JOHN STEWART
Versdami šį straipsnį, siūlome labiau susidomėti krikščionybės istorija pasaulyje, išeinant net anapus krikščionijos formos, kuri išsivystė ant graikiškojo ir lotyniškojo kultūros podirvio. Siūlome susidomėti krikščionybe, kuri yra kadaise reiškusis Persijoje, šiandieniniame Irane.
Tas dėmesys, be abejo, neturi reikšti, kad mes mažai vertiname tą krikščionybės formą, kuri išlaikoma gyva, vadovaujant Romos popiežiui. Tačiau manome, kad būtų tam tikras nuostolis krikščionybės supratimui, jeigu užmerktume akis toms krikščionybės formoms, kurios iš Bažnyčios vienybės atsiskyrė, bet kurios yra palikusios daugiau ar mažiau pėdsakų žmonijos istorijoje.
Šiam tikslui ir išvertėme keletą puslapių iš knygos apie nestorijinę krikščionybę, parašytos John Stewart, išleistos Edinburge, Škotijoje, ir Madras, Indijoje, 1928 m. Pasinaudota nauja laida Kereloje, Indijoje, 1961 m. Prie vertimo pridėjome keletą pastabų bei paaiškinimų.
Susidomėjimas šia, jau beveik išnykusią krikščionybės forma gali būti naudingas keliais atžvilgiais. Visų pirma jis parodo, kad Kristaus paskelbtasis mokslas neapsiribojo vien Europa. Kristaus asmuo yra padaręs didelę įtaką ir kitoms kultūroms. O tas faktas, kad daugelis tų krikščionijų yra išnykusios ar tebeliudijamos tik mažų grupių ar krikščioniškų antkapių, yra perspėjimas mums, kad krikščionybė nėra automatiškai išsilaikanti vertybė. Ji yra išlaikoma organizuotomis visuomenės pastangomis.
Vertėjas
Rytų Bažnyčios, arba Nestorijinės Bažnyčios, veikla turėtų susidomėti kiekvienas krikščionis, kuris nori geriau pažinti krikščioniją. Iš čia krikščionybė pasiekė tolimąsias Kinijos sritis, Mongoliją, Sibirą, Japoniją, Indiją. Norint suprasti šią misijinę veiklą, reikia pirmiausia susipažinti su krikščionijos atsiradimu ir išsivystymu Persijoje, kuri anais laikais siekė plačiau negu šiandieninis Iranas.
Organizacijų atstovai atneša simbolines aukas mišių metu, kurias aukojo Toronto arkivyskupas Carter, kon-celebruojant lietuviams kunigams, šv. Kazimiero jubiliejaus minėjime. St. Dabkaus nuotr.
Pirmaisiais dviem šimtmečiais po Kr. Persijoje vyravo Partų tauta. 226 m. Persų dinastija Sassanidai nugalėjo Partų dinastiją Arascidus ir užvaldė Iraną.
Persų religija buvo dualizmas, t.y. nuolatinės Gėrio ir Blogio principų kovos. Ji vadinosi Mazdeizmas arba Zoroastrizmas. Persai buvo ugnies garbintojai. Jos šiolaikiniai atstovai Indijoje yra Persai, viena iš labiausiai pažangių Indijos tautų. Jie turi kunigų hierarchiją, kurie vadinami Mobedais. Tų vadovas vadinamas Mobedų Mobedu.1 Jie smulkmeniškai laikosi išdirbtų rituališkų apsivalymų ir švaros nuostatų. Kai mobedai kuria ugnį, prisidengia burną, kad šventoji ugnis nebūtų suteršta jų kvapo. Miręs kūnas ir visa tai, kas siejasi su mirimu, yra laikoma suteršta ir nešvaru. Lavonas neturi suteršti nei žemės, nei vandens, nei ugnies. Dėl to mirusieji būdavo padedami vadinamuosiuose Tylos bokštuose, kad būtų suėsti plėšriųjų paukščių.2
Tačiau to krikščioniško misijinio sąjūdžio pradžios reikia ieškoti ne Persijoje, bet Edesoje, kuri šiandien vadinama Urfa, šiaurinėje Mezopotamijoje, septyniasdešimt aštuonios mylios į pietvakarius nuo Diarbe-ker,3 mažos anais laikais Osroene valstybės sostinėje. Osroene buvo savotiška maža buferinė valstybė tarp Partų ir Romos. Ji bu-bo daugiau priklausoma nuo Partų, iki 216 m. ją užėmė Roma ir pavertė savo kolonija. Nedaug žinių išlikę iš tų pirminių krikščionybės laikų. Asirai4 krikščionys mano, kad krikščionybę į Edesą pirmajame šimtmetyje atnešė Adday, kuris laikomas apaštalu Tadu arba kuriuo nors iš septyniasdešimt Kristaus mokinių. Sakoma, kad jis ten buvo pasiųstas apaštalo Tomo. Dėl to Edesos krikščionys tiki, kad jų krikščionybė yra ypatingai artimuose santykiuose su šv. Tomu. Vienas iš Edesos Bažnyčios turtų buvęs apaštalo Tomo laiškas, rašytas iš Indijos. Kad tokių laiškų būta, tvirtina rašinys, vardu "Apaštalų mokslas”. Yra tikra, kad Edesa buvo pasidariusi krikščionijos tvirtovė prieš pabaigą pirmojo šimtmečio. Pasak Rawlinson (Sixth Oriental Monarchy”), Partus krikščionybė pasiekė jau 114 metais. Ir kai Persai 225 m. nugalėjo Partus, jie ten rado stiprias krikščionių bendruomenes, jas pripažindami savo imperijos pavaldiniais. Yra padavimas, kad Mari, apaštalo Tado mokinys, buvo pasiųstas iš Edesos į Seleuciją, prie Tigro upės vidupio. Tačiau ten jis rado žmones, taip neatsiliepiančius į jo skelbiamą mokslą, kad norėjo grįžti atgal. Jis rašė į Edesą savo siuntėjams, kad "čia gyventojai yra niekam tikę pagonys. Aš negaliu nieko gero padaryti, tad noriu grįžti arba keliauti kitur”. Tačiau jo draugai krikščionys jam parašė, kad ten pasiliktų ir "sėtų bei artų tuos kalnus ir klonius, kad jie duotų vaisių, ir juos paaukotų Viešpačiui”. Jis tęsė savo darbą toliau su tokiu pasisekimu, kad visas Tigro vidupis pasidarė Kristaus sekėjais. Romos imperatoriaus Markaus Aurelijaus laikais (161-180) krikščionybė buvo paplitusi ne tik tarp Partų, bet ir tarp Medų, Persų ir Baktarų5 ir vis plito įvairiuose sluoksniuose.
Prieš ateinant Sassanidų dinastijai, krikščionybė buvo išplitusi nuo Kurdų kalnų iki Persijos įlankos. Sakoma, kad čia buvę ne mažiau kaip 20 vyskupijų. Vienas VI šimtmečio autorius vardais išskaičiuoja 17 vyskupijų.
Tolimesnę krikščionijos plėtimo akciją perėmė Arbel miestas. Persijos krikščionys buvo daugiausia semitiškos ir aramaiškos kilmės. Buvo apsčiai tokių, kurių tėvai anksčiau priklausė Zoroastro religijai. Tais laikais bažnytinio organizuotumo buvo nedaug. Vyskupai ir kunigai buvo panašūs į keliaujančius pamokslininkus, kurie, eidami iš vienos vietos į kitą, globojo savo žmones, kiek galėdami. Tačiau jie buvo skiriami. Jie buvo panašūs į apaštalą Paulių, kaip jo veikla yra aprašyta Apaštalų darbuose. Greičiausiai jie patys apsirūpindavo savo pragyvenimu, panašiai kaip Paulius. Jų dauguma buvo pirkliai. Kiti buvo amatininkai: kalviai, staliai, audėjai.
Š.m. rugsėjo mėn. pradžioje į Čikagą buvo suvažiavę išeivijoje gyvenantieji lietuviai jėzuitai pasitarti. Šia proga iš Romos buvo atvykęs Jėzuitų ordino generalinis sekretorius Johannes Gerhartz. Nuotraukoje iš kairės I eilėje: Antanas Saulaitis, Johannes Gerhartz, Kazimieras Raudeliūnas. II eilėje: Jonas Borevičius, Bruno Markaitis, Antanas Liuima, Juozas Vaišnys, Juozas Beleckas, Petras Daugintis, Vaclovas Gutauskas. III eilėje: Petras Kleinotas, Pranas Rabikauskas, Leonas Zaremba, Gediminas Kijauskas, Vladas Jaskevičius, Jonas Kubilius. Trūksta: Algimanto Kezio, Aniceto Tamošaičio, Jurgio Janeliūno, Jurgio Gatavecko, Prano Liuimos, Stasio Kulbio, Juozo Aranausko, Vinco Pupinio, Jono Sukacko, Donato Slapšio, Mykolo Andrijausko ir Jono Kidyko (jis fotografavo).
Antrojo šimtmečio viduryje Edesos Bažnyčia jau turėjo keturias evangelijas, išverstas į aramajų kalbą. Taip pat tais laikais buvo sudarytas keturių evangelijų junginys, vadinamas Diatesseron. Galimas dalykas, kad Edesoje buvo pranašų mokykla, iš kurios misijonieriai nuolat vyko į tolimiausias Persų imperijos vietas, į Arabiją ir į kaimyninius kraštus. Kai Romos imperijos (Konstantinopolio) tvirtovė Nisibis kartu su penkiomis provincijomis iš Romos imperijos valdžios perėjo į Persijos valdžią, ta garsioji Nisibis teologinė mokykla buvo perkelta į Edesą ir netrukus pasidarė pagrindinis krikščioniškosios kultūros centras visiems rytų krikščionims. Bet vėliau, valdant Saporui II, prasidėjęs krikščionių persekiojimas Nisibis mokyklos veikimą sukliudė. Tais laikais kitos krikščioniškos mokyklos Persijoje nebuvo. Ten veikė daug magų (zoroastro religijos) mokyklų. Jų mokytojai buvo labai gerbiami jų hierarchijos. Krikščionys, kurie norėjo siekti mokslo, turėjo eiti per sieną į krikščionių valdomus kraštus.
Sakoma, kad imperatoriaus Decijaus laikais apie 240 metus daug krikščionių iš Romos provincijų, vengdami labai žiaurių persekiojimų ir norėdami išlaikyti krikščionišką tikėjimą, bėgo į rytų kraštus.
Diokleciano laikais (303-304) prieš Romos imperiją sukilo Sirija ir Armėnija. Kaltė už tai buvo sumesta krikščionims, ir dėl to daug žmonių buvo nužudyta arba pasiųsta į kasyklas. Tais laikais krikščionių persekiojimas Persijoje dar nebuvo prasidėjęs. Jie ten buvo pripažįstami "melet”, t.y. piliečiais. Persijoje krikščionių vargai prasidėjo tada, kai krikščionybė Romos imperijoje pasidarė oficiali religija.
Kai krikščionių tarpe įsiaštrino ginčai, kaip reikia suprasti dievišką ir žmogišką pradą Kristaus asmenyje, ir kai Rytų Romos imperija buvo persiėmusi monofizitų7 mokslu ir persekiojo kitaip manančius, daugelis krikščionių iš ten bėgo į Persiją. Tais laikais Persijoje krikščioniškų mokyklų draudimas buvo atšauktas.
Čia susitinkame su ryškiausia Rytų Bažnyčios asmenybe Nestorijum.8 Visuotinio Efezo Bažnyčios susirinkimo laikais Nestorijus buvo pritaręs Cyrilo9 mokslui, kad Kristuje yra dvi prigimtys: dieviškoji ir žmogiškoji, kurios yra jungiamos dieviškojo asmens. Taip pat ir Nestorijus buvo pasirašęs Kalcedonijos visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimą, nors ir abejodamas. Tie, kurie Kalcedonijos susirinkimo nutarimui nepritarė, buvo baudžiami ir tremiami iš imperijos. Imperatoriaus Justinijono laikais (apie 52S m.) imperijoje neliko nei Nestorijaus šalininkų, nei tų, kurie laikėsi tik Nikėjos susirinkimo nutarimo. Tie žmonės, laikydamiesi savo krikščionybės sampratos, ieškojo naujo pasaulio, kuriame, kaip jie sakė, jie galėjo būti laisvi. Justinijono tolerancijos trūkumo dėka Konstantinopolio imperija prarado daug pamaldžių ir gabių krikščionių. Nestorijonai atvyko į Mezopotamiją su savo menais ir sugebėjimais. Tai buvo aukščiausios klasės staliai, kalviai ir audėjai. Jie čia pradėjo gamybą ir pramonę. Jie nebuvo vien pabėgėliai, jie buvo ir įsitikinę misijonieriai. Savo tėvynėje jie buvo pavadinti eretikais, o šalia jos, kur tų nelaimingų ginčų nebuvo, jie buvo entuziastiški evangelijos apaštalai. Jiems nepaprastai sekėsi laimėti naujų krikščionių. Ir taip jie ėjo vis toliau ir giliau į Azijos kraštus, daug kam nežinomus. Šis naujo krikščioniško kraujo įliejimas į Persiją sustiprino jos ankstesniąją Bažnyčią. Pirmiausia jie padidino krikščionių skaičių, o paskui savo uolumu, kilusiu iš tikėjimo, jie tapo nauji misijų centrai. Antra vertus, jie pakeitė Persijos nusistatymą krikščionių atžvilgiu. Anksčiau, ypač Saporo II valdymo laikais (339-379), daugelis krikščionių buvo nukankinti. Magai, arba Zoroastro religijos kunigai, kurstė žmones prieš krikščionis. Karaliai į krikščionis žiūrėjo kaip į savo priešo, Rytų Romos imperijos, šalininkus.
Kai atvyko nestorijonai, situacija pasikeitė, nes jie dabar neturėjo ryšio nei su Roma, nei su Konstantinopoliu, nei su Antijochija ar Aleksandrija. Tai reiškė, kad krikščionys nebuvo daugiau pavojingi Persijai. Vienas dvasininkas Nestorijų pristatė kaip Persijos draugą, norėdamas iš valdžios sulaukti daugiau palankumo krikščionims. Nestorijonai ir Persijos karaliai dabar vieni su kitais susiartino, kaip Romos imperijos priešai. Senesnieji šio krašto krikščionys taip pat prisijungė prie ateivių. Pašalpos namai globoti našlaičiams ir pamestiniams susilaukė valdžios paramos; jie buvo, galima sakyti, ir auklėjimo įstaigos, pritraukę daug žmonių.
Nestorijonų santykiai su magais taip pat pagerėjo. Ir iš vienos, ir iš kitos pusės buvo padaryta nuolaidų, norint sušvelninti priešiškumą. Nuolaidos buvo idėjinio pobūdžio. Nestorijonai nusileido, atsisakydami kunigų celibato. Magams celibatas labai nepatiko. 499 metų sinode nestorijonai celibatą visiškai panaikino, leisdami vesti ir vyskupams. Šis nutarimas sukėlė pasipiktinimą Vakarų Bažnyčioje. Tačiau atrodo, kad Rytų Bažnyčiai tai padėjo — daug pasitarnavo jos plitimui. Kiek vėliau celibatas vyskupams vėl buvo grąžintas, bet paskui ir vėl panaikintas.
Vyriausias Rytų Bažnyčios vadovas buvo Seleucijos metropolitas, kuris maždaug nuo 280 metų buvo vadinamas popiežium. Tais laikais patrijarchu buvo mokytas ir labai energingas žmogus. Jis turėjo vilties Seleuciją padaryti visos krikščionijos centru. Tai, žinoma, jam nepasisekė, bet nuo to laiko jis buvo pradėtas vadinti "kataliku”. 424 metų sinode buvo nutarta, kad šis kataliku vadinamas patrijarchas turi būti visiškai nepriklausomas nuo Antijochijos ir nuo visų kitų Vakarų patrijarchu. Tas nusistatymas buvo pakartotas ir 498 metų sinode. Antijochijos patriarchas tada buvo stipriai mono-fizitiškai nusiteikęs. Jis pasmerkė Rytų, t.y. Persų, Bažnyčią.
Atrodo, kad Persijos Bažnyčia buvo pasidariusi visa nestorijoniška, ir kitos pažiūros čia nebuvo toleruojamos. Jie valstybėje naudojosi "melet” titulu, tai reiškia, kad jie turėjo pilietines teises. Kai Persija nugalėjo Rytų Romos imperijos sritis, tai užimtų kraštų žmones jie perkėlė į Persiją. Daugumas tų tremtinių buvo krikščionys monofizitai iš Antijochijos, Aleksandrijos ir Konstantinopolio. Jie su savo vyskupais buvo perkelti j įvairias Persijos sritis. 540 metais Chosroes I daug belaisvių perkėlė iš Antijochijos prie Seleucijos ir ten jiems pastatė miestą Naująją Antijochiją. 573 m. buvo naujas trėmimas, kuriame iš buvusių Rytų Romos imperijos sričių buvo perkelta Persijon 290 tūkstančių žmonių. Jų dauguma buvo monofizitai.
(Kaip šis monofizitų perkėlimas į Persiją atsiliepė nestorijoniškai krikščionybei, sunku susigaudyti. Galimas dalykas, kad šis klausimas apie dieviškumo ir žmogiškumo derinį Kristuje jiems pasidarė arba neaktualus, arba per aukštas filosofiškai neišsilavinusiems krikščionims. Reikia pasakyti, kad panašiai atsitiko ir Vakarų krikščionijoje, pvz., liuteranizmas visiškai nesidomėjo šiuo klausimu. Vert.').
Pagaliau klausimas, nuo kada Persijos Bažnyčia laikytina nestorijoniška, taip pat nėra aiškus. Nėra abejonės, kad nestorijonizmas labai išplėtė krikščionybės idėjas toli į rytus. Ši misijinė veikla ėjo iš Seleucijos miesto, esančio abiejose Tigro upės pusėse. Sakoma, kad aštuonioliktasis Seleucijos metropolitas Manės buvo pirmasis, išpažinęs nestorijonizmą. Tačiau kiti sako, kad jis metropolitu buvo anksčiau, negu gyveno Nestorijus, tad jo mokslo išpažinėju negalėjo būti.
Baigiantis penktajam ir viduryje šeštojo šimtmečio nestorijoniškoji krikščionybė iš Seleucijos plito į visas šalis. Ji užėmė ir tas sritis, kurios buvo į vakarus nuo Eufrato, bet ypač ji plėtėsi į rytus. Egiptas, Sirija, Arabija, Mezopotamija, Chaldėja, Persija, Mediją, Baktrija, Hyrkanija ir Indija pasidarė nestorijoniškos. Reikia suprasti, kad čia kalbama apie šiaurinę Indiją. Tačiau kai kas sako, kad ši įtaka pasiekė net Ceilono salą. Seleucijos patrijarcho vadovybei priklausė aštuonios metropolijos Baktrijoje, hunų tarpe, Persų Armėnijoje, Medijoje, Elame ir kai kuriose Indijos vandenyno salose.
VERTĖJO PASTABOS IR PAAIŠKINIMAI
1. Verta atkreipti dėmesį į gramatikos formą: Mobedų Mobedas — pavadinimas šios religijos vyriausiam vadovui. Ta pati forma buvo vartojama senojoje Prūsų religijoje, kur krivių vadovas buvo vadinamas Krivių Kriviu. Senovės Prūsų religija taip pat pasižymėjo organizuota kunigija, kuo nenorėjo tikėti praėjusio šimtmečio Vakarų istorikai. Jie netikėjo, kad taip galėjo būti. Bet panaši hierarchija, iki šių laikų išlaikyta Indijoje, liudija, kad tokie reiškiniai buvo galimi ir senovėje religinėse kultūrose.
2. Lavonų padėjimas aukštose vietose, kalnuose ar dirbtinėse aukštumose yra žinomas ir kai kurių Amerikos indėnų. Galima manyti, kad padėti uolose lavonai davė progą Graikijos mitui apie prikaltą Prometėjų, kurį Aischilas įamžino dramoje.
3. Miestas Diarbeker šio straipsnio vertėjui primena kai kuriuos šeimyninius dalykus. Jo sesers duktė Jūra Strimaitytė savo "Peace Corp” dvejų metų tarnybą kaip tik atliko šiame mieste. Tas miestas prie Tigro upės aukštupio šiandien yra Turkijos teritorijoje. Ten Strimaitytei prisistatė viena išlikusi krikščionių bendruomenė ir ją pakvietė dalyvauti jų susirinkime. Jie nupasakojo jai tos vietos katalikų bendruomenės milžiniškus sunkumus išlaikyti krikščionišką tikėjimą musulmonų tarpe.
4. Su Asirais krikščionimis lietuvių visuomenei teko susitikti, tarpininkaujant Liet, katalikų mokslo akademijos Čikagos židiniui, kur kalbėti buvo pakviestas asirų laikraščio Čikagoje redaktorius Khoshaba Pnu'el (1977m,). Jis tada mus supažindino su sunkia politine asirų krikščionių padėtimi, gyvenant tarp Islamo išpažinėjų. Jis ypač priekaištavo anglams, kad jie po karo tvarkydami artimuosius rytus, neištesėjo savo duoto pažado asirų tautai, kuri yra viena iš seniausiu ir garbingiausių tuose kraštuose. Čikagoje yra apie 30 tūkstančių asirų. Jie kalba ta kalba, kuria kalbėjo Jėzus. Šiandien jie yra vieninteliai tos kalbos vartotojai. Progą su jais susipažinti sudarė židinio iždininkas inž. K. Pabedinskas. Susitikimą su lietuviais savo laikraštyje "The Assyrian Star” jie kelis kartus paminėjo.
5. Baktrų tauta yra viena iš indoeuropiečių grupės tautų. Jos kalbą studijavo kartu su sanskrito, lietuvių ir kitomis senomis kalbomis Augustas Schleicheris (žr. jo studiją "Compendium der vergleichender Gramma-
Kompozitorius Darius Lapinskas, parašęs muziką operai “Dux Magnus” ir solistas Rimas Strimaitis, atlikęs Šv. Kazimiero vaidmenį. St. Dabkaus nuotr.
tik der Indogermanischen Sprachen”, Weimar, 1871 m.).
6. Nisibis miesto istorija yra labai turtinga. Prieškrikščioniškaisiais laikais buvęs didmiestis, Kristaus laikais mažas miestelis, o vėliau nestorijonų laikais žymi teologijos mokykla. Miestas ėjo kelis kartus iš rankų į rankas tarp Romos ir Persijos. Miesto apsupimai yra apdainuoti Efremo poezijoje "Carmina Nisibena”. 410 m. Nisibis buvo metropolito sostinė maždaug su 20 vyskupijų. Ypač daug reikšmės turėjo Nisibis miesto teologinė mokykla, kuri vėliau buvo perkelta į Edesą. Nestorijonai čia įsikūrė savo buveinę. Mokslas čia tęsdavosi trejus metus. Studentų kartais būdavo iki tūkstančio. Kai įsikūrė teologijos mokykla Seleucijoje, Nisibis miesto mokyklos reikšmė sumažėjo. Iki šių dienų yra išlikę krikščionių bažnyčios griuvėsiai iš pirmųjų amžių su labai gražiais ornamentais,
7. Monofizitizmas yra Konstantinopolio vienuolio Eutichijaus suformuluotas mokslas V-jo šimtmečio viduryje Jis moko, kad, kai Dievo Žodis priėmė žmogaus prigimtį, ir paskendo dieviškume, kain medaus lašas jūroje. Eutichiius atsisakė priimti Efezo ir Kalcedonijos visuotinių Bažnyčios susirinkimų nutarimus, kurie daro skirtumą Jėzuje tarp asmens ir prigimties. Vėliau, kovodamas su nestorijonizmu, kuris nepakankamai sujungė Jėzuje dievišką ir žmogišką prigimtį, monofizitizmas paneigė Jėzuje žmogiškos realybės buvimą. Jėzus tada pasidarė tik Dievas, persirenges žmogaus drabužiais. Šiais laikais monofizitizmą išpažįsta Sirijos, Armėnijos ir Koptų Bažnyčia Etijopijoje.
8. Nestorijus, Konstantinopolio patrijarchas apie 451 m,, labai domėjosi klausimu, kaio derinasi Kristaus asmenyje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis. Jis davė pradžią nestorijinei krikščionybei. Pasak jo apie Kristų galima kalbėti kaip apie Dievą ir žmogų, tačiau vienybė tarp šių prigimčių nėra vieno dieviško asmens vienybė. Jo nuomone, Kristus galėjo nusidėti. Nestorijaus mokslas buvo trečiojo visuotinio Bažnyčios susirinkimo Efeze pasmerktas.
Nestorijus yra laikomas atsakingu už tai, kad jis tokį subtilų klausimą padarė plačiu visuomeniniu ginču. Nestorijus buvo daugiau oratorius negu teologas. Jis neįstengė suvokti prigimties, kuri nebūtų asmuo. Kristuje, jo nuomone, yra valios vienybė. Tačiau jis nemanė, kad Kristuje būtų du asmenys, kaip šiandien kai kas jam priskiria. Pasak E. Amann ("Dictionaire de The-ologie Catholic”, 1931, Paris), gerai supratus Nestorijaus tezę, dabar nebūtų nestorijonizmo. Tačiau, žiūrint iš esmės, Nestorijaus tezė savo tobulumu toli neprilygsta oficialiam Bažnyčios mokslui. Senieji Bažnyčios susirinkimai sprendė ir teisė ne vien tiesas, bet ir žmones. Labai energinga Nestorijaus prigimtis, negalėdama to pakelti, pasinešė į rytus organizuoti krikščionybės pagal savo valią. Antra vertus, Nesorijaus oratoriškumas sudarė pagrindą pasipiktinti ramiau galvojantiems. Pažymėtina, kad nestorijoniškoji krikščionybė yra išlaikiusi išpažintį.
9. Cyrilas (Kirilas), Aleksandrijos patriarchas, miręs 444 m., pradžioje buvo atsiskyrėlis. Jis buvo gerai išsimokslinęs. Laiškais diskutavo su Nestorijum, Kirilo mokslas sudarė pagrindą galutinei formulei aptarti Kristų. Tai yra dogma apie dvi prigimtis ir vieną asmenį Kristuje, kuris yra Dievas. Šis mokslas, patvirtintas popiežiaus Leono Didžiojo, sudaro krikščioniškosios christologijos pagrindą. To laikosi ne tik Romos Bažnvčia, bet ir Konstantinopolio, Graikijos ir Rusijos krikščionys.
Vytautas Bagdanavičius