Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

      Ne tik Dievo žodis, bet ir poetų plunksna žmogų žemėje dažnai piešia kaip karį mūšio lauke. Kaujamasi, aišku, su priešais. Todėl jie per keletą numerių Laiškuose jau ir buvo aptarti. Mąstant apie kovojimą toliau, reikėtų pasvarstyti apie ginklus, taktika ir t.t. Bet prieš tai gera paklausti save, kodėl iš viso kovojama. Kareiviai, kuriems neaiškus kovojimo tikslas, nelabai kam tikę. Konkretų pavyzdį turime iš Vietnamo karo. Daug klaustukų buvo kilę amerikiečių galvose dėl to karo — tiek ir taip stipriai, kad jie net pasireikšdavo priešo vėliavos gerbimu ir panašiomis demonstracijomis. Todėl ir kovota taip nesėkmingai, kad, paklojus tiek gyvybių teritorijai ginti, ji vis tiek palikta priešui, pavadinus tai "garbinga taika”, peace with honor. Tad, prieš eidami prie praktinių kovojimo reikalų su apsvarstytais savo priešais, paskirkime valandėlę teoriniam klausimui, nuo kurio tiek daug priklauso: kodėl su jais kovotina! Kad būtį aiškiau ir vaizdžiau, žvilgterėkime į pasaulinę sritį (mūsiškė yra religinė): kodėl ten žmonės kovoja?

     Kovojama įvairiais tikslais. Viena, dažnai kovojama dėl laisvės. Laisvė yra viena didžiųjų Kūrėjo dovanų žmogui, gerbiama net paties Dievo: jis skatina, vilioja, įspėja, bet niekada neverčia. Kad laisvė — didelė žmogui brangenybė, matome ir iš to, jog jos ilgesnis ar trumpesnis atėmimas, uždarant į kalėjimą, yra įprastinė bausmė. Vėl, kokia laisvė yra vertinga, ryšku iš to, kad mums kito žmogaus ar dovana, ar draugystė, ar meilė tik tada miela, kai yra laisva, nepriversta. Be kito laisvės mes tokios dovanos, draugystės, meilės reiškimo nenorime. Todėl lengva suprasti, kad dėl laisvės kovojama. Tokio kovojimo pavyzdžių istorijoje labai apstu: Amerikos kolonijų revoliucija prieš Anglijos jungą, 1831 ir 1863 m. sukilimai Lietuvoje ir Lenkijoje prieš rusų okupaciją, mūsų šalies kovos už 1918 m. atstatytą nepriklausomybę...

     Toliau, žmonės kovoja dėl turto. Tas turtas gali būti įvairus: nuosavybė, atlyginimas, grobis ar dar kitoks. Daug rasime istorijoje pavyzdžių, kur kariauta ir tebekariaujama dėl derlingos žemės plotų, energijos šaltinių, mineralingų teritorijų ir panašių lobių. Kovojama ir norint jų sau įsigyti, ir išlaikyti. Kovojimo už atlyginimą pavyzdys yra ankstyvesniais laikais dažnai sutinkama samdytoji kariuomenė, kurios garsiausi kareiviai buvo šveicarai. Tokia kariuomenė kovoja už sulygtą algą; pasibaigus sutarties terminui, galėjo būti pasisamdyta priešo ir kovoti jo pusėje. Rasime pavyzdžių taip pat, kur jungiamasi į karą dėl grobio, kaip Chmelnickiui talkinę totoriai Ukrainos sukilimo metu.

     Žmonės dar kovoja dėl garbės. Skatina ta garbė kovoti įvairiais pavidalais: kad gėda būti nugalėtam, kad negarbinga likti namie, kai kiti imasi ginklo ir traukia į karą prieš besiveržiantį priešą, kad garbė kovoti po žymaus vado vėliava... (Šiuos kovojimo motyvus iš pasaulio svarstome ne tuščiai, nes tai didele dalimi, kaip vėliau matysime, tinka ir religinei, antgamtinei sričiai).

     Žmonės kai kada kovoja dėl gyvybės. Gyvybė bene už viską žmogui brangesnė. Net ant lazdos krešantis, senatvės naštos slegiamas žmogus vis tiek dar nori gyventi. Priremtas plėšiko, mieliau atiduoda visa, ką turi, kad tik paliktų gyvybę. Neturime stebėtis, jei žmogus ją iš paskutiniųjų gina, gaivališkai kovodamas, kai žino, jog iš supančio ar puolančio priešo nelauktina pasigailėjimo. Tokio kovojimo pavyzdžių irgi istorijoje nestinga, ypač kur iš anksto žinoma: arba tau mirtis, arba man, kaip gladiatorių atveju.

     Toliau, kovojama dėl draugystės, paprastai dar užantspauduojamos sutartimi. Tai dažnas reiškinys valstybių tarpe. Žiūrėk, kurios nors nei laisvei gresia pavojus, nei numato gauti kokio nors turto, bet paskelbia karą, nes užpuolama drauginga šalis, su kuria padaryta savitarpinės pagalbos sutartis, pasižadant kovoti drauge.

     Pagaliau kovojama dėl teisingumo. Kai matome kitą žmogų skriaudžiamą, engiamą, išnaudojamą, prievartaujamą, ypač jei jis dar yra silpnas, beginklis, nekaltas, mums savaimingai užverda kraujas ir pastveria noras kovoti prieš tokią neteisybę. Ryškus istorinis kovojimo dėl teisingumo pavyzdys yra viduramžiais ir naujųjų amžių pradžioje buvęs riteris, kurio sau užbrėžtas gyvenimo ir veikimo tikslas — ginti išnaudojamą, užstoti silpną, sukliudyti ir atitaisyti skriaudą, sutramdyti savavaliautoją. Neblogas šios rūšies kovojimo pavyzdys iš naujųjų laikų yra socialinio teisingumo siekimas darbininkų klasei.

     Trumpai, kovojama dėl laisvės, turto, garbės, gyvybės, draugystės, teisingumo. Kitų motyvų nebeminėsime, nes ir šie šeši duoda apsčiai medžiagos pritaikyti religinei plotmei. Pagalvoję randame, kad ir joje kovojame, arba esame skirti kovoti, dėl tų pačių priežasčių.

     Viena, kovojame šioje plotmėje su priešais, nes tai laisvės reikalas. Teisėjų knygoje Šv. Raštas pasakoja apie stipruolį Samsoną. Savo jėga jis gėdijo tautos priešus filistinus. Bet šie, infiltravę į Samsono šeimos židinį savo agentę, supliukšdino jo stiprybę. Tada pastvėrę išlupo jam akis, surišo grandinėmis ir kaip vergą tyčiodamiesi pristatė sukti girnų.

     Samsonas yra vaizdas žmogaus, kuris savo nemirtinga dvasia, atspindinčia patį Kūrėją, ir jai atvira malonės galia yra medžiaginio pasaulio valdovas, tartum koks stipruolis. Bet kaip daugelį pančioja blogi įpročiai, prirakinę prie savęs svaigalai ir kvaišalai, tąso ir stumdo geismai, narplioja pats kūnas, kurį dvasia skirta komanduoti, pakirpusi sparnus pati medžiaga, kuriai skirta viešpatauti! Velnias tikrai gali tyčiotis iš tokio supliukšdintos jėgos stipruolio, dažnai tartum su išluptomis akimis, nes nereginčio savo paties skurdo pristatyto sukti jo malūno girnų. Jam turime ir neleisti savęs tokiais vergavimo pančiais kaustyti, ir juos traukyti, kada ir kur pradeda užmauti.

     Eikime prie kitų kovos motyvų. Turime sakyti, kad tas mūsų kovojimas yra ne vien laisvės, bet ir pačios gyvybės reikalas. Libera m e, Domine, a morte aeterna!” meldžia me Dievą: "Nuo amžinosios mirties gelbėk mane, Viešpatie!” Vadinasi, galima savo gyvybę prarasti amžina mirtimi. Apreiškimo 21 skyriuje apaštalas Jonas aprašo busimąją Jeruzalę. Sėdintysis soste jam taria: "Štai aš visa darau nauja. . . Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio. Tai paveldės nugalėtojas, ir aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus. O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis”. Mes gal niekada nebūsime nešvankėliai, žudikai ar burtininkai. Bet bailiai, neištikimi yra kaip tik nekovojančių arba nepakankamai, apsileidusiai kovojančių vardai; prie šių gal dar priklauso ir stabmeldžiai bei melagiai: nesilaikantys gyvenimu arba darbais to, ką išpažįsta ir garbina lūpos.

     Sustojus prie kovojimo už gyvybę, gera prisiminti, kad gyvastis nėra vieno ir to paties laipsnio. Todėl kovojama ne vien siekiant savo gyvybę išlaikyti, bet ir ją turtinti arba, antraip pažiūrėjus, saugoti nuo skurdinimo. Pavyzdžiui, vienur augalas — kaip vaismedis, gėlė ar panašus — gali būti nemiręs, bet vos gyvas, o kito sode ar darželyje apsipylęs žiedais ir aplipęs vaisiais. Yra gyvavimo, kuris daugiau yra vien vegetavimas, ne džiugus ir gausus gyvastingumas. Sodininkas purškia medžius ir kitaip kovoja su kenkėjais ne tik kad medžiai išliktų gyvi. bet kad tos gyvybės ir jos vaisių turėtų gausiai.

     Trečia, kovojama dėl turto. Turtų — tikrųjų žmogaus ir jo dvasios turtų — alksta pati mūsų prigimtis, nes jiems skirta: meilės, tiesos, laimės, grožio, džiaugsmo, harmonijos, tobulybės, aukščiausiojo gėrio. Kaip tie turtai žmogų traukia, matome iš to, jog jis ilgesingai jų dairosi ir šoka net prie jų atšvaitėlio, pasirodančio žemėje ir jos daiktuose — kartais tikrai, o daugiausia apgaulingai.

     Viena iš priežasčių, kodėl žmonės šių turtų praranda, yra ta, kad nepasiruošę dėl jų kovoti. O nepasiruošę bene svarbiausia kodėl, kad negalvoja, jog bus taikstomasi juos išplėšti. Paimkime pavyzdžiu du vielas antrą mylinčius jaunavedžius. Nelengva būtų rasti kitą tokį didžių gėrybių pavyzdį, kaip į jų gyvenimą pasižėrusios taikos, laimės, darnos. Tie trys žodžiai pasakyti apgalvotai. Tai tarutm kokios trys viena nuo kitos neatsiejamos seserys. Pažvelkime į jas jaunavedžių poroje, pradėdami iš antro galo.

     Argi juose nematome darnos? Juk ir biologiškai, ir psichologiškai, taigi ir kūno, ir dvasios struktūra, vyras ir moteris yra nuostabiai išradingai Kūrėjo harmonizuoti vienas antram, skirti vienas antro ilgėtis, vienas apie antrą svajoti, vienas antrą papildyti, vienas antru turtinti savo dvasios, širdies ir pačios būties aruodus. Argi juose nematome laimės? (Sakėme, jog statomės prieš akis vienas antrą tikrai mylinčius jaunavedžius). Laimę rodo jau pats žodis laikotarpiui, kuriuo vedybų gyvenimą pradeda — medaus mėnuo. Laimę rodo pati priežastis, kuri juos suvedė į viena, būtent jaučiamas laimingumas būti drauge, vienas su antru viskuo dalytis. Pagaliau ar toje jaunavedžių poroje, jei vienas antrą myli, nematome taikos, kitu žodžiu — ramybės? Juk meilė gena šalin baimę, nerimą. Šie Šv. Rašto žodžiai galioja ne vien apie meilę Dievui, bet ir apie mūsų čia paimtą. Ar jaunavedžius neramina ateitis ir jos nežinia? Ar jiems baugu, kad gali netekti iš ko gyventi? Ar Jokūbą gąsdino septyneri metai tarnavimo ir plušos savo uošviui už Rachelę, kurią mylėjo?

     Paėmę gamtovaizdį, galime sakyti, kad vienas antrą mylinčių jaunavedžių poroje matome taikią, puikią, derlingą, Dievo laiminamą sodybą, supamą žalių pievų, javo auksu nuspalvintų laukų, gėrybių gausą nešančių daržų, ūksmingų medžių. Kodėl iš tokios sodybos neretais atvejais pasidaro krūva griuvėsių arba pora lūšnų, kyšančių iš brūzgyno? Tokių mums visiems yra tekę matyti vykstant keliais. Griuvėsių krūva gerai vaizduoja šeimos rūmų baigimąsi skyrybų griūtimi, stūksančios lūšnos — tokias šeimas, kur žmonos ir vyro santykiai pasidarę vien kaip katės ir šuns. Taip atsitinka svarbiausia todėl, kad anais savo taikos, laimės, darnos turtais naudojasi nepagalvodami, dar tiksliau pasakius, užmiršę tiesą, jog Piktasis visokiais būdais taikstysis juos išplėšti, todėl nesiruošia kovai su juo ir jo kišamomis blogio įtakomis. Kai tos įsliuogia ir ima atakuoti, anie turtai sumalami.

     Tęsdami toliau motyvų svarstymą, turime sakyti, kad kovojimas yra taip pat garbės reikalas. Jo reikalauja Dievo garbė, kuriai svarbiausia esame sukurti. Taip pat žinome, jog mus kviečia po savo vėliava nepaprastai garbingas vadas — Kristus. Šv. Ignacas Lojolą iliustruotai nurodo, jog tokį kvietimą paniekinantis asmuo vertas užbadyti pirštais. Pagaliau nekovoti, leisti save plėšti ir skurdinti būtų negarbė prieš kitus žmones, mūsų brolius ir seseris, stojusius į karą už tai, kas tauru, aukšta, idealu.

     Mūsų kovojimas taip pat yra draugystės, sutarties, pažado reikalas. Argi mes nesame davę pažado kovoti krikšte, vėliau tą pažadą specialiomis progomis atnaujinę? Gal krikščionio su Kristumi nesieja gyvenimo ir mirties draugystė, dar tartum užantspauduojama šv. Eucharistijos priėmimu, darantis su juo viena?

     Galų gale mūsų kovojimas yra teisingumo reikalas. Juk sąžinė, diktuojanti kovą prieš blogį, yra teisingumo rodiklis, o Viešpats Kristus vadinamas Teisingumo saule. Pranašai gi ir skelbė, kad vienas pagrindinių Mesijo uždavinių bus atnešti žemei teisingumą. Tos žemės veidą, tautų santykius ir asmenų tarpusavio ryšius dar šiandien tebedarko, it kokios votys, bjaurios ir skaudžios neteisybės. Jos turi būti šalinamos, tuo dedantis prie Kristaus žemėje vykdomo uždavinio. Viena didžiausių neteisybių, gimdančių ir kitas, yra ta, kad žmogus, būdamas Dievo sukurtas kaip jo paveikslas, elgiasi atvirkščiai, negu ta jo kilnybė reikalauja. Šią neteisybę iš savo gyvenimo šalinti yra kiekvienam prieinamas ir našiausias būdas kovoti už teisingumą.