HENRIKAS STASAS
Šiltas vasaros rytas dvelkė virš Madrido, kai mūsų traukinys paliko Chamartin stotį ir dundėdamas lėkė per bundančius priemiesčius į Kastilijos gilumą. Pro vagono langus staigiais šuoliais bėgo dideli ir mažesni miesto pastatai, nuo kurių driekėsi spalvinai šešėliai ir ryto saulėje teikė besišypsančio miesto vaizdą.
Už Manzanares upės Madrido priemiesčių pastatai praretėjo. Mūsų traukinys dabar pradėio kopti į Kastilijos aukštumas. Palikus didmiestį, čia buvo tikra akims atgaiva, nes abiejose geležinkelio pusėse žaliavo skėtinės pušys, o virš jų švietė žydras ryto dangus. Tačiau traukiniui greit lekiant, vaizdai keitėsi lyg kaleidoskope. Žalios pušys greit pranyko, ir liko tik saulės nudegintos rudos uolos, nuo kurių sklindantis vidurvasario sausros kvapas buvo jaučiamas net vagone. O iš žemės iškilusios didžiulės uolų atskalos atrodė lyg sargybų postai ar kariniai bunkeriai, saugojantys šią uolų ir šventųjų žemę.
Vykome į pačią Kastilijos širdį — į Avilą, kurią baskų rašytojas Miguel Unamuno pavadino "Deimantu iš granito”. Avilos granitines sienas ir bokštus netikėtai pastebėjome, važiuojant iš Salamankos į Madridą. Tą vakarą iš pravažiuojančio traukinio Avila atrodė lyg milžiniška pilis, iškalta iš vieno granito gabalo. Vaizdas buvo nepaprastai įspūdingas, nes saulė tuomet jau slėpėsi už miesto sienų, nudažydama šį milžinišką granito kolosą rausvai violetine spalva. Tad turistinio smalsumo vedini, vykome sekančią dieną į Avilą, kuri tik už 70 mylių nuo Madrido. Traukiniui greit riedant per Kastilijos akmenynus, net nepajutom, kai prieš mūsų akis, lyg vizija, iškilo Avilos bokštai.
Išlipome nedidelėj stotelėj apie mylią nuo senosios Avilos sienų. Iš čia į senąjį miestą galima važiuoti taksiu ar keliauti pėsčiam. Nutarėme eiti pėsti ir gėrėtis gražiu vasaros rytu bei įspūdinga šio miesto aplinka. Turizmui klestint, už miesto sienų išaugo jau naujas miestas su įvairiom parduotuvėm ir kitais turistus viliojančiais patogumais. O už jo, aukštumos viršūnėje, apsupta sienomis, senoji Avila. Ji, ryto saulės spindulių nušviesta, iš tolo mums atrodė lyg būtų tiesiog nuleista iš dangaus į dykumą. Kylant aukščiau ir artėjant prie sienų, mūsų veidus vis stipriau glostė šaltokas, nuo Gredos kalnų atkeliavęs vėjas, lyg primindamas, kad dabar esame 1200 metrų aukštyje. Mat Avila aukščiausiai nuo jūros pakilęs Ispanijos miestas, ir todėl jos gyventojai mėgsta pasigirti, kad jie gyvena arčiausia dangaus.
Apie pusvalandį pakeliavę, pasiekėm Avilos sienas. Pirmą kartą pamačius, jų milžiniška granito masė sukelia tiesiog nerealaus fantastinio pasaulio vaizdą, kartu, žinoma, ir realios tvirtovės įspūdį. Todėl į jas negalima žiūrėti, kaip vien į istorinę liekaną ar fotografų mėgstamą objektą, bet tiesiog kaip į realią tvirtovę, saugojančią šį miestą jau 800 su viršum metų. Be to, tokia pat kovinga dvasia jaučiama ir kitoje sienų pusėje, kur rūmai ir bažnyčios taip pat atrodo, kaip kokie fortai. Į miesto fortifikacijos sistemą čia buvo įjungta net katedra, kurios viena dalis tiesiogiai prijungta prie didžiųjų sienų. Tačiau nežiūrint sunkios militarinės architektūros, tam tikrais atvejais šioj granito masėj galima įžiūrėti ir lengvesnį meninį aspektą, ypač kai sienas paliečia saulės spinduliai ir nudažo jų gelsvą granitą rausvai violetine spalva. Tada jos įgauna plastines formas, kaip Segovijos akveduktas. O kai tarp arkų auksiniai saulės spinduliai kovoja su šešėliais, granitas tada atrodo lyg, nustojęs svorio, kabėtų ore.
Kalbant apie Avilos sienas, reikia pirmiausia pastebėti, kad jos yra seniausios krikščioniškame pasaulyje ir geriausiai iki šiol išsilaikiusios. Vyskupas Don Pelaeyo 1090 metais pašventino jų pamatus.
Sienų statybai vadovavo du garsūs ano meto architektai: Casandro ir Florin Pituenga. Prie statybos dirbo apie 2000 darbininkų, kurių tarpe buvo ir nemaža maurų, patekusių į ispanų nelaisvę. Todėl sienų vavarinėje dalyje galima pastebėti ir mudejarų architektūros žymių. Sienų perimetras 2,5 km. Jose yra 88 bokštai ir 9 didingi vartai. Vartai labai įspūdingi, aukštai iškilusiom arkom ir įdomia dekoratyvine ornamentika išpuošti. Daugumas jų pavadinti šventųjų vardais: Puerta de San Vicente, Puerta de San Segundo, Puerta de Santa Teresa ir t.t.
Iš Šv. Teresės aikštės, kurios centre stovi didžiulė jos statula, pro Puerta de Alcazar patekome į senąją Avilą. Šie vartai yra didžiausi ir puošniausi. Jų sunkūs granito blokai mena daug žiaurių kovų ir triumfalinių švenčių. Jiems atsivėrus, vieną šaltą, saule ir sniegu spindinčią dieną su didele dvaro svita į gatvę išėjo karalienė Izabelė. Tai buvo jos karūnavimo diena, ir gatvėje ją pasitiko džiūgaujanti minia, nuolat šaukdama "Viva la Reiną!”
Šv. Teresės bažnyčia. H. Staso nuotr.
Tačiau visų čia vykusių iškilmių ir kovų momentai paliko tik istorijos puslapiuose. Šiandien pro juos keliauja tūkstančiai turistų iš viso pasaulio, zuja automobiliai ir kitokios susisiekimo priemonės. Įdomu stebėti, kai baltom pirštinėm pasipuošęs policininkas tvarko tą margą judėjimą. Įėję pro vartus, iš karto pastebėjom prie sienos prisišlijusią didingą Avilos katedrą. Nors iš pirmo pamatymo ji buvo daugiau panaši į granito kalną, negu maldos namus. Tik arčiau priėjus, išryškėjo jos puikus fasadas, kurio priekyje grandinėmis surakinta granitinių liūtų eilė atrodė lyg saugotų šią istorinę relikviją ir joje esančias meno vertybes. Šalia jų, kaip prie bažnyčių įprasta, sėdėjo keletas senyvo amžiaus vyrų ir keletas moterų, kurios taip pat atrodė suakmenėjusios, lyg terakotinės figūros.
Nuo katedros nesulaikomai žvilgsnis krypo į dešinę, į nepaprastai gražius Casa de Valderrabanos rūmus. Rūmų nepaprastai įdomi architektūra su dvigubom arkom, vitražais ir sienose spalvinga heraldika. Šią puikią vilą karalius 1462 metais dovanojo narsiam karvedžiui Gonzalo Davila, laimėjusiam Gibraltoro mūšį. Tačiau katedra vis dėlto lieka šio miesto dėmesio centre. Jos ryškus tvirtovės charakteris, iškylantis iš bendro architektūrinio plano, nepaprastai darniai sujungtas su meniniais fasadais ir juose vyraujančiomis skulptūromis. Plastinis menas ypač originaliai iškyla šiauriniame fasade, kur stebuklingai gražios apaštalų figūros išdėstytos ant penkių arkų.
Pro pagrindinio fasado duris patekome į katedros vidų. Įspūdingos rausvo granito ir šviesaus smiltainio sienos iškelia vidinę erdvę, kuri čia padalinta į tris navas. Viduryje dvi eilės klunicenzijos stiliaus kolonų, tarp kurių prietemoje iškyla keletas XV šimtmečio skulptūrų. Minėtas kolonų stilius bažnyčių architektūroje gana retas, todėl verta pažymėti, kad jis kilęs iš Prancūzijos miesto Cluny. Ten viduramžiais buvo įsikūrusi Kluniacenzijos kongregacija, kuri pasižymėjo statybomis, ir jos sukurtas statybinis stilius turėjo įtakos ir į kitų kraštų architektūrą.
Katedroje tarp kitų koplyčių didumu ir meno turtais išsiskiria Capilla Mayor, kuri statyta iš šviesaus smiltainio romėnų stiliumi ir išpuošta Pedro de Berruguette ir Juan Borgona tapybos darbais. Ypač įdomūs Berruguette piešiniai, kurie išdėstyti 24 plokštėse ir vaizduoja 4 evangelistus, 4 daktarus, askezę ir maldą. Už koplyčios labai monumentalus vysk. Alonso de Madrigal, arba kaip jį mėgdavo pravardžiuoti "EI Tostado”, sarkofagas. Jis buvo nepaprastai mažo ūgio. Pasakojama, kad popiežius Eugenijus visada liepdavo jam atsistoti, kai šis priklaupęs siekė bučiuoti jo žiedą, kitaip nebūtų pasiekęs. Šis vyskupo sarkofagas laikomas tikru meno šedevru. Tai darbas garsaus Vasco de la Zarza, kuris pirmas Ispaniją supažindino su Toskanos renesansu.
Avilos katedra. H. Staso nuotr.
Katedroje yra dar dvi koplyčios, vertos dėmesio — tai šv. Jono Evangelisto ir pirmojo Avilos vyskupo San Segundo. Šiose labai daug Isidro Villoldo alebastro darbų bei spalvoto metalo arnamentikos. Katedros choras ir didysis altorius garsaus Salamankos meistro Garcia Crespo. Tai ištisi platerésque stiliaus medžio drožiniai.
Iš apytamsės ir menu prisotintos katedros išėjome į šviesią ir vidudienio saulės prikaitintą Calle del Tostados gatvę. Šia gatve ėjome toliau į San Vicente baziliką. Tačiau čia beveik kiekviename žingsnyje susiduri su kuo nors, kas nematyta, įdomu. Štai ištaigingi Casa de Valada rūmai, kurie mūsų dėmesį atkreipė įdomiu bokštu ir savotiškais skydais, atremtais į liūtų galvas. Toliau San Vicente aukšti, sunkių granito blokų vartai, pro kurių arką pastebėjau ir pačią baziliką. Tai gražus, šviesaus smiltainio, romaniško stiliaus pastatas, kurio fasadas išsiskiria nepaprastai gražiais karnizais. Erdvus ir pakankamai apšviestas vidus suteikia šiems maldos namams tam tikro jaukumo. Čia tarp įvairių skulptūrų ir kitų meno darbų ypatingai išsiskiria 207 alebastro figūros, vaizduojančios kovą doros su nuodėme.
Apie šios bazilikos statybą yra sukurta įvairiausių legendų. Viena iš jų pasakoja, kad ją savo pinigais yra pastatęs turtingas žydas, kuris stebuklingu būdu išsigelbėjo nuo mirties. Anais laikais šioje vietoje pagonys buvo nužudę tris pasikrikštijusius brolius ir jų kūnus numetę prie kelio žvėrims suėsti. Tuo keliu eidamas žydas, pamatęs lavonus, pasišaipė ir keliavo toliau. Tačiau tuo metu ant uolos tupėjusi gyvatė šoko ant žydo ir pradėjo jį smaugti. Gyvatė jį smaugė tol, kol šis sutiko krikštytis. Priėmęs krikštą, išsivadavo iš gyvatės ir trijų kankinių garbei pastatė šią baziliką.
Išėjus iš San Vicente bazilikos, Aviloje jau buvo jaučiamas vidudienio kaitros poilsio laikas, t.y. ispaniška siesta. Didžioji aikštė jau buvo automobiliams uždaryta. Siestos metu čia vaikšto tik pėsti, o vietiniai naudojasi daugiausia asilų transporto priemonėmis. Pėsčiųjų tarpe čia galima sutikti daugiausia turistų. Vietiniai, ypač jaunimas, iš turistų išsiskiria savo gražia ir tvarkinga apranga, plaukų šukuosena ir t.t. Ypač jaunos mergaitės daugiausia stambiom, juodom kasom ar gražiom mantilom pridengusios plaukus. Tik senyvo amžiaus moterys juodom skarom pridengusios galvas ir rankas iki alkūnių. Šios paprastai traukia bažnyčių link ir beveik nepastebimos dingsta už jų durų.
Tipiška Avilos gatvė, H. Staso nuotr.
Čia pat už didžiųjų sienų radome jaukų kampelį, kuris atrodė labai tinkamas siestai. Čia žaliavo keletas jakarandos medžių, po kuriais stovėjo ir patogūs suolai poilsiui. Priekyje tvarkingai prižiūrėta pievelė su gėlynais, o takų pakraščiai nusodinti rožėmis. Tarp gėlynų pievoje "ganėsi” ir keletas riebių granito kiaulyčių. Tai įdomus senųjų keltiberų meninis palikimas, kuris, šalia Avilos sienų, sudaro kitą labai brangią istorinę liekaną. Reikia pastebėti, kad Avilos apylinkėse tokias kiaulių ir bulių skulptūras galima daug kur pastebėti, ir jos tapo beveik šio krašto simboliu.
Po pavėsingu medžiu pailsėję ir kiek pasistiprinę, keliavome toliau į dar nematytas Avilos vietas. Tačiau pirma nutarėm palipti laiptais į Avilos sienų viršų pasigėrėti bendra šio miesto panorama, nes visko vieną dieną vis vien nebus įmanoma pamatyti. Čia pat buvo ir laiptai, kuriais galėjome pakilti net į patį bokšto viršų. Diena buvo nepaprastai šviesi ir puikus matomumas iki Gredos kalnų. Bendras vaizdas iš viršaus buvo gana dramatiškas — jungiantis kontrastinę uolų ir dangaus spalvą. Tik netoli sienų vingiuota Adajo upės juosta atrodė lyg nukelta dalis dangaus mėlynės į žemę. Čia buvo matomas ir senas romėnų statytas tiltas per Adajo upę, per kurį tęsėsi pilkas kelias į Salamanką. Skaičiau, kad tuo keliu mažoji Teresė su savo broliuku Rodrigo vieną rytą buvo suplanavusi keliauti net iki Afrikos ir ten mirti kankine už Kristų. Kitame kampe matėsi seni gėlėse paskendę kapai. Tai tokia ir buvo šv. Teresės jaunystėje išgyventa aplinka, kuri kūrė ir ugdė jos vidinį pasaulį ir brandino jos sieloje tikrus gyvenimo deimantus.
Už rusvų uolėtų tolių ir banguojančių aukštumų šią popietę labai ryškiai buvo matyti violetiniai Sierra de Gredos kalnai, kurių tamsūs siluetai tiesiog atsimušė į kristalinį žydrą dangų. Tad šiuose uolėtuose toliuose per šimtmečius ir susikristalizavo toks gilus religingumas ir misticizmas. Net šių uolų atsiradimą supa įvairios mistinės ir religinės legendos. Pagal vieną jų, Kristus, keliaudamas per plikas, saulės nudegintas Sierras, buvo šia nykia aplinka taip sujaudintas, kad per jo skruostus pradėjo riedėti ašaros. Jos, nukritusios į žemę, suakmenėjo ir ilgainiui virto uolomis.
Dabar atsisukome veidu į pačią Avilą, kuri iš viršaus šią saulėtą popietę atrodė, kaip milžiniškas dailininko tapytas paveikslas sunkiuose mūro rėmuose. Tačiau laikas neleido ilgiau grožėtis šia pasakiška panorama, ir siaurais akmeniniais laiptais nusileidome vėl atgal į tą mistinę Avilos atmosferą. Vaikščiodamas čia siaurom gatvelėm ir stebėdamas jų gyventojus, susiduri ne tik su viduramžių nuotaika, bet ir su gyva Kastilijos dvasia, kuri čia iškyla misticizmo, karžygiškumo ir religingumo sinteze. Čia viskas atrodo taip koncentruotai, ir iš karto pastebi, kas Kastilijai būdinga ir originalu. Todėl neveltui sakoma, kad iš visų Kastilijos miestų Avila yra kastiliškiausia. Nors čia nėra aikščių, kaip Salamankoj, katedrų, kaip Burgos, ir akvedukto, kaip Segovijoj, tačiau Avila savyje yra sukoncentravusi pačią Kastiljos esmę: jos charakterį ir dvasią.
Vaikščiojant Avilos gatvėmis, atrodo, lyg vartytum istorijos lapus. Čia ne tik viduramžiai iškyla, bet daug ankstyvesni amžiai. Čia galima sutikti keltiberų, vestgotų, romėnų ir maurų paliktų istorinių žymių.
Avilos sienų bokštai. H. Staso nuotr.
Bet graži popietė slinko į vakarą, ir sienų šešėliai jau buvo uždengę pusę plačios Calle de San Segundo gatvės. Tad skubėjome bent trumpai aplankyti šv. Teresės vienuolyną ir bažnyčią. Siaurom gatvelėm pasiekėm prie pat Avilos sienų esantį šv. Teresės vienuolyną. Jis čia buvo pastatytas 1636 metais toje vietoje, kur stovėjo Capeda šeimos namas. Šiame name gimė ir šv. Teresė. Su vienuolynu neteko susipažinti. Aplankėme tik prie jo esančią šv. Teresės bažnyčią. Pati bažnyčia nedidelė, romaniško stiliaus, gražiu fasadu su nemaža šventosios skulptūra virš pagrindinio įėjimo. Vidus gana kuklus, be ypatingų meno brangenybių. Tik virš pagrindinio altoriaus įdomus, nemažas šventosios paveikslas. Jos gimimo kambario vietoje įrengta nedidelė koplyčia. Taip pat labai kukli ir skirta daugiau maldai bei meditacijai. Iš koplyčios išėjimas į nedidelę uždarą terasą, už kurios sodelis su mažu fontanu ir kuklia šventosios statula. Bažnyčioje yra keletas šv. Teresės relikvijų, tačiau daugiau jų saugoma Encarnación vienuolyne, kur ji, atsiskyrusi nuo pasaulio, išbuvo 29 metus. Ten saugomi ir jos rankraščiai bei kiti eksponatai iš jos turiningo gyvenimo ir veiklos. Tačiau Aviloje beveik kiekvienas grindinio akmuo galėtų liudyti šios didžios šventosios gyvenimą ir veiklą.
Negalėjome daugiau gilintis į šios šventosios Aviloje paliktus pėdsakus, nes turėjome skubėti į stotį, kad patektume į paskutinį šio vakaro traukinį. Visa diena, praleista Aviloje, slegia ne tik turisto pečius, bet ir jausmus bei protą. Tad grįžtant į Madridą, reikia nuo savęs numesti dalį balasto, jei nori tapti lengvesniu ir linksmesniu. Viena ispanų romanų rašytoja apie Avilą taip išsireiškia: "Avilos oras mane daro atsakomingesnę ir geresnę. O prieš pradėdama kalbėti, aš, kaip tie gerieji kastiliečiai, pirma pagalvoju, kad mano žodžiai būtų teisingi”.