HENRIKAS STASAS

     Keliauti ir pažinti pasaulį lyg virto "Laiškų lietuviams” veiklos šūkiu, nes jau penktą kartą šio žurnalo redaktorius J. Vaišnys, S.J., ir American Travel Service Bureau atstovas A. Lauraitis mėgstantiems keliauti suteikė galimybę pažinti dar vieną nelankytą kraštą. Šį kartą 35 asmenų grupė vykome į egzotinę, saulėtą Meksiką. Nors Meksika Amerikos kaimyninė valstybė, tačiau tolima ir daugeliui nepažįstama. Be to, skirtinga savo gamta, kultūra ir žmonių gyvenimo būdu. Nors turtinga žemės turtais, tačiau skurdo ir "Dios se lo pague”, t.y. elgetų kiekvienam žingsny.

     Sausio 5 d„ Mexicana DC 10 sparnais pakilome iš Čikagos O’Hare tarptautinio aerouosto į šaltą, ryto saulės nušviestą erdvę, o po lėktuvo sparnais švitėjo balti Čikagos miesto stogai ir sniegu padengti laukai. Tačiau greit juos uždengė mėlyna padangių skraistė, ir jie bematant išnyko plačiam horizonte.

     Dabar pasijutome malonioj jaunų meksikiečių, lėktuvo patarnautojų, globoje, kurių šilti šypsniai ir šampanas bei raudonas vynas greit paliko užuomaršon šaltyje sustingusią Čikagą ir baltą žemę. Mūsų mintys dabar skrido kartu su Mexicana DC 10 į Acapulco pajūrį, kur gelsvo smėlio pajūry siūbuojasi palmės ir šniokščiančios bangos gaivina saulės įkaitintus vasarotojų kūnus.

     Tačiau išsvajotą Acapulco pasiekėm tik po 4 valandų. Lėktuvas, kiek pakrypęs, plačiu ratu suko virš vandenyno ir palmių miškų. Dabar aiškiai buvo galima matyti žalsvas vandens kaskadas, kurios ritmiškai plovė baltą pajūrio smėlį ir dar baltesnėm vandens putom padengė ilgą, vingiuotą krantą. Lėktuvo motorams aprimus, artėjome į žemę ir lengvu jos palietimu nusileidome aerouoste.

     Išlipome kaip į gerai prikūrentą pirtį: termometras rodė 86 F laipsnius. Iš čia autobusas mus vežė į netolimą aerouosto muitinę, kur, patikrinus pasus, mus vėl grąžino į lėktuvą. Po pusvalandžio pakilome ir tęsėm kelionę toliau į Mexico City.

     Skridome virš kalnų ir begalinių tropinių miškų plotų, per kuriuos vingiavosi sidabrinės upių juostos. Pagalvojau, kad į šiuos miškus prieš 500 metų, artėjant į žemyną Cortez laivynui, indėnai išsigandę bėgo galvotrūkčiais. O vėliau kokios čia vyko žiaurios kovos šių dviejų skirtingų kultūrų! Taip lėtai besikeičiant vaizdams žemėje, mintyse skrido vaizdai žiaurios praeities ir šių dienų tikrovės.

     Netrukus pasirodė ir pirmieji Mexico City pastatai, kurie kaskart vis daugėjo, pripildydami platų horizontą ištisa pastatų jūra. Žemėje įvairiom spalvom mirguliavo 16 milijonų miesto panorama, kurią ribojo kalnai ir horizonte dūmų bei dulkių juostos. Saulė jau buvo gerokai pakrypusi į vakarą, bet jos spinduliai dar žėrėjo dangoraižių stiklinėse sienose ir šioje milžiniškoje pastatų masėje atrodė lyg degantys žibintai. Lėktuvas labiau pakrypo ir artėjo prie miesto pastatų. Dabar buvo galima matyti net tamsius aukštų pastatų šešėlius, kurie ilgom juostom dengė gatves ir žemesnių pastatų stogus.

     Netrukus pasiekėm žemę. Išlipome į šiek tiek praretėjusi aukštumų orą, kurį kai kas iš bendrakeleivių tuoj pajuto savo ausyse. Mat Mexico City yra apie 7000 pėdų virš jūros lygio. Šalia skirtingo atmosferinio spaudimo sutikome čia ir žmones su skirtinga kalba, papročiais ir elgesiu. Visa aplinka čia dar kvėpavo Kalėdų laikotarpio atmosfera. Iš aerouosto vykome autobusu į viešbutį. Buvo skubos laikas, ir automobilių prikimštomis gatvėmis judėjimas slinko gana lėtai. "Ačiū Dievui, kad ne kiekvienas šiame mieste turi automobilį”, prasitarė vadovas. Tikrai 16 mil. automobilių čia jokiu būdu netilptų. Gal šiek tiek judėjimą apsunkino ir Trijų Karalių išvakarės, nes daugelis tą vakarą važiuoja pirkti vaikams dovanų. Mat Trijų Karalių šventė čia skirta vaikams, ir Meksikoje paprotys tą dieną vaikams dalinti dovanas. Todėl gatvėse čia visur buvo galima pastebėti labai entuziastingą prekiavimo nuotaiką, kurioje vyravo triukšmas ir spalvos. Stebėdami neįprastus miesto vaizdus, privažiavom ir vieną didžiųjų Mexico City gatvių Avenida Juarez, kurioje buvo mūsų viešbutis. Avenida Juarez laikoma šio miesto Brodvėjum, nes čia veikia daugelis kultūrinių įstaigų ir daug įvairiausių pramogų. Prasideda ji Francisco Madera vardu ir vėliau pereina į Avenida Juarez. O viešbutis "Del Prado”, į kurį važiavome, buvo gana neblogame sektoriuje priešais nemažą Alameda parką. Visai netoli viešbučio, toj pačioj gatvės pusėj, 43 aukštų Torre Latinoamericana — Lotynų Amerikos pastatas ir gale parko priešingoj gatvės pusėj dailiųjų menų rūmai.

     Atvykus į viešbutį, pirmiausiai mūsų dėmesį atkreipė priešais esantis Alameda parkas, kuris tą vakarą žėrėjo įvairių spalvų švieomis ir marga žmonių minia. Tad tuoj pat su savo kambario draugu išėjau pasidomėti, kas kitoj pusėj gatvės vyksta.

     Nustebintas daugybės šviesų, gausybės spalvotų balionų ir džiūgaujančios žmonių minios, pastebėjau jog niekas pasaulyje kalėdinio sezono metu neišlieja tiek jausmo ir spalvų kaip meksikiečiai. Nors tai jie ir patys pripažįsta, sakydami, kad Fiestas Tradicionales metu jie elgiasi kaip pamišę ir tą 12 dienų laikotarpį išgyvena tiesiog gaivališka dvasia. Taigi šis vakaras buvo paskutinis prieš užbaigiant švenčių laikotarpį. Juk rytoj Dia de los Reyes, t.y. Trijų Karalių diena, ir linksmybės pasibaigs. Tad todėl čia visi su tokiu entuziazmu reiškia savo šventiškus ir net religinius jausmus. Štai parko pakraštyje eilė Kristaus gimimo prakartėlių su gyvais, barzdotais karaliais, gyvuliais ir piemenėliais; visi džiūgauja, fotografuojasi ir gieda kalėdines giesmes. Tačiau virš visų dominavo prekiautojai, kurie savo prekes buvo išdėlioję ant stalų, ant šaligatvių ir net ant savęs apkrovę nešiojo. Ir ko čia nebuvo! Įvairūs spalvingi keramikos dirbiniai, gyvulių ir paukščių figūros, kokių tik Nojus savo arkoje buvo priglaudęs. Be to, įvairūs virtuvės indai, mediniai šaukštai, samčiai bei meksikietiškos molinillos baltymams plakti ir t.t. Tačiau tarp visų prekių vyravo žaislai, dekoruoti vaikiška meksikiečio fantazija, bet gana meniška mintimi ir linksmų spalvų tonais. Reikia pasakyti, kad joks pasaulio kraštas negalėtų tiek žaislų patiekti, kaip Meksika. "Juguetes! Juguetes!” — dažnai girdėjosi šaukiant už prekystalio pardavėjų, kurie siūlė švilpynes, paukščių ir gyvulių spalvingas figūras. Ši spalvinga keramika, sakyčiau, tikras Meksikos liaudies dailininkų pasididžiavimas.

O kokios gausybės šio krašto valgių dengė stalus! Visi patiekalai buvo čia pat ir gaminami: vieni kepami, kiti verdami ant dujinių ar anglinių krosnelių. Žinoma, ragauti nesiryžiau, nes atrodė neįprasto skonio ir labai abejingos sanitarinės išvaizdos. O juoda, kaip ir pats katilas, verdanti enfrijolada ar entomatada vietiniams buvo puikus padažas mirkyti tortilas, kurias su pasigardžiavimu valgė seni ir jauni. Tad visus čia patirtus įspūdžius būtų sunku ir suminėti, nes meksikiečių gyvenimas įvairus ir spalvingas, kaip ir šio parko žiburiai. Grįžę į viešbutį, dar iš balkono gėrėjomės Alameda parko spalvotom šviesom, tačiau jų gęstant nelaukėm.

     Sekantį rytą pakilome gana anksti. Nutarėm su draugu prieš pusryčius dar kiek pasivaikščioti. Saulė jau buvo pakilusi virš miesto pastatų, ir mėlynas dangus dengė Meksikos sostinę. Tik horizonte dar matėsi sunkus dūmų ir dulkių sluoksnis, kuris šiame 16 mil. gyventojų mieste visiškai normalus reiškinys. Tačiau ryto oras buvo lengvas ir ryto saulės spinduliai jaukia šiluma lietė mūsų veidus. Gatvė buvo vėl pilna vertelgų, kurie, ant šaligatvio išdėstę savo prekes, įkyriai siūlė praeiviams. Ir vėl tie patys vakar matyti žaislai: spalvinga keramika ir melsvi safyro stiklai, kuriuose dabar žaidė ryto saulės spinduliai, lyg mus sveikindami ir linkėdami sėkmės šios dienos kelionėje po judrią ir dinamišką Meksikos sostinę. Tačiau ką nors pirkti nesusigundėm ir skubėjom atgal į viešbutį, nes 8,30 val. turi atvykti autobusas ir mūsų malonus gidas Jurgis, kuris šiandien supažindins mus su žymesnėm šio miesto vietom.

     Nemanau, kad meksikiečiai labai punktualūs, bet autobusas ir mūsų vadovas atvyko laiku. Vykome tiesiai į EI Zocalo aikštę, iš kurios pradėsime šios dienos apžvalginę kelionę po Meksikos sostinę. Rytas buvo gražus ir šiltas, gatvės atrodė švarios, o namai, saulės nudažyti pastelinėm spalvom, teikė visai miesto aplinkai gana jaukią atmosferą. Tik seni miesto pastatai, lyg amžių slegiami, pakrypę ir nuslinkę į lagūnų purvą, atrodo, laukia savo gyvenimo galo. Tuo tarpu naujieji dangoraižiai, tvirtai atsirėmę į uolos sluoksnį, degančiom šviesom žėrėjo ryto saulėje.

     Privažiavome Zacolo aikštę, kuri, pagal pavadinimą, turėtų reikšti šio miesto pagrindą arba centrą, tačiau iš tikrųjų ji yra Meksikos sostinės širdis. Aikštėje dominuoja katedra ir valdžios rūmai. Katedra laikoma antra savo dydžiu visame Amerikos kontinente; ji buvo pradėta statyti 1573 metais. Aztekų laikais čia stovėjusi Teocali šventykla, kuri 1521 metais buvo ispanų nugriauta. Ant šventyklos pamatų vėliau buvo statoma katedra, ir jos statyba trukusi net 250 metų. Per tokį ilgą statymo laikotarpį, žinoma, pasikeitė ir atskirų dalių stiliai. Senosios dalies fasadas barokinis, o abu 52 metrų aukščio bokštai jau ryškūs neoklasicizmo atstovai.

     Katedros vidus taip pat labai puošnus, ypač jo ornamentika labai primena Ispanijos katedras. Labiausiai artima ispaniškajam stiliui metalinė grota, kuri skiria vargonus ir chorą nuo likusios katedros dalies. Puošnumu čia kaip tik norėta iškelti ano meto Naujojo pasaulio turtingumą. Katedroje taip pat nemaža garsiųjų meistrų tapybos darbų, medžio drožinių bei aukso ir sidabro ornamentikos.

     Rytinę Zocalo aikštės dalį užima didingi valdžios rūmai, meksikiečių dar vadinami Hidalgo varpais. Mat rūmuose patalpintas laisvės varpas, kuris čia atvežtas iš žinomo Meksikos laisvės kovotojo kun. M. Hidalgo parapijos. Nepriklausomybės dieną, rugsėjo 15, varpo skambėjimu, kasmet miesto gyventojams primenama šios šventės reikšmė. Rūmuose kadaise gyveno Hernan Cortez, o dabar čia reziduoja Meksikos prezidentas Miguel de Madrid.

     Pastatas senas, statytas ant Montezumos (Moctezumos) rūmų pamatų. Prie kiemo vartų sutikome daug uniformuotų sargybinių, kurie saugo rūmus ir prezidentą. Erdvus keturkampis kiemas, apsuptas keturių aukštų rūmų arkadomis, labai primena maurų architektūros alkazarus. Iš kiemo užlipome į antrąjį aukštą, už kurio arkadų sienos paverstos tikra meno galerija. Visas sienas čia dengia garsaus Meksikos dailininko-muralisto Diego Rivera freskos. Šiam nepaprastai dideliam darbui dailininkas paskyręs net 16 kūrybinių metų, kur freskomis atvaizdavęs visą Meksikos istoriją. Tačiau tarp istorinių scenų čia nemaža įamžinta ir meksikiečių gyvenimo buities bei šios tautos civilizacijos plėtotės momentų.

     Freskų menas po revoliucijos buvo Meksikoje labai išplitęs ir daugiausia skiriamas minioms. Revoliucinė valdžia tada gausiai freskomis dekoravo valdžios ir viešus pastatus, kaip mokyklas, auditorijas ir t.t.

     Diego Rivera buvo vienas iš garsaus Meksikos dailininkų kolektyvo, kurie propagavo naujas mene idėjas ir modernųjį meną. Jo darbai daugiausia reiškėsi freskomis ir mozaika. Jo freskose, kurias matėm valdžios rūmuose, nors iš pirmo žvilgsnio jaučiasi daug naivumo ir indėniško meno atspalvio, tačiau stipri išraiška ir dekoratyvinė struktūra Riveros freskom suteikia daug gyvumo ir įtikinančios realybės.

     Susipažinę su D. Riveros freskom, grįžome atgal į Zocalo aikštę, kurioje šalia rūmų, aikštės kampe, stovi įspūdinga žalvario skulptūra, primenanti Meksikos sostinės įsikūrimo istoriją.

     1300 metais iš šiaurės vakarų į šią vietą atkeliavo karinga aztekų gentis ir įkūrė čia Tenochtitlan miestą, kuris vėliau tapo aztekų sostine. Mat dievai liepė aztekams statyti čia miestą, nes jie čia rado ant kaktuso nutūpusį erelį su gyvate snape. Aztekai, nieko nelaukdami, pradėjo tuojau Taxcoco ežero salose statyti miestą. Kolumbui pasiekus šį kontinentą, Tenochtitlan jau buvo išaugęs į didelį miestą, ir aztekų civilizacija klestėjo plačioje imperatoriaus Montezumos šaly. Tačiau ispanams užkariavus aztekus, Tenochtitlano miestas buvo sunaikintas, šventovės išgriautos ir ant miesto griuvėsių buvo statomi rūmai naujiems valdovams.

     O aztekų erelis su gyvate snape liko šio miesto simboliu ir Meksikos valstybės herbu. Įspūdinga erelio ir gyvatės skulptūra ir dabar puošia rytinį Zocalo aikštės kampą.

     Iš šios aikštės vykome toliau rožinės spalvos zonos gatvėmis iki netolimos Paseo de la Reforma, kuri laikoma šio miesto Champs-Elysees. Tai tikrai viena gražiausių Mexico City gatvių su daugybe istorinių paminklų, gėlynų ir stilingų pastatų. Joje daugybė prabangių krautuvių, bankų, kinų, viešbučių, kelionių biurų ir lėktuvų bendrovių. Sakoma, kad ši gatvė pravesta karaliaus Maksimilijono įsakymu, kad jis galėtų trumpiausiu keliu pasiekti miesto centrą ir Chapultepec parką. Šios gatvės ir Insurgentes gatvių sankryžoje iškyla didingas paskutiniojo aztekų karaliaus Cuauhtemoco paminklas. Kiek toliau kitas paminklas skirtas paminėti Meksikos nepriklausomybei. Meksikiečiai jį paprastai vadina "el angel”, nes šio paminklo 45 m koloną puošia paauksuota moters skulptūra, kuri, saulės nušviesta, atrodo lyg angelas. Prie kolonos pagrindo didžiulės skulptūros laisvės kovotojų: Hidalgo ir Guerrero.

     Paseo de la Reforma prasideda senoje miesto dalyje, vadinamoje Tlaltelolco. Kadaise šioje vietoje, dar egzistuojant Tenochtitlano miestui, veikė didelė prekyvietė ir, kaip kronikininkas Bernai Diaz del Castillo rašo, čia buvo galima pirkti kiek norint vergų, kuriuos čia atveždavo portugalai iš Gvinėjos. Tačiau dabar toje miesto dalyje yra garsioji Plaza de las Tres Culturas — Trijų kultūrų aikštė su dar likusiom aztekų kultūros liekanom. Mat šioje vietoje vyko paskutinis lemiamas aztekų ir ispanų mūšis, kuris išsprendė šių dviejų kultūrų likimą. Šiam istoriniam įvykiui prisiminti varinėj lentelėj įrašyti šie žodžiai: "Šioj lemiamoj kovoj nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėjusių, o tik skausmuose gimstanti meksikiečių rasė”. Tad meksikiečiai šiandien save ir laiko atskira rase ar tauta. Gyventojų dauguma ispanų kalbą laiko tik antrąja ir tvirtina, kad tik maža dalis jų yra grynai europiečių kilmės. Tautos pagrindą sudaro aztekai, nahuatai, majai, zapotekai, mazatekai ir kt.

     Trijų kultūrų aikštė labai charakteringa Meksikai, nes ji kartu simbolizuoja ir tris šio krašto epochas, kurios taip lemiamai paveikė jų kultūrą ir gyvenimą. Pirmoji epocha — aztekų-indėnų, antroji — kolonialinis periodas ir trečioji — 20-tas amžius. Šią pirmąją aiškiai liudija aztekų šventovės, piramidės bei kitų didelių statybų liekanos, antrąją — barokas ir krikščionybė, o trečiąją — naujoji miesto statyba, kuri ypač ryški didelių gyvenamųjų blokų architektūroje. Šiuos esame matę, vykdami į senamiesčio didžiulę suvenyrų prekybą. Kaip gidas pastebėjo, šį pastatų kompleksą sudaro 50 butnamių su 12000 butų, kuriuos architektas Mario Pani simetriškai išvedęs su senąja šventykla. Iš Paseo de la Reforma autobusas pasuko į Chapultepec parką, nes šiaurinė jos dalis eina per patį parką.

     Parkas užima didelį 50 akrų plotą, ir šio miesto gyventojams yra vienintelė žalia oazė, kurioje gali atsigaivinti, nutolę nuo miesto dūmų, triukšmo, karščio ir miesto monotoniškos aplinkos. Mexico City gyventojams šis parkas tolygiai reikšmingas, kaip londoniečiams Hyde parkas, ar Madrido gyventojams Retiro parkas. Todėl čia savaitgaliais ir susirenka apie 1/2 milijono šio miesto gyventojų. Ši vieta jau ir aztekų laikais buvo žinoma, nes pavadinimas kalba reiškia žiogų aukštumą.

     Šalia natūralios gamtos ir gražių pavėsingų alėjų bei gėlynų, tvenkinių ir paviljonų, yra taip pat daug vietos skiriama ir sportui. Ypač vandens sportui, gimnastikai ir įvariems žaidimams. Parkas visada pilnas žmonių, tarp kurių, žinoma, netrūksta ir vertelgų su dideliais telkiniais spalvotų balionų. Parke daug įvairiausiu medžių, žydinčių krūmų ir dekoratyvinių subtropinių augalų. Tarp didelių jakarandų ir žydinčių bougainvilių iškyla ir didesni architektūriniai pastatai, kaip istorinio muziejaus rūmai ir kt. Esama net tokių senų medžių, po kuriais, sakoma, Montezuma pokyliavęs.

     Iš parko važiavome toliau per gražias aukštumas su dekoratyvine šio krašto augmenija ir ištaigingom vilom. Tai nelyginant Hollywoodo Beverly Hills rajonas. Čia taip pat gyvena daugelis kino ir teatro žvaigždžių bei miesto aristokratija.

     Taip maloniu žavesiu slinko saulėta popietė ir vis įdomesni, spalvingesni vaizdai džiugino mūsų akis. Netrukus sustojome prie kito šio miesto kultūros ir prabangos objekto — Meksikos antropologinio muziejaus. Dalis mūsų kursantų išlipo ir ėjo į muziejų, kiti vykome autobusu į viešbutį, nes su pakelyje įgytais pirkiniais nebuvo patogu vaikščioti po muziejų.

     Grįžęs į viešbutį, palikau savo pirkinius ir, nieko nelaukdamas, skubėjau į artimiausią autobuso sustojimo vietą vykti į muziejų. Sutikau čia ir dvi bendrakeleives, kurias įtikinau kartu vykti į muziejų, nes tokią žymią kultūrinę šio miesto įstaigą reiktų bū-

Mexico City. Paminklas indėnų vadui Cuauhtemoc.

tinai aplankyti. Tad važiavome autobusu gražiom saulės nušviestom Mexico City gatvėmis apie 20 minučių. Judėjimas popietės gatvėmis vyko be ypatingų trukdymų. Išlipome prie jau anksčiau matytos simbolinės muziejaus skulptūros, kuri čia jakarandų medžių pavėsyje sutinka muziejaus lankytojus. Tai imponuojanti, rūstaus aztekų lietaus dievo Tlaloc skulptūra, iškalta iš juodos vulkaninės uolos, 7 metrų aukščio ir sverianti 170 tonų. Prieš muziejų didžiulė aikštė, kiek toliau pakilesnėj terasoj muziejaus pastatas. Modernus, didelis pastatas labai įdomus architektūrine forma ir statybinių medžiagų kombinacija, kur sutelkta daug betono, marmuro, stiklo ir sintetinių medžiagų.

     Sakyčiau, kad muziejus turėtų būti kiekvieno turisto pirmaeilė lankymo vieta. Muziejaus viduje labai logiškai išplanuotos salės ir skoningai išdėstyti eksponatai, taip kad lankytojas nenuobodžiai, bet labai imponuojančiai supažindinamas su Meksikos praeitimi. Žinoma, šią popietę nebuvo galimybės viską pamatyti ir įvertinti. Norint kiek daugiau susipažinti su muziejumi, reiktų bent ištisą dieną pašvęsti. Daugumas archeologinių radinių siekia toli prieš Kolumbo laikus. Tačiau, jei muziejus ir būtų tuščias, būtų verta bent jo architektūra pasigėrėti. Tik įžengus į muziejaus kiemą, pirmas žvilgsnis užkliūva už milžiniško "skėčio”, kuris dengia visą muziejaus kiemą. Jis iškeltas 15 metrų ir uždengia 4428 kv.m. kiemo, o sveria 1600 tonų. Taigi reikia įsivaizduoti, kad šis milžiniškas svoris laikomas centre vienos kolonos. Ir pati kolona įdomi savo mitologiniais reljefais, per kuriuos žiedine forma iš viršaus teka vandens srovė.

     Apatiniame muziejaus aukšte yra 12 salių, kurios skirtos archeologiniams radiniams iš įvairių Meksikos vietovių. Pažymėtinos yra Teotihuacano ir Mexica salės. Pastaroji, tarp saugojančių iškasenų, išsiskiria tiesiog baimę sukeliančia karo dievo motinos Coatlicue statula. Čia pat didelis

     24 tonų aztekų kalendorius, kuris laikomas neoficialiu Meksikos simboliu. Tai Montezumos laikmečio kūrinys, kuriame sudėtos visos ano meto astronominės žinios. Toliau Maya genčiai skirta salė taip pat labai gausi iškasenomis iš šios tautos paslaptingos civilizacijos laikmečio. Kitose salėse ištisi indėnų kaimai ir gyvenviečių maketai, kurie nepaprastai vaizdingai nušviečia visą indėnams priklaususią teritoriją. Per daugelį šių salių galėjome dar ilgai keliauti, tačiau popietė slinko į vakarą, ir mano bendrakeleivės jau ragino grįžti į viešbutį, nes šį vakarą buvo taip pat numatyta įdomi programa, t.y. susipažinti su Mexico City naktiniu gyvenimu arba pažinti "sabor mexicana” — kas tikrai yra meksikietiška.

■ JAV anglikonas Dale Vree, “New Oxford Review” redaktorius, tapo katalikas drauge su savo žmona.