Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

EGZILINĖ SPAUDA IR TĖVYNĖ

     Turime galvoj grožinę literatūrą ir jos nagrinėjimą bei kritiką. Čia norime atkreipti skaitytojų dėmesį tik į du šios temos aspektus:

     1.    Literatūros kritikai, ypač jaunesnieji — akademikai, daugiausia kreipia dėmesį į grožinę literatūrą tėvynėje, tartum egzilėje nė nebūtų vertintinų knygų. Net ir L. K. Mokslo akademijos suvažiavime pernai rudenį buvo "pastebėtas” vien poetas A. Mackus. Prozos nagrinėjimui pasirinkta trys autoriai, išaugę okupuotame krašte, tartum čia nebūtų nei Jankaus, Mazalaitės, Landsbergio, Gliaudos ar kitų.

     2.    Egzilės rašytojai mažai liečia temas, susijusias su kraštu, kurį turėjome palikti prieš 40 metų. Būna mielų išimčių: drąsuoliai, pasišovę "grįžt” į gimtą padangę, vaizduojantieji žmones ir gyvenimą, kurie išeiviui mažai bepažįstami. Užtat gal ir Kairio premijuotas romanas "Kelionė į Vilnių” taip sparčiai perkamas ir skaitomas, nes tema labai įdomi! Sulaikę kvapą, skaitome, kas ir kaip tenai, Vilniuje, Kaune, kaime, kokie jų vargai dėl okupantų slėgos, ir kaip visa tai išgyvena jaunas mokslininkas iš Amerikos.

     Bet rašytojo ir didelė atsakomybė — nepaklysti! Mes tašom ir vanojam okupantus. Žinom ir fantazuojam skurdų mūsų brolių gyvenimą — dvasiškai ir materiališkai. Betgi reikėtų atsiminti, kad ten mūsų tauta, mūsų iškentėję, bet atsilaikę, išlikę broliai, giminės, draugai. .. Ten jie dirba, stengiasi, kuria, rašo. Daug yra po karo sunaikinimų atkūrę, išlaikę, pagerinę... Jei būtų laisvi nuo Maskvos varžymų, jie dar daugiau padarytų. Jų civilizacija ir kultūra, jų moralė klestėtų gal gražiau nei mūsų, po pasaulį išsitrankiusių ir, deja, dažnai sumaterialėjusių. Jie nėra tenai kokie mulkiai, prasigėrę, parsidavę, ypač intelektualai, ar pasidavę okupanto-smako prarijimui. ..

     Rašytojai, skaitytojai ir kritikai turėtume visa tai atsiminti. Tautos kamienas ir viršūnė yra tenai, o mes — tik atsveriančios šakos, kurios irgi turim žaliuoti. A.R.

PO VILNIAUS MIESTO CENTRU KASAMAS AUTOMOBILIAMS KELIAS

     Virš požeminio kelio bus Tarybų aikštė, trykš fontanas, viena anga greta Tarybų tilto per Nerį, kita prie Petro Cvirkos gatvės. Požeminis kelias bus 30 m pločio, šešių juostų. Juo automobiliai važiuos trimis eilėmis į vieną pusę ir trimis į kitą. Jį pusiau dalins ištisinė gelžbetoninė siena. Automobilių vairuotojai neakins viens kito šviesomis. Pėstiems nebus vietos požeminiame kelyje. Važiuojantieji automobiliais galės išlipti sustojimo aikštelėse — ties Lentpjūvių gatve ir Lenino prospektu.

     Požeminio kelio projektą paruošė "Miestų statybos planavimo institutas”. Vyriausias planuotojas yra architektas Algimantas Nasvytis. Kelio statyba bus baigta 1985 m. Ateityje šis kelias ilgės — smigs į kalną, eis iki Basanavičiaus g. ir į paviršių iškils tarp Montvilos ir Vytenio gatvių.

     Vilniaus Paneriuose požeminio kelio būta jau 1860 m. Jis buvo 430 m ilgio. Šiandien juo nebesinaudojama. 1280 m ilgio geležinkeliui požeminis pravažiavimas iškastas Kaune 1880 m. Lietuva nėra požeminių kelių kraštas, kaip Šveicarija ar Italija. Lietuvos lygumoms požeminiai keliai nereikalingi. Šiandien gausėjant miestų gatvėse automobiliams, Vilnius negali apsieiti be požeminių praėjimų. Vilniuje yra 8 požeminės perėjos. Statomos dar dvi perėjos prie "Lazdynų” kino teatro ir "Saturno” prekybos centro. Vilnius plečiasi ir auga. Numatoma, kad 2000 m. mieste gyvens apie 700.000 gyventojų. Didėjant miestams, vis darosi opesni eismo sunkumai.

TAISOMAS PALANGOS TILTAS

     Praėjusią žiemą audros neatlaikė Palangos tiltas, nutiestas į Baltijos jūrą. Jis pastatytas prieš 90 metų ir ne kartą Baltijos jūros bangų buvo apdaužytas. 1967 m. praūžus uraganui, j jūrą žvelgė tik bangų nulaižyti poliai. Daug darbo buvo statybininkams, kol į jūrą nutiesė dar ilgesnį tiltą. Netrukus tiltas vėl sieks kopas. Iki vasarojimo pradžios jis vėl bus pasiruošęs sutikti poilsiautojus, skubančius palydėti besileidžiančios saulės.

TRUMPAI

*    Jono Jablonskio tėviškėje — Rygiškiuose yra visuomeninis muziejus. Dabar jis papildytas Jono Jablonskio, gimnazisto, bronziniu biustu. Jį sukūrė profesorius Aleksandravičius, o nuliejo Talino meistrai.

*    Pirmą kartą Lietuva linų sėklą pardavė užsieniui. 60 tonų linų sėklos pasiųsta Rumunijai. Ją užaugino ir paruošė Šakių rajono "Aušros”, "Taikos” ir "Didžiojo spalio” kolūkių žemdirbiai. Lietuvos linai žydės Rumunijoje.

*    Lietuvoje bendras gatvių ilgis — 4207 km. Iš jų 60% asfaltuotas.

*    Lietuvoje želdiniai ir miško parkai naujuose miestų gyvenamuose rajonuose užima 26063 ha. Kiekvienam miesto gyventojui jų tenka 116 kvadratinių metrų.

KOMPOZITORIUS VYTAUTAS BACEVIČIUS

     V. Bacevičius buvo vienas iš pirmųjų lietuvių baleto kūrėjų ir pirmojo lietuviško fortepijoninio koncerto autorius. Kompozitorius baigė Lodzės ir Paryžiaus konservatorijas. Jo kūrybinį palikimą sudaro 7 simfonijos, penki fortepijoniniai koncertai, opera "Vaidilutė”, baletas "Šokio sūkury”, muzika vargonams, 4 styginių kvartetai, apie šimtas fortepijoninių opusų ir kt. Daugumas kūrinių dar laukia atlikimo.

     V. Bacevičius priskiriamas prie ekspresionistų, linkusių į improvizacinį muzikos vystymą, kada kaitaliojamos dramatinės ir lyrinės nuotaikos. Nenaudodamas paprastų žmonių dainų citatų, per muzikos intonacijas ir ritmiką kompozitorius leidžia aiškiai pajusti, jog klausoma lietuvio autoriaus kūrinių.

     D. Katkaus vadovaujamas Meno darbuotojų rūmų kvartetas ir filharmonija Vilniuje — Valstybinės filharmonijos didžiojoje salėje, jau vėlyvą pavasarį, suteikė galimybę vilniečiams susipažinti su šio kompozitoriaus muzikos dalimi.

     Meno darbuotojų rūmų kvartetas — Marija Bernatavičiūtė, Vilija Velickaitė, Zita Garšvaitė ir Violeta Klimavičiūtė kruopščiai ir su meile parengė kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus opusus ir iš klausytojų susilaukė daug plojimų.

KADA GIMĖ KIPRAS PETRAUSKAS?

     "Literatūroje ir mene” Domas Būtėnas rašo, kad Lietuvoje greitai bus minimos Kipro Petrausko gimimo šimtosios metinės, o tiksli jo gimimo data iki šiol dar nenustatyta. V. Kavoliūno knygoje "Gyvenimas pašvęstas dainai” rašoma, jog Kipras Petrauskas gimė 1886 m. lapkričio 10 d. "Mažoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje” — jog gimė 1885 m. lapkričio 23 d. Ta pati data nurodoma ir kitoje "Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje”. Ir viena, ir kita data nėra tiksli.

     Lietuvos centriniame valstybiniame istorijos archyve yra Švenčionių dekanato Ceikinių bažnyčios gimimo metrikų knygos, kuriose įregistruotas ir K. Petrausko gimimas. Tai buvo 56-tasis tais metais Ceikinių bažnyčioje gimimo įrašas ir 25-tasis berniukas. Kitose grafose įrašyta, kad jis gimė gruodžio 10 d. ir tą pačią dieną pakrikštytas. Toliau yra žodinis įrašas: "Tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt penktų metų gruodyje Ceikinių Romos katalikų filialinėje bažnyčioje kun. Zviliauskas pakrikštijo kūdikį vardu Kiprijonas su visomis sakramento apeigomis”. Apie tėvus pasakyta: "Šeduvos dūmos miestiečių Jono ir Juozapotos Rastenytės Petrauskų teisėtų sutuoktinių sūnus, gimęs šių metų gruodžio 10 d. Daugėliškio parapijos Ceikinių miestelyje”. Krikšto tėvų užrašytas tik vienas asmuo — Grasilda Petkevičiūtė.

     Metrikai yra surašyti rusų kalba, o data nurodyta senuoju stiliumi. Nustatant naujojo stiliaus datą 19-tame amžiuje, reikia pridėti 12 d., o 20-jame amžiuje — 13 dienų. Todėl Kipro Petrausko gimimo data yra 1885 m. gruodžio 22 d. Tikslią datą taip pat galima rasti atitinkamu metu Vilniaus arba Kauno gubernijų civilinės administracijos informacinėse knygelėse arba bažnytinės administracijos informacinėse knygelėse.

LINELIS BROLELIS

     1981 m. Vytautas Petkevičius parašė ir išspausdino labai visų mėgstamą knygelę "Linelis Brolelis”. Joje atsispindi paprastų žmonelių išmintis. Joje daug priežodžių, patarlių, mįslių apie linus. 1981 m. rašytojas buvo pagerbtas Upytėje (Panevėžio raj.) Linų muziejaus surengtoje poezijos šventėje "Lino žiedas”. Viename šios knygelės puslapyje rašoma — "Linas dengia, linas rengia, linas perša ir vestuves rengia”.

TEATRO SCENOJE NEVAIDINTOS PJESĖS

     Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų liaudies teatras, vadovaujamas akademinio dramos teatro aktoriaus R. Rimeikio, ieško įdomių, mažiau žinomų, teatruose nevaidintų pjesių, ypač lietuvių dramaturgijos veikalų. Šio teatro vienetas pirmasis Lietuvoje parodė B. Sruogos "Milžino paunksmę”, A. Griciaus "Palangą”, R. Samulevi-čiaus "Lokį”. Du kartus trupė dalyvavo Pabaltijo respublikų ir Gudijos liaudies teatrų pasirodymuose—"Draugystės rampa”. 1976 m. Taline parodė J. Grušo tragikomediją "Pijus nebuvo protingas” ir 1982 m. Panevėžyje — K. Sajos "Žvangutis”.

     Šiais metais teatras parodė 20-tojo a. pradžios komediją "Velnias — ne boba” (režisierius R. Rimeikis, dailininkas E. Kepežinskas). Juo tarsi prisimenami didelę kultūrinę reikšmę turėję senieji mėgėjų vaidinimai, lietuvių teatro istorijoje žinomi "klojimų teatro” vardu.

     Vasaros laiką teatras pradėjo G. Petkevičaitės-Bitės prisiminimais apie 1899 m. įvykusį pirmąjį lietuvišką vakarą Palangoje.