Kun. Jonas
Elenute, Juozai,
Reiktų šūkte šūktelt: "Linksmų Kalėdų švenčių!” Deja, tas šūkis yra jau tiek nudėvėtas, kad daugelis nebeįžiūri jame tikrojo turinio. Todėl savo kalėdinius linkėjimus Jums taupau iki laiško galo, tikėdamasis, kad bus prasmingesni.
Daugiur regiu net skoningai meniškai įrengtas Kalėdų prakartėles. Žinau, jos pavaizduoja varge gimusį žmonių, kaip mes, kūdikį, ir tikiu, jog tas kūdikis yra drauge ir "Dievas iš Dievo, tikras Dievas iš tikro Dievo”. Susidūręs su Dievu tapusiu gležnučiu žmogišku kūdikiu, mano protelis ima svaigti. Tartum erkė siurbiasi į mano smegenis ir neduoda ramybės klausimas: "Kodėl? Kodėl Tu, Jėzau, šitaip užgimei?”
Po ilgesnio laiko pagaliau pradėjo blykčioti atsakymai. Tie dar labiau mane apstulbino. Iš prakartėles tartum ir girdžiu tą Kūdikį sakant:
"Gimiau, atėjau pas jus, žmones, sumegzti jūsų nutraukto ryšio su Kūrėju-Dievu. Atėjau parodyti, kodėl jūs egzistuojate, kodėl leidžiama jums gyventi. Atėjau, kaip visi žmonių kūdikiai, palengvinti jums sueiti su manim į gyvus šiltus santykius, o per mane ir su Dievu. Štai kas yra vienintelis jūsų egzistencijos, jūsų gyvenimo tikslas-uždavinys”.
Bet, Viešpatie, kame Tu ir mes atsidursime, užmezgę gyvus santykius su Tavimi? Ar mes tapsim Tavo sekėjais?
"Paskutinis tavo klausimo žodis "sekėjai” yra nevykęs. Krikščionis negali būti tik manęs "sekėjas”. Jis turi tapti "vadovas”. Aš ateinu vadovauti ir žodžiais, ir darbais, visu savo gyvenimu ir mirtimi. Vadovauti! Susijungę su manimi, jūs pakeisite savo santykius su žmonėmis, imsit kitaip žiūrėti į savo darbą ir kitaip jį vertinti. Net ir į visą savo gyvenimą bei mirtį kitaip žiūrėsite. Į jus nusižiūrėję jūsų draugai ir artimieji irgi ims keistis”.
Tas prakartėles Kūdikis, prabilęs į mus tokiais negirdėtais žodžiais, juos patvirtino visu savo gyvenimu ir mirtimi. Ar tai nebūtų tikrai "gera naujiena”? Ar ne naujiena, kai Jis sako: "Mylėkit savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus” (Mt 5,44)? "Kas užgaus tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį” (Lk 6,29). Arba: "Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite” (Mt 6,25). "Nesibijokite tų, kurie žudo kūną... Nieko nesibijokite...” Pagaliau kad ir Jo įspėjimas: "Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, — atras ją” (Mt 10,39). Jėzui šitaip kalbant, pasaulis pastatė ausis klausytis. Vieni piktinosi, kiti abejojo, treti džiaugėsi ir patikėjo. Tokios naujienos jie dar nebuvo girdėję. Argi galima žmogui taip gyventi? Jėzus savo gyvenimu ir elgesiu parodė, kad galima. Geriau sakant, ta Jėzaus "geroji naujiena” nebuvo jo žodžiai. Naujiena buvo tie žodžiai, "paversti gyvu kūnu” — jo darbais. "Žodžiai niekada nėra naujiena; naujiena yra tiktai veiksmai-darbai”, — pastebi vienas rašytojas. Ne vien Dievo, bet ir pasaulio akyse mūsų žodžiai verti tik tiek, kiek jie "įsikūniję” darbais. Todėl ir šiandien būti Jėzaus liudytoju, tikrai krikščioniško gyvenimo liudytoju, gali būti tik tas, kas išdrįs duot savo kūną tai Kristaus žodinei "gerajai naujienai” įkūnyti. .. Nepakanka per dantis ir lūpas iššvokščiamo oro žodžių.
Keltiberų skulptura. H. Staso nutr.
Žiūriu į Kristų prakartėlėje, ir pradeda vis labiau išaiškėti, kad Dievo Žodis įsikūnijo Jėzuje Kristuje, mūsų žmogiškoje prigimtyje, padaryti mums .suprantamą, viliojančią ir prieinamą dieviškos meilės begalybe”. Šiandien, kaip anuomet. Dievo meilės Žodis turi vėl tapti kūnu mūsų kūne. Jei mes jam neduosim savo kūno, jo "geroji naujiena” liks pasauliui tušti žodžiai, ne tikrovė. Tai galioja man ir jums. Mes turim duoti Kristui ne lavoną, bet gyvą, šiltą, pulsuojantį savo kūną, su visa siela ir jos galiomis. Tik tada jis ir šiandien prieis prie kitų žmonių protų ir širdžių! Kadangi Nijolė Sadūnaitė, Sibiro nežmoniškose sąlygose gyvendama ir darbuodamasi bei bendraudama su žemiausiai puolusiomis merginomis ir moterimis, atidavė save Kristui, ne tik apie jį kalbėjo, bet ypač elgėsi, kaip Kristus elgtųsi, daugelis tų vargšių ją pamilo, apgailestavo, kai reikėjo išsiskirti. Ar tai neparodo įsikūnijusio Dievo Žodžio galybės ir žavingumo mūsų laikais?
Šv. Paulius, didysis tautų apaštalas, rašė romėnams (12,1-2): "Vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula”.
Kristui pavedę savo kūnus, netapsime keistuoliai, kaip ir jis neatrodė keistuolis, o buvo patrauklus, mielas, žmoniškas, taip kad minios jį vaikėsi ir vaikučiai jo nebijojo. Kristus neatėjo sunaikinti žmonių kūno, viso to, kas tikrai yra žmogiška, o atėjo tą žmogiškumą įtraukti į dieviškojo gyvenimo laimės sūkurį. Ir ką tai reiškia?
Tai reiškia, kur mes begyventume ar buvotume, ką beveiktume — namie, mokykloje, darbe, pasilinksminimuose, išėję su draugu pabendrauti, — mes visada atsimename esą gyvos aukos Kristui, esame atidavę save Jėzui, todėl visa tai turi duoti garbę Dievui.
Tik tada vėl sužibės žemėje Dievo tiesa, meilė, jo vertybės, jo mirties ir prisikėlimo triumfas; tada bus aišku koks konkretus yra jo buvimas mumyse.
Kad galėtume šitaip visiškai atiduot save (savo kūnus) Kristui, reikia išsivaduoti iš mūsų kultūros pinklių. Reikia nepasiduoti polinkiui vis derintis prie kitu, eiti su minia, ir nesibijoti, kad nebūsi populiarus ir priimtinas saviškių supasaulėjusių draugu.
Jaunimas neretai mano, jog suaugusieji esą komformistai — prisitaikėliai prie senų pažiūrų ir papročių. Be abejo, yra ir tokių. Tačiau manyčiau, jog ne mažiau ir jaunimo yra tikri prisitaikėliai prie savo grupių galvosenos, elgesio, dorovės, kalbos, rūbų standartų, kaip ir suaugusieji. Tai suprantama. Jaunimas jaučiasi nesaugus, neužtikrintas. Jis tebeieško pats savęs, (savo identiteto), t.y., kas aš esu, ko aš esu vertas. Jaunam žmogui yra labai sunku jaustis vienam. Jis ieško saugumo savo amžiaus draugų aplinkoje. "Mes visi tokie”. Reikia drąsos eiti gyvenimo keliu ne vienam, o eiti su Kristumi, ne su masės siūloma kultūra.
Nesakau, kad mūsų kultūra būtų perdėm bloga, ar kad tikri krikščionys iš principo turim būti visai kitokie, negu mūsų aplinka. Mes kultūros nepasmerkiame, bet tik stengiamės išsivaduoti iš jos diktatūros, būti laisvi su ja santykiaudami, ne jos vergai
Paulius, liepdamas "nesekti pasauliu”, sako, jog, atidavę save Kristui, turim pirmon vieton statyti savo ištikimybę jam, ne kultūrai ar savo draugų polinkiams ir nusiteikimams. Jo principai ir idealai bus mums svarbesni už tai, ką "žmonės” daro, dėvi, vairuoja, rūko, ko jie siekia savo gyvenimu, ar ką apie mus sako. Toks mūsų nusiteikimas bei ryžtas yra būtina sąlyga užsimegzti nuoširdžios meilės santykiams su Viešpačiu. Norim ar nenorim, mes neišvengiame apsisprendimo, kam atiduosim pirmenybę — Kristui ar pasaulio kultūrai... Pažįstant šių laikų krikščionių gyvenimą, reikia pripažinti, kad didelė dauguma yra apsisprendusi už pasaulio kultūros vertybių pirmavimą, ne už Jėzų Kristų. Ir taip Betliejaus tvartelyje mums užgimusi dieviškoji begalinė išmintis ir meilė yra pasmerkta tame tvartelyje ir pasilikti, neišeiti į pasaulį, neuždegti jo dieviško gyvenimo ugnimi...
Pauliaus žodis "pasikeiskite savo dvasia” reikalauja iš mūsų pakeisti savo galvoseną, nusiteikimus, ką mes branginame, ko nebranginame. Reikalauja persiimti Kristaus galvosena, dieviška galvosena, į viską žiūrėti iš amžinojo Dievo-Meilės taško. Kame kitur šiandien pajusime Kristaus galvoseną, jo nuotaikas, jei ne Evangelijose ir apaštalų laiškuose, jei ne Bažnyčios mokymuose? Prieš pat grįždamas pas savo dangaus Tėvą, Jėzus liepė savo apaštalams: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas” (Mk 16,16). Labai gaila, jog daugeliu atvejų tas Evangelijos skelbimas yra tik žodinis kartojimas to, ką Jėzus pasakė, bet užmirštama savo kūnu, savo gyvenimu paliudyti, kad tai, ką jis sako, ir šiandien yra gyvenimiška, yra kupina dieviškos jėgos, šviesos, širdims ramybės ir laimės. Ne mažytė saujelė Kristaus apaštalų laimėjo Išganytojui visą anų laikų Romos imperiją. Kiekvienas krikščionis stengėsi būti antras Kristus, rodyti savo aplinkai krikščioniško gyvenimo prakilnumą, grožį ir laimę. Kiek mūsų vadinamų "eilinių tikinčiųjų” šiandien jaučia šventą savo pareigą ir garbingą privilegiją panašiai atiduot save Kristui ir jo dieviškos karalystės reikalams?
Stebint Kalėdų prakartėlę, iškilo dar ir tokios mintys, tartum pats Kūdikis sakytų: "Žiūrėk, ar aš, Dievo Sūnus, čia gulėčiau, ar per šimtmečius žavėčiau milijonus širdžių, ir už mane guldytų savo galvas, jei mano Motina Marija nebūtų davusi gyvo savo kūno man įsikūnyti? Duok ir tu man savo kūną, tai aš ir tavyje įsikūnysiu, ir tavyje, su tavim prieisiu prie šių laikų pasaulio žmonių, ir mudu nuveiksim didžių dalykų, kaip Marija!”
Kaip galėtų kilnios širdys neigiamai atsiliepti į to mielojo Kūdikio tokį nuoširdų prašymą?
Betliejaus Kūdikis švelnus, gležnutis, malonus pasižiūrėti. Tokie kūdikiai paprastai laimi ir grubių vyrų širdis. Bet ar tuo savo gležnumu Dievas parodė jau visą savo meilės didybę? Ar ne didesnę, ar ne siaubingai galingesnę meilę jis parodė prikaltas prie kryžiaus? Jei nematytume savomis akimis nukryžiuoto Dievo Sūnaus, niekad netikėtume, kad tai yra galima! Tai jau būtų tikras meilės pamišimas! Kur dingo dieviškoji išmintis?
Čia ir glūdi dieviškos meilės misterija-paslaptis. Mes tik galim tikėti, ar netikėti, jog "Nėra didesnės meilės už tą, kuri duoda savo gyvybę už draugus”. Ar Kristus netapo mūsų draugas? Ar mes nenorim būti jo draugais? Tai kaip neduotume jam savo kūno mumyse apsigyventi ir veikti per mus?
Dvigubų sienų vartai. H. Staso nuotr.
Štai eina mišios prie galo. Kunigas iškelia mažutę ostiją ir sako: "Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes, laimingi pakviestieji į Avinėlio puotą”, ir atnešęs ją, duoda mums: "Kristaus Kūnas”. Gyvas prisikėlusio garbingo Kristaus kūnas! Gaunu tą patį Jėzų Kristų, kuriuo žavisi amžinosios laimės dalyviai danguje! Kunigas tik pakartojo Jėzaus įsakymą: "Imkite ir valgykite... tai yra mano Kūnas. . . Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. .. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame” (Jn 6,53-56). Ar neturėčiau pasijusti visai pritrenktas, jei tikrai tikiu, kad toje mažytėje ostijoje, ar vyno gurkšnelyje gyvas Jėzus ateina pas mane! Kokiais jausmais kunkuliuodamas, turėčiau šaukti: "Viešpatie, tu ateini pas mane? Aš nesu vertas! Aš tik žemės dulkelytė ir tai dar nelabai švari, o Tu — Švenčiausias!”
O ko jis prašo iš manęs? Duoti jam savo kūną, į kurį jis atėjęs, galėtų toliau gyventi šiame pasaulyje ir jį atnaujinti. Koks turėtų būti žmogaus nejautrumas, sukietėjimas to nevertinti, vengti jį priimti, neduoti jam savęs! Ir tokių yra milijonai, net tikinčiais katalikais besivadinančių!
Elenute, Juozai, laikas baigti tą ilgoką kalėdinį laišką. Dabar visa širdimi šaukiu Jums: LINKSMIAUSIŲ KALĖDŲ ŠVENČIŲ! NES JŪS PRIIMATE ĮSIKŪNIJUSIĄ DIEVIŠKOS MEILĖS BEGALYBĘ! TAPKITE GYVAIS JOS KŪNAIS IR DRĄSIAI DŽIAUGSMINGAI SKELBKITE PASAULIUI, KAIP TIE BETLIEJUN ATBĖGĘ IR KŪDIKĮ PAMATĘ PIEMENYS AR IŠMINČIAI — MES REGĖJOME JO ŽVAIGŽDĘ IR ATĖJOME NE TIK JĮ PAGARBINTI KALĖDŲ NAKTĮ, BET IR ATNEŠĖME JAM SAVO DIDŽIAUŠIĄ DOVANĄ — SAVE PAČIUS. GYVENK IR VEIK MUMYSE IR PER MUS, MIELASIS, NUOSTABUSIS JĖZAU KRISTAU, VIEŠPATIE MANO, DIEVE MANO!