Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KAM PRIKLAUSO ŽYMIŲ IR GERBIAMŲ ŽMONIŲ LIKĘ DAIKTAI?
"Literatūroje ir Mene” Vytautas Kubilius rašo, kad Lietuvoje nėra buvę varžytinių, kuriose pardavinėtų Maironio ar Salomėjos Nėries rankraščius. Lietuvos teisės kodeksas nebuvo pritaikytas spręsti ginčams, kylantiems panašiose varžytinėse. Jį atstojo moralinis kodeksas, nesurašytas paragrafais, bet pakankamai aiškus ir kiekvienam privalomas.
Teko stebėtis ne kartą šito moralinio kodekso galia. Klaipėdietis Ansas Bruožis, miręs 1928 m., testamente užrašė savo santaupas lietuviškų knygų leidimui. A. Žukausko-Vienuolio našlė paliko savo namą Anykščiuose su visais baldais ir knygomis, kad čia būtų atidarytas muziejus. S. Čiurlionienės duktė išlaiko savo bute memorialinį motinos kambarį, kuriame viskas palikta taip, kaip buvo, esant jai gyvai. Kaimo senutės atiduodavo studentams, renkantiems senienas, 18 a. giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo.
Daug kartų yra atsitikę, kaip svarbiausia šio kodekso tezė, kad kultūros vertybės yra visos tautos nuosavybė, yra apeinama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą. Susirūpinę savo garbe giminės imasi tikrinti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepralystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius, keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikros prigimties. Vienas giminaitis išlaikė paslėpęs "Liūdnos pasakos autoriaus laiškus 70 metų, nes juose buvo nepalankių atsiliepimų apie jo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje — tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 m.
Bemoksliai kaimiečiai saugoja savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Ne gudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių kaimiečių vaikai, išmetę į šiukšles daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Ne visi, į kurių rankas patenka kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Nėra "liūdnesnės istorijos” kaip toji, kai "broliai lietuviai” sugalvoja pasipelnyti iš tautinės kultūros.
Už Čiurlionio namelius Druskininkuose dailininko brolio duktė 1960 m. užsiprašo keturis tūkstančius rublių. Paskui pakelia kainą iki septynių tūkstančių, o derybų pabaigoje iki šimto tūkstančių rublių. Kai kultūros ministro pavaduotojas atvyksta pasirašyti sutarties, ji pareikalauja šimto penkiasdešimties tūkstančių rublių ir muziejaus direktoriaus vietos. Už Salomėjos Nėries namelį Palemone Kultūros ministerijai tenka sumokėti du kartus po nemažas pinigų sumas. Tris kartus rašytojo našlė bei jos mieli giminaičiai kėlė kainas V. Mykolaičio - Putino memorialinio buto baldams ir daiktams. Kultūros ministerija 1982 m. sumokėjo 18335 rublius. Giminaičiai dar liko nepatenkinti.
Kelerius metus B. Sruogos namely Kaune vyko nuožmus tenykščių gyventojų karas (vienas išskraidinamas iš antro aukšto, ant kito galvos išliejamas paplovų kibiras), kol čia buvo įruošta miesto biblioteka.
Lietuviškos knygos, rečiausių laikraščių ir žurnalų rinkiniai, įrišti savo rankomis, buvo vienintelis V. Kuzmickio, talentingo literatūros istoriko, puikaus portretisto ir pasakotojo turtas. Pagal jo valią, šis turtas turėjo atitekti literatūrinei-lituanistinei bibliotekai. Jam mirus, giminės visą jo rinkinį išdraskė dalimis.
Kultūra priklauso visuomenei. Senasis kultūros moralinis kodeksas reikalauja i-dealistinio pasišventimo ir nesavanaudiškumo. Ji yra taipogi moralinio kultūros kodekso kūrėja, turinti teisę priminti kiekvienam, kad kultūros likimas priklauso nuo mūsų pačių dvasinių reikmių, nuo mūsų pareigos jausmo ir idealizmo, o ne nuo noro pralobti.
VINCO KUDIRKOS MUZIKOS INSTRUMENTAI
1983 m. gruodžio 31-ąją buvo paminėta rašytojo, publicisto, literatūros kritiko, vertėjo Vinco Kudirkos 125-tosios gimimo metinės.
Plati buvo V. Kudirkos muzikinė veikla. Jis užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, kurias harmonizavo bei populiarino. Rašė taip pat ir originalią muziką. Originalioji V. Kudirkos kūryba (kaip ir liaudies dainų harmonizavimas) dėl menko kompozicijos išmanymo nėra labai vertinga. Vis dėlto V. Kudirkos kūriniai (valsai, mazurkos, polkos, galopai) anuo metu buvo gana populiarūs. Dvidešimt saloninių pjesių leidžia laikyti jį pirmuoju lietuviškos lengvosios muzikos kūrėju.
Didelė V. Kudirkos meilė muzikai rodo ir tai, kad jis turėjo net penkis nuosavus instrumentus: du smuikus, violončelę, citrą ir kankles. Koks tų instrumentų likimas? Po V. Kudirkos mirties buvo paskelbta jo daiktų loterija, kad būtų padengtos laidotuvių išlaidos. Į loteriją buvo įtraukti ir visi minėti instrumentai, išskyrus kankles, kurias saugojo geras V. Kudirkos draugas J. Staugaitis. Vėliau, 1911 m., paaukojo jas Lietuvių dailės draugijai.
Loterija" tęsėsi net 11 m. 1910 m. J. Staugaitis "Lietuvos Žiniose” paskelbė, kad pirmąjį smuiką išlošė Z. Kuzavas, lietuvis, neseniai pirkęs Pilviškių vaistinę. Antrąjį smuiką laimėjo Tanuševskis, Naumiesčio kasos valdininkas. Violončelė atiteko J. Podžiūnui iš Tartu. Apie citros laimėtoją J. Staugaitis nieko nežinojo.
Kur visi šie instrumentai per 70 metų nukeliavo? Vienas smuikas yra Paežerių (Vilkaviškio raj.) kraštotyros muziejuje (Paežeriai - V. Kudirkos gimtinė). Smuiką surado muziejaus vadovas mokytojas S. Ankevičius. Jis papasakojo, kad smuikas, prieš patekdamas į muziejų, perėjo per gydytojų Bliūdžiaus ir Kauno rankas. Ilgesnį laiką buvo pas O. Kaptainį (dabar gyvenantį Griškabūdy), iš kurio mokytojas ir gavo šį instrumentą. S. Ankevičius smuiką pats restauravo ir dabar visiems, atvykstantiems į muziejų, groja juo V. Kudirkos užrašytas lietuvių liaudies dainas. Mokytojas ieško ir violončelės.
Kanklių ir citros bandyta ieškoti buvusios Lietuvių mokslo draugijos patalpose, Lietuvių kalbos ir literatūros institute. P. Razmukas, senas instituto bibliotekininkas, dirbęs dar Lietuvių mokslo draugijoj, prisimena, kad draugija yra turėjusi kažkokias kankles ir citrą. Spėjama, kad greičiausiai šie instrumentai būsią istorijos ir etnografijos muziejuje. Muziejus turi tik citras, parsivežtas iš kelionių, o kanklių turi, gautų iš buvusios Lietuvių mokslo draugijos.
Kurios iš jų V. Kudirkos, ir apskritai ar ten yra V. Kudirkos kanklės — kol kas neaišku. Nežinomas yra ir antro smuiko likimas. Apie jį nėra jokių žinių.
IŠGELBĖJO BRIEDĮ
Lietuvos tautinio parko Linkmeno ir Ašalnų ežerus jungia platokas, bet nesraunus upelis. Žiemą jį sukausto ledas. Pietiniais upelio šlaitais nusileidžia "Atžalyno” kolūkio kultūrinės pievos ir ganyklos. Netoli ir dirbamos žemės lopinėliai, Salų kaimelis. Nuo šiaurinio kranto nusitiesia miškų labirintai. Žiemą žvėrys nori pasmaguriauti kultūrinių augalų želmenimis. Jie leidžiasi per ploną ledą į pietinį krantą. Kiškius ir stirnas ledas išlaiko, o šernams ir briedžiams ne visuomet pasiseka.
Šią žiemą tik sausio antroje pusėje šaltukas sukaustė didesnę upelio dalį. Iš karto ten nusitęsė takai. Ignalinos rajono "Atžalyno” kolūkio mechanizatorius Vigandas Šerėnas nelabai nustebo, pakrantėje pastebėjęs porą gražių briedžių. Tik tada, kai jie pasuko į upelio vidurį, dingtelėjo mintis, ar jie sėkmingai pereis. Vagos viduryje ledas trekštelėjo, ir vienas briedis paniro į ledinį vandenį. V. Šerėnas puolė gelbėti briedį. Į talką atskubėjo dar keletas vyrų. Vyrams reikėjo daug pastangų kol, pakišę po briedžiu kartis ir virvę, iškėlė jį ant tvirtesnio ledo.