Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Daugelis mūsų poetą Bernardą Brazdžionį matuoja įvairiais mastais ir skalėmis. Daugeliui mūsų jis iškyla prieš akis skirtingomis formomis ir skirtinguose vaidmenyse. Čia nesigilinsime nei į biografines žinias, nei į kasdienį gyvenimą, nesurištą su jo kūryba. Mums rūpi jo poetinė asmenybė ir jos įtaka į lietuvį ir į mūsų tautą. Bet ir šituose rėmuose vieniems jis yra vienas didžiausių Lietuvos poetų, kitiems jis romantikas. Dar kitiems lyrikas. Kai kurie jį laiko tautos dainiumi. Į vienus jis prabyla kaip pranašas. Kitiems jo žodžiai — tai būsimų įvykių vizija ateities knygoje. Be to, nepamirškime, kelios kartos užaugo ir pamilo savo kraštą Vytės Nemunėlio eilių įtakoje. Tai vėl vienas Brazdžionis — ir labai svarbus tautinės sąmonės ir tautinės meilės formuotojas jaunuose protuose ir jaunose širdyse — pro kurį mes neva ir praeiname. Praeiname tyliai, net be užtarnauto dėmesio.

     Štai koks įvairus, turtingas ir komplikuotas tas mūsų didysis poetas. Be visa to, kas jau pasakyta, norėtųsi pabrėžti, kad man arčiausiai širdies ir kad man svarbiausia jį pavadinti tautos žadintoju. Nežiūrint įvairių tematikos ir formos kaitų, nežiūrint poeto, kaip kūrėjo, augimo ir brendimo, Brazdžionio svarbiausieji eilėraščiai, regis, yra tie, kuriais jis prabyla į tautą. Iš arti ir iš toli. Yra kūrėjų, kurie sugebėjo ir sugeba kurti veikalus, nepajungtus tautos likimo dabarčiai ir ateičiai. Jų kūrybinė tematika išsiverčia be šios misijos. Bernardas Brazdžionis, net ir ieškodamas naujų kelių, net ir bandydamas naujas formas ir poetines priemones, pasilieka tautos žadintoju. Net ir be poetinio žodžio, o vien tik savo kūrybos aruodu ir savo poetine asmenybe jis žadina tautą. Tai yra jo misija ir jo pašaukimas.

     Jei mūsų vaizdiniame mene Čiurlionis yra milžinas, tai mūsų poezijoj man tokiu milžinu regisi Brazdžionis. Tarp jų aš matau savotišką panašumą. Sakykime, Raigardas, mano išmanymu, Čiurlioniui yra ir simbolis, ir apčiuopiama tikrovė visa to, kas yra gražu mūsų tėvynėje, ir visa to, kas lietuviška. Tuo tarpu, kai skaitai Brazdžionio eiles "mylėsi Lietuvą iš tolo... aušroj ir sutemų sapnuos... regėsi ją kaip saulę skaisčią. .. ji tau bus saldi paguoda... balta baltųjų vyšnių soduos”, kai guodiesi tomis eilėmis "Šaukiu aš tautą” eilėraščio apokaliptiniame fone, pajunti tą pačią simboliką ir tą pačią tikrovę. Žinoma, tapinys skiriasi nuo rašyto žodžio. Bet meilė tėvynei ir jos visapusiškam grožiui iš esmės lieka ta pati. Panašume tarp Čiurlionio ir Brazdžionio matome neišpasakytas bendrines vizijos ypatybes. Ir Čiurlionio, ir Brazdžionio kūrybiniai pasauliai pasižymi stambiomis, toli siekiančiomis dimensijomis. Nėra čia dailių, bet smulkių miniatiūrų, kurios dailumu pateisina savo smulkumą. Kaip Čiurlionio paveiksluose, taip ir Brazdžionio eilėse nerimsta nepasiekiama erdvė, o laiko tarpsniai nematuojami nei valandomis, nei metais. Čia kūrėjo vaizduotė ir minties dimensijos jokiu būdu nesutelpa kieno nors suręstuose rėmuose. Abu jie laisvi nepažabojama laisve. Abiem jiems priklauso praeitis ir ateitis. Abu jie po pasaulį, net po visatą keliauja milžino pušnimis. Pažvelk į Čiurlionio "Rex” arba "Saulės sonatą”. Ir paskaityk keletą posmų iš Brazdžionio "Fuga Florencijos Santa Croce”.

     Nuo šalto grindinio lig žydinčių vitražų,
     Nuo žemės ligi saulės, lig dangaus visų tautų,
     Visų namų, visų bazilikų Tau maža...
     Pakyla rymantis ant tuščio karsto Dante...
     Ir Leonardas, ir Machiavelli, Galileo Galilei,
     Giuseppe Verdi, ir Rossini, ir su vardais
          ir be vardų — visi.
     Vidun pro langus aukso ugnys liejas,
     Ir ūmai šviečia senos statulos,
     Apaštalai ir ateities naktis šviesi. ..

     Ar Čiurlionis ir Brazdžionis nepanašūs? Ar vieno teptukas, o kito rašomoji plunksna nevaizduoja didelių, toli siekiančių pasaulių? Ir ar ne jie abu vis sugrįžta prie savo mylimos tėvynės savitu būdu. Kartais kompozitorius susižavi poeto pasaulio grožiu. Kartais tapytojas prisimena, kad jis yra ir kompozitorius. Trečias panašumas, kurį matau tarp Čiurlionio ir Brazdžionio, yra tikėjimas į Visatos Kūrėją ir į savo tautos ateitį. Savaime aišku, kad čia kalbame ne apie asmeninius santykius su savo Dievu religijos ir gyvenimo rėmuose, bet apie Visatos Kūrėjo ir tautos ateities pripažinimą savo kūryboje. Šis dviašmenis tikėjimo kardas, kaip nuskaidrintas plienas, žėri abiejų menininkų kūryboje. Stebėtis nereikėtų jau vien dėl to, kad daugumo didžiųjų kūrėjų veikaluose tikėjimas atrodo ir kūrybos versmė, ir tematikos kelrodis.

     Poeto Brazdžionio visa kūryba yra persunkta tikėjimu. Tas tikėjimas yra labai stiprus ir labai konkretus. Jame aidi neretai pranašo apokaliptiniai svarstymai ir įspėjimai. Jis pilnas ir biblinių vaizdų, ir tikinčios liaudies tradicijų ir papročių. Jau vien poezijos rinkinių vardai — Krintančios Žvaigždės, Ženklai ir Stebuklai, Viešpaties Žingsniai — byloja apie tikinčio poeto širdies pergyvenimus ir maldingą šauksmą. Kaip kitose jo poezijos knygose, taip ir ką tik suminėtose, kunkuliuoja ir veržiasi į paviršių visa perimantis tikėjimas. Žinoma, čia nėra pamokslavimų, čia nėra religinės propagandos. Mes čia susitinkame su grynu menu, siekiančiu kompozicinės, forminės ir stilistinės tobulybės. Turbūt ne vienam lietuviui išeiviui labai brangus Brazdžionio eilėraštis "Mylėsi Lietuvą iš tolo”. Esame tikri, kad lietuviai plačiame pasaulyje juo didžiuojasi ir jį myli iš arti ir iš toli.

■    Italijos teismas nutarė patraukti atsakomybėn tris bulgarus ir keturis turkus, dalyvavusius sąmoksle nužudyti popiežių. Teismas gali išryškinti sensacingą Bulgarijos įsivėlimą į šį atentatą.

■    Ateitininkai 1985 m. ruošia savo jubiliejinį 75 m. sukakties kongresą. Jo metu bus įteikta 2000 dol. premija už religinį veikalą. Mecenatas kun. J. Prunskis.

■    JAV vyskupų suvažiavimas sušauktas lapkričio 2-5 d. Čikagos priemiesty Oak Brooke.