Vytautas Kasniūnas
Kazys Juozaitis, padėjęs pypkę, pasiėmė akordeoną ir, pamiklinęs pirštais klavišus, sodriu baritono balsu užtraukė improvizuotą dainą, pritaikydamas muziką: "Aš viengungis. .. ji viengungė. .. mudu abudu... mūsų šeima keturių. . . ką tu lėmei ir nulėmei, likimo žvaigždele. ..”
— Įsikandai tu savo dainą ir dabar, kaip tas kirkilas, kirkini per dienų dienas, — atidariusi virtuvės duris, Vida ramino savo vyrą. — Leisk svečiui pailsėti, greičiausiai prigulė valandėlei.
— Prisilsės, išsimiegos naktį, o dabar juk laikas pietų. Man jau nosį kutena sklindantis virtuvės kvapas. Dar ko gero žuvis iš keptuvės iššoks, — juokavo Kazys.
— Gurgu gurgais gurguliuoja pilvas, pilvelis — vaišink mane, motinėle, saldžiu medumi, baltu pieneliu, — dainuodamas miegamojo tarpduryje pasirodė svečias Vytenis.
— Tai gražu! — išskėtusi rankas, linksmai šūktelėjo Vida. — Dabar matau, kad alkani vyrai pasidaro dainininkais ir poetais.
— Tu nežinai, Vidute, su kokiais genijais bendrauji, — lamdydamas akordeoną užtraukė Kazys.
— Dėžes prikroviau eilėraščių, tau skirtų, — šypsodamasis sako Vytenis. — Tau, Vidut, tada amžiną meilę prisipažinėjau...
— Na, ir sentimentalumas tų vyrų, kai būna alkani, kaip vilkai, — nuėmusi Vytenio ranką nuo pečiui, lyg ir susimąstė Vida.
— Tu ją mylėjai? — rimtai paklausė Kazys.
— Mylėjau! — artistiškai šūktelėjo Vytenis. — Mylėjau labai, nepaprastai. Tai buvo gražiausios meilės dienos, dangaus vartų dovana, taip aš visados sakydavau ir sakau.. .
— Tu ją tebemyli? — rimtesniu balsu vėl paklausė Kazys.
— Taip... myliu!
— Bet juk ji mano žmona! — nuskambėjo liūdnas balsas.
— O ar tu ją myli, Kazy? — susidūrė dviejų vyrų akys.
— Galiu pakartoti tavo pasakytus žodžius: labai, nepaprastai, amžinai...
— Savo žodžiais tu apvainikavai ir mano meilę, Kazy. Aš vis troškau laimės Vidai. .. Dabar matau, kad tą laimę ji turi. Aš jai nebūčiau jos davęs, o tu jai davei. Koks aš dabar laimingas! Vaikiškai laimingas! Labai, labai. ..
Vytenis apglėbė Vidą ir Kazį. Visi trys bučiavosi, glamonėjosi. Pasakytų žodžių garsai nuskrido pro atvirus langus į pušynėlį, nubangavo ežerėlio vilnimis. Tai tik žodžių garsai. Bet patys ištarti žodžiai pasiliks lyg paminkliniai akmenys, kurie bylos apie trijų draugystę. Tais akmenimis bus nugrįstas ir ateities gyvenimo kelias.
Visų akyse sublizgo ašaros. Saulės spinduliai pro langą apgaubė trijų žmonių akmeninę statulą, skulptūros kūrinį. Akmeniniuose veiduose spindėjo šypsena, susidūrusių akių žvilgsniuose — dvasinis džiaugsmas, šešiose liemenį apglėbusiose rankose — amžina draugystė.
— Vidut, tavo iškeptą žuvį turbūt katės ėda. Užmiršai, kad mes alkani, — pirmas po ilgai trukusios tylos prašneko Kazys ir, paėmęs už rankos Vytenį, nusivedė prie minkštasuolio.
— Tai man naujiena ir, pasakysiu, labai džiuginanti, kad judu tokie artimi draugai su Vida, — užsirūkęs pypkę, kalbėjo Kazys.
— Kai tu sušukai, koks tu laimingas, vaikiškai laimingas, mačiau tavyje tą jaunuolį, kurį prieš daugelį metų pažinau.
Vida greitai paruošė pietų stalą. Atnešė ir šampano butelį.
— Išgersime už mūsų amžiną draugystę, pasiūlė Kazys. — Aš jau ir naujos dainos posmus sudėjau.
Įsisiūbavus linksmai kalbai, kieme subirbė automobilis ir pasigirdo krykštavimai.
— Vytautas atvažiavo su šeima ir atvežė mūsų vaikus, — priėjusi prie lango, pasakė Vida, — reikia ir jiems paruošti valgyti.
Tai pasakiusi, Vida nuskubėjo į virtuvę, o į kambarį, lyg su vėju, įlėkė du vaikai, nešini žuvimis. Juos atsekė Vytautas su šeima, kurie prie kito ežerėlio vasarojo, pasiėmę ir Juozaičių vaikus iškylai. Vienas Juozaičių vaikas atrodė lyg pusjuodis mulatas, o kitas lyg eskimas. Vytenis galvojo, iš kur jie galėtų būti. Apie juos jis nebuvo girdėjęs.
Pavalgę pietų, vyrai su vaikais išėjo į paežerę, o Vida su kaimyne pasiliko namie pasitvarkyti ir paruošti vakarienę.
Stasys ir Elzė Lunkiai augino dvi dukras: Aldoną ir Vidą. Vida gimė "po nelaiminga žvaigžde”, motinos žodžiais tariant. Ji šeimoje nebuvo laukta. Tėvų sugyvenimas buvo krumpliuotas. Žmonos akyse — vyras visų blogybių kūrėjas ir nešėjas. Jis negražus, nemokša, mužikas. Vidutė nuo gimimo dienos — gyvas tėvo atvaizdas. Visi tautosakiniai pasakymai, dainos ir pastabėlės apie senmergystę jai buvo kraunama nuo vaikystės dienų. Taip ir augo namuose Vida, visų stumdoma. Sesuo buvo princesė, o ji — piemenaitė. Nė tėvas negalėjo jos užstoti, gyvendamas amžina baime ir neviltimi.
Vida griebėsi mokslo, ir jai gerai sekėsi. Nuo jaunystės dienų pradėjusi uždarbiauti, pelnėsi duonai ir mokslui. Paskutiniame kurse susipažino su Vyteniu. Jis tada buvo susižiedavęs ir rengėsi vesti, baigęs mokslą. Tarp jųdviejų užsiliepsnojo draugystė ir karšta meilė, bet ji buvo slapta, tik pogrindyje ruseno.
Vidos gyvenimo metus lydėjo motinos išpranašauta viengungystė. Keturiasdešimt antraisiais savo gyvenimo metais lėktuve susipažino su Kaziu Juozaičiu. Juodu suvedė jų vaikai, kartu skridę: vienas mulatas, kitas eskimas. Tai buvo dainose apdainuota meilė "iš pirmo pažvelgimo”.
Kazys Juozaitis, geologijos inžinierius, buvo gimęs "miškinis”. Tokiu jį laikė tėvai ir draugai. Tą "Miškinio” pravardę jis gavo nuo vaikystės dienų, stovyklaudamas su skautais. Mėgo vienumą, šalinosi nuo draugų. Knyga buvo jo mylimiausias palydovas. Skaitė apie medžius, miškus ir kalnus. Mėgo muziką — buvo savamokslis geras smuikininkas ir akordeonistas, rašė eiles, kūrė dainas.
Baigęs geologijos mokslus, jis gyveno įvairiuose pasaulio kraštuose. Pietų Arabijoje susipažino su Vyteniu, geologijos ekonomistu. Juodu susidraugavo, nes dažnai juos suvesdavo profesinis gyvenimas. Ilgesnį laiką Kazys gyveno Aliaskoje, tiesiant alyvos vamzdžius. Kaip ir pritiko "Miškiniui”, jis vedė amazonę eskimę, jo žodžiais tariant, taip pat "Miškinę”. Ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti ir išėjo "Kazio mokslus”. Augino sūnų Minotą. Laukdama antro kūdikio, žmona mirė. Kiti sako, kad ją pagrobė eskimai ir išniekinę nužudė, nes ji išdavė giminės kraują. Sklido ir kitokie pasakojimai, kad jis eskimę pagrobęs iš namų. Teisybę sužinosime tik tada, kai Kazys baigs rašyti knygą. Draugams jis pasakoja tik vieną savo išgyvenimą, kaip, skrendant lėktuvu, jį ištikęs "staigus meilės priepuolis”, kai susipažino su Vida.
Vytenis Kuprys, geologijos ekonomistas, vedė baigęs universitetą. Su savo busimąja žmona Dana draugavo jau nuo gimnazijos laikų. Jis augo gausioje šeimoje, tad mokydamasis turėjo dirbti. Paskutiniaisiais universiteto metais jį rėmė mergaitės tėvai, reikalaudami, kad jis su ja susižadėtų. Jos tėvai padėjo jam ir pouniversitetinėms studijoms, ruošiantis magistro laipsniui. Dana Vytenį buvo labai įsimylėjusi. Buvo įkyriai pavydi ir jį persekiodavo kiekviename žingsnyje. Danos tėvai bijojo, kad jis jos nepamestų. Mylėjo ją ir Vytenis, kitaip nebūtų draugavęs apie penkerius metus.
Paskutiniaisiais universiteto metais Vytenis susipažino su Vida Lunkyte, jo paties žodžiais tariant, "gražiausia pasaulyje mergaite”. Ją įsimylėjo ir prisipažino. Ir Vida jį mylėjo, bet Vytenis tuo metu jau buvo susižiedavęs su Dana. Vida, kaip ji pati pasisakė savo draugėms, "pasiaukojo”, ir jųdviejų draugystė iširo. Jai buvo labai gaila Danos.
Vytenis ir Dana susilaukė mergaitės ir berniuko, gražiai gyveno šešerius metus. Kad Dana jam esanti neištikima, girdėjo daug kalbų, bet į jas nekreipė dėmesio. Kartą, grįžęs iš Saudi Arabijos, kur buvo ilgesnį laiką užtrukęs, namie žmonos neberado. Ji ištekėjo už turtingo pirklio.
Tą vakarą iki vėlumos Juozaičių namuose skambėjo linksmos dainos ir muzika, o kalboms nesimatė galo. Likimas, lemtis, dalia skambėjo visais linksniais. Kiek išgyvenimų, įvykių, kaip jie vienas kitą seka, lekia, suveda, išskiria. Žmogaus gyvenimas eina lyg tais žvaigždžių numatytais takais. Ar galėjo Kazys, Vida, Vytenis juos nukreipti kitu keliu, klausėme vieni kitus, tarėmės, diskutavome ir priėjome prie vienos bendros išvados, kad tas nežinomas, nematomas likimas yra gyvenimo kelrodis. Jis yra aukštybėse sukurtas, dieviškos galybės vedamas.
— Ar tie mūsų išgyvenimai nėra romanai, ekrano filmai, — kalbėjo Kazys, — ar ne panašius, žinoma, šiek tiek skirtingus, bet įvairius išgyvenimus mes kiekvienas turime? Tik toks skirtumas, kad vieni juos uždarome savo širdies skrynelėje, kiti pasidalina su kitais. Juk Vidai tereikėjo pakelti vieną pirštą, juo pamoti Vyteniui, ir šiandien mes būtume girdėję visai kitas istorijas. Reikėjo, bet ji to nepadarė. Ji tada išsižadėjo savęs Danos naudai. Jai į ausį tai pakuždėjo dieviškasis "likimo” balsas: negražu, negalima, nemoralu. O juk meilės pagunda buvo didelė. Vida buvo sugundžiusi Vytenį meilės liepsnomis ir pati degė tąja liepsna.
— Ar negalima būtų tvirtinti, kad žmogaus moralė, tas dieviškasis gražus vainikas, puošia likimo nuosprendžius? — klausė Kazys.
Lauke griežė svarpliai, kurkė varlės. Juozaičių namuose užgeso šviesos. Danguje žibėjo likimo žvaigždės.