Spausdinti

Buvusi SIBIRO TREMTINĖ

     Raupsuotieji Tau rodė savo žaizdas, aklieji šaukėsi Tavęs, ir Tu negalėjai praeiti jų nepasigailėjęs. Bet šitas kurčias nebylys — kaip jis suprato Tavo galią ir kuo laimėjo Tavo pasigailėjimą? Be žodžio stovėjo jis prieš Tave ir vis tiek liko išgirstas.

     Kaip gera, kad Tu girdi nebylio žodi. Juk būna, kad stoviu prieš Tave daugiau negu nebylys — net be minties, be jausmo. Galvoju apie Tavo atėjimo valandą, renku žodžius, dėkojimo ir maldavimo, noriu išsakyti visą širdies gėlą, kurios nepasakysi žmogui; visą nerimą, ateities baimę... Bet kai ateini, Tu randi kurčią nebylį, šaltą ir abejingą, lyg pakelės akmenį. Ir lieka tokia sunki Tavo atėjimo valanda.

     Bet, Dieve mano, galbūt Tavo gerumas mano lūpas padaro nebylias? Juk prikalbu begalę žodžių, prašymų, ir daugelis jų tikriausiai neprotingi, prieštarauja vienas kitam. Labai gali būti, kad prašau sau nelaimės. Kaip galima patarti ar diktuoti Dievui?!.

     O visi kiti mano žodžiai — ak, net nesąmoningai jie suklasifikuoti. Pataikaujantys galingesniam, neatlaidūs žemesniam, labai tylūs atsiprašymo ir kokia daugybė gražių ir garsių, kai reikia teisintis, kaltinti, pašiepti. ..

     Dieve, didelė ir brangi Tavo dovana — žodis. Bet kokia ji nelengva ir pavojinga...

     Tu esi Žodis. Tu valdyk mano žodžius. Leisk suprasti kaip tik tuos, kurie labiausiai reikalingi — paguodos, paskatinimo, patarimo. Tegul iš jų sruvena Tavo džiaugsmas.

     Kaip nebylys suklumpu prie Tavo kojų be žodžių, be prašymų, tik su absoliučiu pasitikėjimu — Tu žinai. Tu žinai viską...