K. P.
Amerikiečiai ir europiečiai nusiskundžia, kad, kai jie lanko Maroką, Alžyrą, Tunisą, ar kitas šiaurės Afrikos šalis, vietiniai pirkliai juos nori išnaudoti, visada užsiprašydami per aukštas kainas. Ne. Jie nenori išnaudoti užsieniečių, bet yra toks vietinių pirklių paprotys vis daugiau užsiprašyti, kad galėtų pasiderėti. Jie ir vietiniams pirkėjams pakelia kainas, kad būtų iš ko nusiderėti. Tai yra toks jų gyvenimo būdas.
Tvarkydamas savo biblioteką, radau knygą, parašytą arabo prancūzų kalba. Ją buvau skaitęs prieš kokią 30 metų. Toje knygoje aprašoma marokiečių gyvenimas ir papročiai. Autorius prisimena ir aprašo, kaip jis, mažas būdamas, su motina ėjo į turgų pirkti liemenės ir kaip motina ilgai derėjosi, kol nupirko. Čia pateiksime tų derybų aprašymo vertimą.
"Mes apėjome kokią dešimtį krautuvių. Pardavėjai veržėsi vienas pro kitą, rodydami vaikiško dydžio krūvas liemenių. Čia jų buvo įvairiausių spalvų, bet nė vienos spalvos atspalvis nepatiko mano mamai. Pagaliau ji pasirinko raudonos vyšninės spalvos liemenę, gražiai išsiuvinėtą šilkiniais siūlais. Nuvilko mano baltą apsiaustą, užvilko liemenę, susegė sagutes iki pat kaklo, atsitraukė toliau, kad galėtų pamatyti, kaip ji man tinka. Liepė pasisukti į kairę, paskui į dešinę, ilgai atseginėjo sagutes ir susukus į kamuolį liemenę grąžino pardavėjui.
— Ar tau patinka liemenė?
— Kaina nuspręs apie patikimą, — atsakė motina.
— Tad aš ją suvyniosiu. Rimtiems pirkėjams iš visada darau nuolaidą. Ši liemenė paprastai parduodama už 5 rialus, bet aš tau atiduodu už keturis.
— Be derybų. Aš tau duodu du rialus.
— Kaip Dievą myliu — tu man nesiūlai net savikainos! Jokiu būdu neparduosiu už tokią kainą, nors man šį vakarą reikėtų eiti elgetauti, norint išmaitinti vaikus.
Krautuvininkas baigė klostyti liemenę ir ieškojo popieriaus suvynioti.
— Klausyk, sako mano motina, — aš esu šeimininkė, rūpinuosi namų apyvoka ir neturiu laiko čia su tavimi derėtis. Ar nori atiduoti už du ir ketvirtį rialo? Šią auką aš darau tik dėl savo sūnaus, kuris taip norėtų šią liemenę užsivilkti Ašuro (vaikų šventės) dieną.
— Šis vaikutis man labai patinka, ir tik dėl jo aš nusileidžiu iki trijų su puse rialų.
Ir krautuvininkas ištiesė ranką, tikėdamasis gauti tuos pinigus. O mano motina nusigręžė, paėmė mane už rankos ir vedasi.
— Eime, liemenių netrūksta turguje. Mes rasime pardavėją, su kuriuo protingiau pasikalbėsime.
Krautuvininkas primygtinai pradėjo mus šaukti atgal:
— Sugrįžk, ponia! Sugrįžk! Liemenė tavo vaikui patinka, aš verčiau už dyką ją atiduosiu, kad tik tavo vaikas turėtų malonumą ją užsivilkti. Žinoma, kad liemenių netrūksta turguje, bet ar tu rasi tokios kokybės? Tik pažiūrėk, kaip kruopščiai siūlės atsiūlėtos, kaip sagos įsiūtos... Imk šią liemenę ir pati pasiūlyk kainą, vertą prekės. Tu, man atrodo, esi "šerifa” (Mahometo giminės aristokratė) ir pilna palaimos. Aš prašau, kad neužmirštum savo maldose paprašyti pranašo užtarimo paskutiniame mano teisme.
Mano motinai galva apsisukdavo, kai tik ją kas pavadindavo "šerifa”. Pasiieškojus po visas kišenes, išsitraukė sumazgytą skudurėlį. Atrišo. Išėmė du su puse rialo ir padėjo ant stalo. Nelaukdama, kol krautuvininkas paprašys, kad pridėtų, pasiėmus suvyniotą liemenę, mane išsivedė”.
■ Vatikanas paskelbė, kad neturi galios paleisti pasikėsintoją į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę — Mehmet Ali Agca. Jis buvo teistas ir nubaustas Italijos teismo ir laikomas Italijos kalėjime.
■ Grupė JAV vyskupų lankė Pietų Azijoje esančias pabėgėlių stovyklas, susipažino su sunkia tų nelaimingųjų būkle ir kreipėsi į JAV vyriausybę bei kitus kraštus, skatindami daugiau tų pabėgėlių Įkurdinti vakarų kraštuose.