ATSARGUMAS

     Gatve lėtai važiuoja automobilis, vairuojamas jaunos moters. Greta automobilio šaligatviu eina vyriškis ir nurodinėja vairuotojai:

     Išjunk sankabą! Įjunk antrą bėgį! Stabdžius!

     Praeiviai sustoja nustebę ir žiūri. Vyriškis jiems paaiškina:

     —    Tai mano žmona. Ji mokosi vairuoti.

     —    Ar nebūtų geriau, jei Tamsta atsisėstum šalia žmonos į automobilį ir ją mokytum?

     —    Matote, automobilis apdraustas, o aš ne. . .

SPECIALI KAI KURIŲ ŽODŽIŲ INTERPRETACIJA

     Alkūnė — moteris, kuri laikosi dietos ir visuomet Alpės — alpstančios moterys.    [yra alkana.

     Apatinukas — apatijos sūnus.

     Lietpaltis — lietuviškų lašinių paltis.

     Kompasas — komiko pasas.

     Nualinti — nugirdyti alum.

MOTERŲ MADOS

     “Jau kurį laiką vyraująs kojų stebėjimas tapo atgyvenusiu sportu. Kojos jau visiems atsibodo. Atėjo laikas išryškinti kitą moters anatomijos sritį. Ši taisyklė kartojasi visą laiką madų istorijoje. Dar neaišku, į ką bus kreipiama dėmesio artimoje ateityje: ar į gilius iškirpimus, ar 5 akcentuotą liemenį, ar į krūtine”. Irena Kairiene “Moteryje

     “Ta pati suknelė, dėvima dešimt metų prieš jos populiarumą, yra nepadori; dėvima metus prieš jos madingumą — drąsi; mados laikotarpiu — elegantiška; trejiems metams praėjus — senamadiška; po dvidešimt metų — baisi; po trisdešimt — juokingai įdomi; po šimto metų — romantiška; praėjus 150 metų — vėl nepaprastai graži”.

     Madų istorikas Jams Laver

SIAUBAS VARGŠUI ATEISTUI

     Prancūzų žurnalistai Pierre ir Renée Gosset lankėsi pavergtoje Lietuvoje ir buvojo Vilniuje, kur, anot jų, “Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje yra apie du tūkstančiai skulptūrų: šventieji, angelai, archangelai — tikras siaubas vargšui ateistui! ”

“ANTRO KAIMO” DVIDEŠIMTMETIS

     Čikaga vadinama lietuvių sostine, lietuviškosios veiklos centru ir t.t., bet daugelis stebisi, kad Čikagos lietuviai neturi savo teatro, nors, žinoma, turi operą. Kai Čikagoje būna teatro festivaliai, tai suvažiuoja teatro grupės iš Kanados, Los Angeles ir iš kitų Amerikos miestų, deja, čikagiškiai nedalyvauja, jie būna tik pasyvūs žiūrovai. Kartą festivalio metu viena Čikagos lietuvė aktorė buvo paklausta, dėl ko Čikagoje gyvenantieji lietuviai aktoriai negali sudaryti teatro grupės; ji labai paprastai atsakė: “Argi mes, profesionalai, galime vaidinti kartu su mėgėjais?”

Dalis Antro kaimo aktorių.  Jono Tamulaičio nuotrauka.


     Gal ši padėtis ir paskatino kai kuriuos Čikagos lietuvius, teatro mėgėjus, ir be profesionalų sukurti ką nors, kas bent iš dalies galėtų užkišti atsiradusią spragą. Buvo nutarta įsteigti satyrinio teatro grupę, pasivadinusią “Antru kaimu”. Mintį pasirinkti šį vardą, be abejo, davė jau nuo seniau Čikagoje egzistuojanti panaši satyrinio teatro grupė “Second City”.

     Šiais metais “Antras kaimas” iškilmingai paminėjo savo egzistavimo dvidešimt metų sukaktį. Šią sukaktį kaip tik nutarėme aprašyti šiame “Šypsu-lių” skyriuje, nes “Antro kaimo” ir “Šypsulių” tikslas tas pats — pralinksminti žmones.

     Sakėme, kad ta sukaktis buvo iškilmingai paminėta, bet galima sakyti, kad ji buvo paminėta ir kukliai — dviem spektakliais, kuriuos šį kartą atliko didesnis aktorių skaičius negu paprastai, kai kurie atvažiavę net iš kitų miestų. Per tuos dvidešimt metų “Antro kaimo” spektakliuose yra dalyvavę apie 40 asmenų. Daugelis jų dar ir dabar yra aktyvūs. Atrodo, kad du didžiausi veteranai, neskaitant “prievaizdo” Alg. T. Antanaičio, yra Romas Stakauskas ir Jūratė Jakštytė. Juodu ir šiuose sukaktuviniuose spektakliuose pasižymėjo savo vaidyba.

     Abiejuose spektakliuose Jaunimo centro salė buvo pilnutėlė. Tai yra įrodymas, kad visuomenė “Antrą kaimą” vertina, jai patinka jo pasirinktas žanras. Nors programa tęsėsi gana ilgai, gal net per ilgai, bet, žinant, kad čia buvo minima 20 metų sukaktis, negalima dėl to rengėjų kaltinti.

     Nors Jaunimo centro salė nėra jau tokia didelė, bet sėdintieji toliau nuo scenos ne viską galėjo išgirsti ir suprasti. Ne visų aktorių buvo pakankamai stiprus balsas ir aiškus tarimas. Reikia sutikti su Dalios Sruogaitės-Bylaitienės nuomone, kad būtų buvę geriau ir šio žanro vaidybai net tinkamiau, jeigu būtų buvę vaidinama salės viduryje, o ne scenoje (žr. “Draugas”, š.m. vasario 25 d.). Žinoma, tokiu atveju mažiau žiūrovų būtų galėję tilpti į salę.

     Visi aktoriai davė tai, ką galėjo ir sugebėjo, ir jiems už tai tenka pagarba. Iš mėgėjų laukti profesionališko tobulumo būtų per daug naivu, bet gal reikėtų stengtis patobulinti režisūrą, kiek laikas ir kitos sąlygos leidžia. Turėtų būti šiek tiek griežtesnis “prievaizdavimas”, ypač kalbos taisyklingumo, tarsenos ir kirčiavimo atžvilgiu. Alg. T. Antanaitis pats prisipažįsta, kad šioje srityje ir jis nėra “neklaidingas”, tad reikėtų pasirūpinti pagalbos iš šalies. Scenos kalba turėtų siekti tobulumo.

     Taip pat jau “nuo senų laikų” prikišama, kad “Antro kaimo” aktoriai kartais (nors labai retai) scenoje, rodos, nei iš šio, nei iš to ima ir leptelia kokį nors kultūringoje aplinkoje nevartotiną žodį. Tokie žodžiai tikrai nieko nepadeda sąmojui, o tik padvelkia tais kambariukais, ant kurių durų užrašyta “Vyrams” ir “Moterims”.

     Dvidešimtmečio proga tikrai nuoširdžiai reikia pasveikinti “Antrą kaimą” ir palinkėti, kad jis dar ilgai gyvuotų ir vis tobulėtų, gaivindamas mūsų visuomenę humoru, juoku ir šypsena.