("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)

Aleksandra Gražytė

     Galvodama apie klausimą — "Ar nauda, ar našta būti lietuviu svetimame krašte” — pažvelgiu į savo bei kitų jaunųjų lietuvių gyvenimą. Matau, kaip aktyviai mes dalyvaujame čia, Amerikoje, lietuviškame gyvenime ir augame tikri Lietuvos patriotai.

     Mano pirmieji žodžiai buvo lietuviški, mano pirmoji kalba buvo lietuvių kalba. Nuo pat mažų dienų lankiau tautinių šokių ansamblius ir chorus. Vėliau įstojau į Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą. Penktadieniais kai kurie draugai galvojo tik apie smagų savaitgalio laisvalaikį. Aš žinojau, kad penktadieniais manęs laukia sunkios lietuviškos pamokos. Kartais labai nenorėdama jas atlikdavau, net ašaros riedėdavo, taip buvo sunku skaityti ir linksniuoti. Pamokas paruošusi, vėlai eidavau gulti, o šeštadienio rytą reikėjo anksti keltis ir bėgti į lituanistinę mokyklą. Sekmadieniais pradėjome su broliu lankyti lietuviškas mišias Tėvų jėzuitų koplyčioje ir skautų sueigas Jaunimo centre.

     Praėjo daug metų. Kai dabar pagalvoju apie save ir savo kilmę, kai labiau subrendusiu žvilgsniu pažiūriu į savo pasaulį, įvertinu savo tėvų pastangas. Pvz., man yra garbė ir didelis džiaugsmas Vasario šešioliktosios minėjime skaityti Nepriklausomybės paskelbimo aktą arba deklamuoti patriotinį eilėraštį, apsirengus lietuviškais tautiniais drabužiais, prisimenant tolimą tėvų gimtinę. Mano širdį paveikia skaitymas apie Lietuvos didvyrius. Jie nebijojo net mirti už savo tėvynės gerovę.

     Okupuotoje Lietuvoje daug žmonių kenčia už teisę laisvai kalbėti ir rašyti lietuviškai savame krašte! Rusai nori, kad lietuvybė išnyktų ir kad viskas būtų surusinta, bet lietuviai ir toliau tęsia savo tikėjimą ir kultūrą, nors už tai kenčia. Liūdna dabar gyventi mūsų Lietuvoje. Lietuviai yra rusų persekiojami ir skriaudžiami, bet jų širdyse meilė savam kraštui pasidaro dar didesnė. Jų mintyse viltis žiba dar stipriau. Jie meldžiasi, kad vieną dieną Lietuva būtų vėl laisva.

     O mes, gimę ir užaugę svetimame krašte, toli nuo Lietuvos, galime kalbėti, mokytis, dirbti ir melstis taip, kaip tėvai ir mokytojai mums yra nurodę. Dėl to pasirenkame būti lietuviais, kalbėti lietuviškai ir tęsti savo kultūrą bei tradicijas.

     Nekalbant apie angliškos mokyklos lankymą, mano pasaulis sukasi lietuviškoje atmosferoje. Smagu susitikti su savo draugais lietuviais, dirbti, bendrauti ir kartu pasilinksminti. Drauge einame į tautinių šokių repeticijas ir į chorus, vasaros metu važiuojame į stovyklas, kur sutinkame dar daugiau lietuviško jaunimo.

     Atsimenu, kokį didelį įspūdį man padarė, kai per VI tautinių šokių šventę lietuviai, suvažiavę iš visų laisvųjų kraštų ir ta pačia dvasia susijungę, šoko tuos pačius lietuviškus šokius. Pagalvojau apie tą mūsų visų tėvynę Lietuvą. Ji taip toli, bet tada atrodė taip arti — mūsų širdyse! Po šokių, sujungę rankas, šokėjai sudarė nesibaigiančias bangas, lyg gyvą, spalvingą tautinių drabužių juostą. Plojimas nurimo, o širdis nerimo iš džiaugsmo, kad meilė Lietuvai tokia stipri.

     Mes, lietuviai vaikai, gimę ir užaugę išeivijoje, nesame matę Lietuvos. Bet kiekvieną dieną kalba ir darbais ją prisimename ir ją jaučiame arti. Mes esame laimingi ir jaučiame didelę garbę būti lietuviais čia, Amerikoje, kur yra toks stiprus ir smagus lietuviškas kultūrinis gyvenimas! Džiaugiamės, kad esame į tą gyvenimą įsijungę. Jame galime išlaikyti ir ugdyti savo lietuviškumą, kad mūsų tautybė nežūtų, kad jaustumės arti visų mūsų brolių ir sesių Lietuvoj. Mes čia, laisvame krašte, galime padėti giminėms Lietuvoje. Mes su jais susirašinėjame, siunčiame siuntinėlius, sekame jų leidžiamas "Kronikas”, dalinamės laiškais.

     Tikrai nėra našta būti lietuviu svetimame krašte. Yra privilegija! Mes turime tai, ką mažai kas gali turėti. Mumyse yra įžiebta kibirkštis tęsti lietuvybės dvasią. O visi kartu, viena dvasia susijungę, mes būsime tikri lietuviai, nors ir svetimame krašte, toli nuo savo tėvynės.


•    Kun. Alfonsą Svarinską okupantų teismas Vilniuje nuteisė septyneriems metams kalėti. Jis jau ir anksčiau kalėjimuose buvo išlaikytas 16 metu. Jis buvo kaltinamas, kad dalinąs atsišaukimus, pamoksluose kalbėjęs prieš valdžią. Jam paskirta aukščiausia už tokius “nusikaltimus” numatyta bausmė.

•    Jubiliejiniais metais didelę dalį atvykstančių į Romą maldininkų sudarė jaunimas; vyksta pavieniui ar organizuotomis grupėmis, kurios kartais siekia kelis ar keliolika tūkstančių. Daug studentų, darbininkijos jaunimo.

•    Ispanijos karalius Juan Carlos su šeima buvo specialiai nuvykęs į Romą laimėti jubiliejinių atlaidų. Šeima dalyvavo popiežiaus privačioje koplyčioje aukojamose Mišiose, paskui susitiko su popiežiumi.

•    JAV žydų delegacija su Simon Wiesenthaliu aplankė popiežių Joną Paulių II, kuris savo kalboje pažymėjo, kad, liudydami savo tikėjimą į Dievą, žydai drauge su krikščionimis gali veiksmingai prisidėti prie pastovios taikos ir teisingumo įgyvendinimo pasaulyje.