėtroškos, tik ne pasaulio garbės, kuri dingsta kaip dūmas, o Dievo. Sakysime, jau užsimintas Ignacas Lojolą nieko taip netroško, kaip pasižymėjimo tarnaujant kariu savo Vadui Kristui. O gal ne visiems šventiesiems didžiausias variklis buvo meilės geismas, siejantis juos su Dievu ir artimu, kuriame irgi tą savo mylimą Dievą matė? Kiekvienas turėtų žinoti, kokie geismai jame vyrauja, ir juos, it žvengiančius žirgus, kinkytis, kad vežtų į gėrį, kuris yra žmogaus širdies, visos jo būties magnetas.