Spausdinti

Vytautas Kasniūnas

     (Paskutiniame "Laiškų lietuviams” numeryje rašėme apie susitikimą ir pasikalbėjimą su buvusia vienuole Janina Sopulingosios Dievo Motinos vienuolyno sode, sutarę susitikti vakare. Atsisveikinome, pasakę "iki pasimatymo!”)

     —    Iki! — pasakiusi nuskubėjo buvusi vienuolė Janina.

     —    Palauk, brangioji! — šūktelėjau. — Susitarėme susitikti, bet kaip aš sugaudysiu vėją svetimame mieste?

     —    Aš atvažiuosiu tavęs pasiimti. Jei nori, duosiu tau telefono numerį. Kai tik turėsi laisvo laiko, paskambink man, — grįžusi padavė raštelį. — Tik nenuklysk kur nors, paruošiu vakarienę. Be to, pavaišinsiu savo darbo vynu.

     —    Ar važiuosime pas tave? Juk tu sakei, kad gyveni kažkur netoli Bostono.

     —    Ne, mielasis, pas mane nevažiuosime. Aš gyvenu paslaptingai, paslaptingoje vietoje. .. lapių urve. . .

     — Tai ir mudviejų susitikimas vyks paslaptingoje vietoje?

     Ji pridėjo pirštą prie lūpų, apsisuko ir nuėjo kitu sodo keliuku. "Ji graži ir labai žavi, — pagalvojau, — visos vienuolės žavios. .. Visos mylinčios moterys žavios... Vienuolių meilė kilniausia..

     Pasibaigus suvažiavimo posėdžiams, paskambinau Janinai. Ji pažadėjo už pusvalandžio pasiimti mane prie Sopulingosios Dievo Motinos vienuolyno. Turėdamas laiko, paklausiau budinčią vienuolę, ar negaliu nueiti į jų koplyčią trumpai valandėlei, kol visi suvažiavimo dalyviai išsiskirstys.

     Koplyčia labai jauki, apšviesta keliomis prie altoriaus žvakėmis. Koplyčioje buvo tik viena senutė vienuolė, bet ir ji tuoj išėjo. Likau vienas. Užmiršau laiką, kur nėra minučių, valandų. .. čia tik dienos šviesa ir nakties tamsuma. .. Pirmą kartą savo gyvenime buvau vienui vienas su Juo... Jis kalbėjo, o aš klausiau... Kokia laimė būti taip arti Jo...

     —    Davatkėle, laikas mums eiti...

     —    Einame, — sakau, paėmęs jos ranką. ..

     Automobilis sukinėjosi siauromis Brocktono gatvėmis. Greitai pasiekėme nedidelį gražų namą. Butas labai jaukus.

     —    Kodėl tu nieko nesakai? — girdžiu lyg per sapną jos balsą.

     —    Aš kalbu, aš daug kalbu, tik tu turbūt negirdi, — atsakiau. — Mane džiovina troškulys. Turi šalto vandens?

     —    Paragausime mano darbo vyno, sako ji. — Tu toks užsisvajojęs...

     Sudribau minkštasuolyje. Vyną maukte išmaukiau. Paprašiau dar vieną. Prisipyliau trečią stiklinaitę.

     —    Jaukus butas, — sakau dairydamasis, — tai tu čia gyveni?

     —    Ne, — įbedusi į mane akis, žiūri, — čia mano draugės butas. Ji našlė. Išvyko kelioms savaitėms į Floridą. Aš visados atsikeliu čia gyventi savaitei kitai, kai ji išvyksta. Mudvi esame labai vienišos ir viena kitą dažnai lankome. Beje, kaip patinka mano vynas?

     —    Nesu didelis vyno mėgėjas, bet jis man skanus, labai skanus, — sakau, tuštindamas trečią stiklinaitę. — Atsigavau, vynas atgaivino. Man reikėjo atgaivos.

     —    Tau tikrai reikėjo atsigaivinti, — ji juokėsi.

     —    Prisipažinsiu, kad mane labai domina vienuolių gyvenimas. Kartą prie Čikagos esančiame jėzuitų vienuolyne atlikau trijų dienų rekolekcijas. Tos dienos visuomet pasiliko mano atmintyje. Jei aš galėčiau, turėčiau pinigų, norėčiau kasmet kelias savaites praleisti vienuolyne. Mane labai žavi vienuoliai trapistai.

     —    Cha, cha, — juokiasi Janina, — nori atgailauti už savo nuodėmes?

     —    Kur tu išmokai gaminti tokį gerą vyną? — pildamasis paklausiau.

     —    Gyvendama Pietų Vokietijoje, apie metus praleidau vienuolyne. Tos vienuolės gamino vyną. Išmokau ir aš. Išmokau ir gerti, bet neišsigąsk — daug negeriu. Laikausi vienuolės pasižadėjimo. Vienuolės vyną vartoja, bet nesisvaigina.

     —    Vynas žadina apetitą, — juokiausi, pajutęs virtuvės kvapą.

     —    O dabar tave pavaišinsiu Bostono žuvimi, — pasakė, kviesdama į valgomąjį.

     —    Karališkas priėmimas, — sakau, sėsdamas prie stalo, — kristalai, porcelianas, sidabrinės žvakidės, vynas, vienuolė ir kvepianti žuvis su gausybe įvairių priedų. Ko dar trūksta?

     —    Pridėk dar, kad svetimame bute vedęs vyras su vienuole, vienu du, vakarieniavo, — juokėsi ji. — Galėsi rašyti kelis mėnesius. O jei dabar kas nors mus užtiktų ar būtų matęs čia ateinančius ir vidurnaktyje išeinančius, užtektų kalbų metų metams. Klausytumėm ir mums ausys linktų. Tavo žmona skęstų ašarose.

     —    Piktas kalbas skleidžia ir visokias intrigas kuria tie, kurie patys savimi nepasitiki arba yra linkę tokius įvykius išgyventi, o gal ir išgyveno. Jeigu jie taip daro, tai mano, kad ir kiti turi taip daryti. Mes į tave akmenį ir šauks: "Negi poterius kalbėjo vienuolė su vedusiu vyru!”

     —    Prisiklausiau aš tokių kalbų iki valios. Šimtus šimtų istorijų girdėjau. Daugybė nebūtų ir negirdėtų pasakojimų pasiekė mane. Todėl ir keičiau gyvenamąsias vietas, pasidariau atsiskyrėlė, slėpiaus nuo žmonių, kad jie negalėtų drabstyti mane purvais.

     —    O kodėl tu norėjai su manimi pasikalbėti? — pertraukiau jos kalbą, pats išsigandęs tų žodžių. — Atsiprašau už tokį klausimą.

     —    Cha, cha, cha, — ji labai nuoširdžiai nusijuokė. — Tu turbūt nežinai, kad mudu kadaise susirašinėjome laiškais.

     —    Esu gavęs iš vienuolių laiškų, bet tikrai ne iš tavęs.

     —    O ar negavai laiško su penkiais doleriais ir prašymu atlaikyti šv. Mišias?

     —    Tai tu buvai ta dosnioji? — paėmiau jos ranką.

     —    Tu tada "Žvaigždės” žurnale parašei keletą straipsnių apie Senąjį Testamentą. Man jie labai patiko. Pagalvojau, kad reikia pasiųsti tam kunigui nors kuklią auką, gal daugiau rašys.

     —    Tiesa, kartą gavau "Draugo” adresu man rašytą laišką ir nustebau, kad prie mano pavardės pridėta kun. Atplėšęs laišką, radau penkis dolerius, gražią padėką už straipsnius ir prašymą pasimelsti už mirusius tėvus. Pinigus perdaviau kun. redaktoriui, o aukotojai parašiau laišką.

     —    Aš tavo adreso neturėjau. Maniau, pasiųsiu į "Draugą”, o jie perduos tam kunigėliui.

     —    Tą laišką su voku laikau, kaip archyvo didelę brangenybę.

     —    Ir tavo atsakymą aš tebelaikau. Man labai patiko tavo teisinimasis. Ar atsimeni, ką rašei?

     —    Atsimenu, kad rašiau ilgą laišką, ko paprastai nemėgstu daryti. Nemoku laiškų rašyti.

     —    O aš tau rašiau kitą laišką — atsakymą. Rašiau kelis laiškus, bet nė vieno neiš-siunčiau. Rašiau ir draskiau, Nedrįsau išsiųsti.

     —    Tu tada pasirašei "vienuolė”, bet pavardė buvo kita.

     —    Prie savo vardo pridėjau šių namų šeimininkės, mano draugės, pavardę. Tokiu būdu aš vedu slaptą susirašinėjimą.

     —    Tai dabar kalbasi buvusi vienuolė su buvusiu "kunigu”. Tokį susitikimą tikrai reikia aplaistyti vynu, — pasiūliau.

     Pavalgę persikėlėme į salonėlį. Jį puošė dailininkų Vizgirdos ir Galaunės kūriniai.

     —    Dabar tu papasakok, kaip žadėjai, savo vienuolišką istoriją. Ar galiu užsirašyti?

     —    Rašyk. Tik pavardes pakeisk. Be to, mačiau, kad suvažiavime turėjai rekordavimo aparatėlį. Nenorėčiau, kad rekorduotum. Beplepėdama galiu ir per daug išsiplepėti, ko nenorėčiau, kad kiti žinotų. Tavimi pasitikiu, kitaip nebūčiau ieškojusi šio mudviejų susitikimo.

     —    Ar nemėginai rašyti?

     —    Vedu dienoraštį, bet rašyti nesiseka. Aš mėgstu matematiką, o vienuolyne buvau gailestingoji sesuo.

     —    Dabar dirbi ligoninėje?

     —    Pradėsiu tau pasakoti nuo savo jaunystės dienų, nuo gimnazijos laikų, — jos žvilgsnis paskendo tolumoje. — Būdama septintoje klasėje, įsimylėjau Andrių Galinį. Jis buvo gimnazijos pažiba. Gražus, dailiai nuaugęs, garbanotais plaukais, gabus mokinys, šaunus sportininkas, pradedantis poetas. Mes sakydavome, kad "visos mergaitės dėl jo ėjo iš proto”. Gimnazijos šokiuose nuo mūsų jį viliojo mokytojos, ypač naujai atkeltoji gimnastikos mokytoja, kuri taip pat buvo graži. Tarp mergaičių jis nardė, kaip žuvis ežere.

     —    O jis tave mylėjo? — pertraukiau jos kalbą.

     —    Ar gali sugaudyti vėją laukuose, ar gali tikėti vyro žodžiais apie meilę? Jis sakė mane mylįs, bet į mano meilės laiškus atsakydavo eilėraščiais. Pradžioje tikėjau eilėraščių posmais, surasdavau ir jų prasmę, galvodavau, kad apie mane rašo, kad man jie būdavo skirti. Bet vėliau sužinojau, kad kai kuriuos tuos pačius eilėraščius jis siųsdavo ir kitoms mergaitėms.

     —    Ar jis kada nors prisipažino tave mylįs? — paklausiau,

     —    Tai ir skaudino labiausiai man širdį, kad jis sakydavo, jog mane myli, labai myli ir myli tik mane vieną, — tai sakydama, giliai atsiduso. — O aš ir pasilikau, burdama ramunės žiedais: myli — nemyli. Su kitomis mergaitėmis, kaip jis tvirtino, tik draugaudavo. Taip ir bėgo mano septintos klasės mokinės dienos. Daug džiaugsmo išgyvenau, daug apsivylimų turėjau, daug ašarų išliejau. Visa mano stiprybė buvo gilus religingumas.

     —    Ar tau nepadėjo savo patarimais brolis kunigas? — pertraukiau kalbą.

     —    O taip, labai daug padėjo, — sunėrusi rankas ji nukreipė žvilgsnį į Nukryžiuotąjį, kabantį sienoje. — Mokslo metų gale mes, septintokai, turėjome vakarą su aštuntokais. Tai buvo tradicinis rakto perdavimo balius: aštuntokai atsisveikina, o mes užimame jų vietą. Kaip visados, vyrai slaptai gėrimų pasirūpindavo. Andrius buvo aštuntokas. Po vieno šokio mudu išėjome į parką pasivaikščioti. Išslinkome slapta, nes po 9 valandos vakaro gimnazistai negalėjo būti parke. Kalbėjome apie meilę, apie ateitį, apie Andriaus studijas. Netrukus turėjome išsiskirti. Mūsų tėviškės buvo toli viena nuo kitos. Andrius atsisveikindamas norėjo mane pabučiuoti, bet aš nesileidau.

     —    Šventuolėlė buvai?

     —    Šventuolėlė ar ne, bet, sulaukusi aštuoniolikos metų, su berniuku dar nebuvau pasibučiavusi. Mudu galinėjomės. Norėjau ir aš pasibučiuoti, bet bijojau. Kovą laimėjo jis. Kuo toliau, tuo labiau aš svaigau jo glėbyje. Jis ėmė siekti... Aš nuo jo pabėgau verkdama. Apsivyliau Andrium, apsivyliau jo meile. "Tau tik į vienuolyną stoti”, — Andrius riktelėjo. O aš jam atsakiau: "Geriau aš vienuolė būsiu, negu tavo mergšė!”

     —    Ir nuo tada tu pasirinkai vienuolės kelią?

     —    O ne! Truko dar visi metai, iki galutinai apsisprendžiau būti vienuole.

     —    Ar po to su Andrium nesusitikai?

     —    Susitikau. Jis man rašė laiškus, bet aš neatsakiau. Sklido kalbos, kad gimnastikos mokytoja laukiasi vaiko. Ji išvyko į Kauną. Visi įtarė, kad vaiko tėvas Andrius. Jis gyniojosi man, kad visos kalbos — piktas prasimanymas. Sakė, jis jos nemylįs. Kartą atsiuntė jam rašytą jos meilės laišką. Jis negražiai juokėsi iš jos. Aš tuo labai pasipiktinau. Tą laišką grąžinau jam.

     —    Ar tu tikėjai, ką jis sakė?

     —    Jei nebūčiau pati išgyvenusi to pavasario nakties įvykių, tikriausiai būčiau tikėjusi, o dabar gi aš turėjau progos pati savo kailiu patirti jo polėkius.

     —    Ir tu tada, apsivylusi meile ir jam keršydama, įstojai į vienuolyną?

     —    Ir taip, ir ne. Kaip sakiau, aš buvau labai religinga ar, geriau sakant, troškau, norėjau tokia būti. Visi tie pergyvenimai pastūmėjo mane ieškoti kitos meilės, gražesnės, kilnesnės, pastovesnės. Mes dažnai kalbame apie amžiną meilę. Bet amžina meilė yra tik viena, tik dangaus vartų padovanota meilė.

     —    Tai tu nemylėjai Andriaus?

     —    Mylėjau, labai mylėjau. Ir tai nebuvo gimnazistiška meilė, kuri paprastai keičiasi su metų laikotarpiais.

     —    Sunku buvo apsispręsti eiti į vienuolyną?

     —    Apsisprendimui skyriau visus aštuntos klasės mokslo metus. Ligi to laiko buvusi daugiau kiek užsidariusi, kukli, mokslui pasišventusi, susidraugavau su mergaitėmis, kurias, kaip įprasta, vadina "nerimtomis”. Iš tikrųjų jos nebuvo tokios nerimtos. Gal jos blogiau mokėsi, mėgo šokius, draugavo su berniukais, nepriklausė religiniams būreliams, eidavo slaptai į kinus, nesilaikydavo griežtų gimnazijos potvarkių, turėdavo pasimatymus su kitais vyrais, ne tik su gimnazistais. Pasibučiavimas joms nebuvo didelė nuodėmė, kaip mus gąsdindavo per rekolekcijas, bet šiukštu rūtų darželio neleido niekam trypti. Iš tų draugysčių aš daug pasimokiau. Gyvenusi tartum šiltą vasarą, patyriau rudens darganų, žiemos šalčių. Iš ramaus uosto patekau į audringesnius vandenis. Iš jų girdėjau įvairių įvairiausių pasakojimų apie Andrių. Ir gerų, ir blogų. Kai kurios prisipažino jį mylinčios, kitos — apsivylusios. Susidariau vaizdą, kad jis yra mėgėjas pasigaudyti mergaičių sijonėlių. O ir mergaitės viena už kitą labiau stengėsi tuos klostytus sijonėlius laidyti, viliodamos Andrių. Dėl to aš kaltinau Andrių ir kartu teisinau. Kaltas jis, kaltos ir mergaitės. Skaičiavau pliusus ir minusus. Niaukėsi vis tamsesni debesys, o uždegta kita žvakelė, kurios šviesa vis labiau plėtėsi, didėjo. Ėmiau kopti į Biliūno pasakos kalną, kur degė didelis laimės žiburys, kurį palietus, pasiskleistų tūkstančiai laimės žiburėlių. Tas kalnas — tai vienuolyno rūmai. Tas žiburys — tai negęstanti amžina meilė. Kalną pasiekti nebuvo sunku, nes gerai žinojau kelią į jį. Kalnas buvo status ir labai uolėtas. Pasiryžimas ir drąsa viską nugalėjo, nors kopti aukštyn, ypač pradžioje, buvo gana sunku. Kopiau dienomis, ilsėjausi nakties metu ir džiaugiausi laimėjimais.

     —    Viena pati kopei į tą laimės kalną? — paklausiau, matydamas jos išdžiūvusias lūpas ir pasiūlydamas kavos.

     —    Turėjau talkininkų. Vieni parūpino reikalingas virves, kiti aprangą, treti maisto. Aš buvau prisisotinusi duona nuo dangiškojo stalo. Uolos man buvo kaip tie gyvieji akmenys, iš kurių statydinaus dvasinius namus. Virvės mane kėlė aukštyn, kad pamatyčiau spindesį kalne, kur Kristus garbingai atsimainė. Mano apranga buvo išausta iš gailestingumo, nusižeminimo ir pasiaukojimo siūlų.

     —    Tu labai lyriškai papasakojai savo pašaukimo paslaptis, — pertraukiau jos pasakojimą. — Kaip išsiskyrei su Andrium? Ar jis žinojo, kad tu galutinai apsisprendei eiti į vienuolyną?

     —    Padarykime trumpą pertraukėlę, — pasiūlė Janina. — Pritrūkome kavos, padarysiu sumuštinių, matau, kad išalkai.

(Bus daugiau)