Zenta Tenisonaitė
AUTOPORTRETAS
(aliejus 40x50)
Akiratis ir du taškai.
Dvi linijos. Šimtas linijų.
Už stiklo sienos
perdegė vasaros ugnys.
Medžiai klaidžioja migloje.
˜ ˜ ˜
Nemirtingos žalumos senajame name
po šimto metų žydi papartis.
Mano širdies kraujas
laša ant drobės—
mano sielą žaliai dažydamas.
˜ ˜ ˜
Be pėdsakų dingo vėjas.
Žodžiai nutilo, klausydami
mano pulso plakimo—
aš vis dar ieškau
Ž m o g a u s..
˜ ˜ ˜
Pavasario išblyškusiame ore
žydri stulpai garuoja.
Tarp senų medžių
mano paklydęs balsas
šaukia D I E V Ą . . .
LAIŠKAS DRAUGUI
(akvarelė)
Neverk manęs.
Šiandien aš jau ne ta,
kurią tu esi matęs,
kurios ir veidą dar žinai.
Šiandien sudeginau
aš savo išnarą, ir
mano siela tapo
paukštis iš ugnies dažų—
vandeny atgimęs . . .
Aš nesakysiu tau sudie,
mano rašytas žodi.
Tik tu palauk ir neskubėk,
kad nepaklystum vėl
pasauly be širdies . . .
Aš tau seniai sakiau,
kad jūra be spalvų— ne jūra,
kad žemė be spalvų— ne žemė.
Ir tarp gyvenimo ir žodžių
klystame, ieškodami melsvųjų tolių,
vis veltui sukdami
pasenusių idėjų ratą.
LAIŠKAS DRAUGEI
Ar tu meni dienas (kai buvome vaikai),
kai žaidėme su lėlėmis ir
akmenukais sodo pakrašty . . .
Kada bijojome perkūnijos (labai),
o nuo žaibų šviesos botago
užteko galvą tik paslėpti
po pagalve. . . senelės kambary. . .
Užteko džiaugsmo (didelio),
mažytėm saujom išdalinto. Ir juokas
lijo kaip gaivus lietus. Ir saulė
(rodės) lyg karštesnė buvo. O žiemos
sniegas (mums vaikams) koks
malonumas . . .
Ar tu meni dabar (kada rudens dienų
aidai suskamba), koks didelis ir
nuostabus pasaulis buvo, kada į jį
žiūrėjome pro mūsų vaikiškas akis. . .
