Vytautas Kasniūnas
— Gerkime, linksminkimės, būkime draugai, — ragino ir vaišino Jonaitis svečius, — matote, kad su mumis džiaugiasi ir žiemos saulė, atsiuntusi Floridos šilumą. Tokią šaunią draugiją pasitikdamas, ištirpo net sniegas sausyje, o vėjas išdžiovino kelius...
Tarškėjo kristalo stiklinaitės, skambėjo vyry balsai: sveikas! .. valio! Linksmai klegėjo moterys. Ponios demonstravo nuliedintas ir nulaistytas figūras, aptemptas naujomis spalvingomis suknelėmis. Vyrai po kiekvieno išgerto gurkšnio, akis į jas į-smeigę, vienas kitą pergalėję, vis gražesnius komplimentus saldino, šypsnius gaudė. Neatsiliko nuo komplimentų ir moterys vyrams, vis neužmiršdamos perduriančiais žvilgsniais įvertinti kitų puošnius apdarus ar savo kaimynei į ausį pašnabždėti neigiamą, slaptą nuomonę.
O kai vyrų veidai įkaito, pralinksmėjo jų akys ir prisišienavo moterų žvilgsnių krūvas. Kokteiliams atsiėmus savo duoklę, anekdotai ėmė virpinti sienas. Kai svečiai pradžioje paprastai vaišinami geru vynu, o pabaigoje blogu, tai anekdotai pirmiausia išlenda iš maišo liesutėliai, kuo toliau, tuo labiau pasirodant riebiesiems. Kai iš maišo pradėjo lįsti riebuliai peniukšliai, kurie ne visiems patiko, prasidėjo didesnis svečių judėjimas, maišymasis, grupavimasis būreliais.
— Jonaičiai labai gražiai įsikūrė. Toks jau sodybos, namų, visų įrengimų ir baldų puošnumas, kad atsidžiaugti negali, — kalbėjo viename būrelyje Kazėnas.
— Abudu dirba, krauna auksą, tad visko ir turi, — lyg nepatenkinta vyro kalba, įsiterpė Kazėnienė. — Galėjai ir pats visko daugiau turėti, jei nebūtum išėjęs į ankstyvą pensiją. Norėjai laisvai pagyventi, be priversto darbo, tad ir gyveni lūšnoje. Visuomenei norėjai atiduoti duoklę, plunksnagraužis pasidarei, tad ir džiaukis!
— Jonaitis man daug kartų skundėsi, kad jis seniai nori išeiti į pensiją, bet žmona nesutinka, — susidaužęs su kaimynu stikliukais, pasakė Urbutis.
— Teisink, teisink vyrą, vis mat vyras užstoja vyrą, — pertraukė Urbutienė. — Man Jonaitienė skundėsi, kad jai darbas per akis ir ausis lenda, bet vyras vis neleidžia išeiti į pensiją. Jis vis kartoja senas pasakas, girdi, dar metus padirbėsime, nusipirksime namą Floridoje. Po metų vėl — dar pataupykime, tai nusipirksime ūkelį, turėsime kur vasarą praleisti, kai Florida ims kaulus kaitinti.
— Ką čia kalbėti, ką čia kalbėti, — sunerimavo Algienė. Pati Juozaitienė man sakė, kad nėra turėjusi atostogų, iš Niujorko nėra išvažiavusi. Vis taupo vaikams, jiems centus krauna. O širdies ligomis skundžiasi, pas gydytojus neina, nes gailisi pinigų. Sakiau aš jai, kad vaikai, gavę jos pinigus, prašvilps. Antai Domaičių sūnus, gavęs palikimą, nusipirko jachtą, narkomanu pasidarė.
Įsisiūbavo šauni draugija, ir kuo toliau, tuo gražiau. Prasidėjo naujienų gaudymas, skleidimas ir kalbos, lyg virtusios kasdienine duona: "Ar girdėjai, kad Krutukienė sunkiai serga, ir jai išpjovė... Satukienei darė operaciją ir rado išsiplėtusį vėžį. ..
Ankus širdimi sukrito, sako, reikės operuoti. .. Jakutienė vieną dieną palaidojo vyrą, kitą susižiedavo.. . Kazimieraičio laidotuvės buvo labai gražios... Tokia jau graži jo žmona, galės greitai ištekėti. .. Ar girdėjote, kad Sabučio dienos suskaitytos. .
Paštukaitienė, pasimaišiusi būreliuose ir girdėjusi daug pasikalbėjimų, priėjo prie pianino, stuktelėjo akordais klavišus ir sako:
— Ponios ir ponai! Atrodo, lyg mes atsidūrėme ligoninės koridoriuje ar mirusiųjų koplyčioje. Ne liūdesį mes atsinešėme, bet atėjome linksmai, nuotaikingai laiką praleisti. Kur girdėta ir matyta, kad mes dainuoti užmiršome!
Jai sėdant prie pianino, atskubėjo Jonaitienė ir paprašė svečius į valgomąjį, kur žvakių šviesoje žėrėjo kristalas ir porcelianas. Paskendo svečiai valgių gausume ir įvairume. Ponios užmiršo suveržtas linijas, vyrai nebeskaičiavo cholesterolio įplaukų. Visi gyrė Jonaitienės išmaningumą, skonį. Nesigailėta jai valiavimų ir "į sveikatą” linkėjimų. Atsirado daug kalbėtojų, garbinančių Jonaičius, keliančių juos į aukštybes. Visų baimei, ruošėsi kalbėti ir Pronskaitis. Kelis kartus jis kėlė ranką, bet vis kitų buvo nugalėtas. Visi bijojo, kad jis, pradėjęs kalbėti, ir po valandos nesuras paskutinio žodžio. Ir kai jis, šluostydamasis ūsus, pradėjo barškinti peiliu į stiklinę, užbėgo jam už akių Kazėnas ir garsiai paklausė prieš jį sėdintį gydytoją Katauską:
— Daktare, ar galima vartoti naują vaistą nuo cholesterolio "cholestyramine”?
Išgirdę gana garsiai iškeltą klausimą, visi giliai atsiduso. Cholesterolis! ..
— To betrūko, kad mes vėl atsirastume gydytojų kabinete, ligoninės operacinėse,— neiškentusi sušnabždėjo Paštukaitienė. — Negi čia susirinkome kalbėti apie ligas!
— Mm. .. ką jūs sakėte, ponia? — barzdelę glostydamas, atsiliepė daktaras.
— A, ji dainininkė, nekreipkite dėmesio, daktare, — glostydama daktaro ranką, pasakė šalia sėdėjusi Kazėnienė. — Labai įdomus klausimas. Mano vyro cholesterolis gana aukštas.
— Cha, cha, cha... — nuplaukė per stalą juoko garsai. — Neduok jam daug valgyti. Ar nematei, kaip jis tuštino lėkštę? — pasišaipė Paštukaitienė.
Tyla...
— Daktaras Basil Ritkind, kuris dirba Valstybiniame širdies, plaučių, kraujo institute, paruošė studiją apie cholesterolį ir rekomenduoja tą vaistą, — pradėjo daktaras akademinę paskaitą. — Apie 550.000 amerikiečių kasmet miršta nuo širdies atakų. Mažiausiai 100.000 mirimų būtų galima išsaugoti, jei reikalingieji vartotų tą vaistą.
Kai gydytojas įsivėlė į kitas studijos detales, skaičiavo procentus, Arimaitienė, turėjusi vėžio operaciją, paskubėjo su savo klausimu:
— Kas čia darosi, kad tiek daug žmonių serga vėžio liga?
— Naujienos blogos, — atsakė daktaras, — Valstybinis vėžio institutas neseniai pranešė, kad trečdalis amerikiečių susirgs vėžiu. Iš jų trys iš keturių bus ligos aukos. Apskaičiuojama, kad apie penki milijonai turėjo ar turi vėžį. Vėžio rūšių yra daugiau kaip šimtas. Kad gyventojai būtų geriau informuoti apie vėžio ligas, institutas įrengė telefoninį informacijos centrą. Šiuo numeriu (1-800-4-CANCER arba 1-800-422-6237) nemokamai paskambinus, suteikiamos informacijos apie vėžį, apie ligonio priežiūrą ir atsakoma į kitus klausimus. Taip pat institutas atsiunčia reikiamos literatūros.
Daktarui pradėjus kalbėti apie širdies ligas ir vėžį, visi užmiršo įprastus pasikalbėjimus apie draugus, kaimynus, meilę, politiką ir suūžė, kaip bičių avilys, įsiterpdami, vienas kitą pertraukdami, pasakodami apie savo patyrimus, išgyvenimus. Prieš mus sėdėjusi labai graži ponia, išsiėmusi iš rankinuko pieštuką ir užrašų knygelę, skubiai rašė.
— Kas ji tokia? — paklausiau kaimynės.
— Parūpo tau! Susižavėjai, mačiau, kad akių nuo jos nenuleidi.
— Tai gražiausia iš visų senučių, — atsakė kaimynės vyras. — Matei, kaip visą laiką apie ją sukinėjasi vyrai, tad ir lieji pavydo srautus.
— Žinoma, kad pavydėčiau, jeigu ji čia gyventų, — atsakė kaimynė. — Laimei, ji gyvena Kanadoje, tad, kol išvažiuos, galite pasišmaližiauti. O, be kita ko, ji ne jūsų nosei! Ji turi tokį didelį pasisekimą vyrų tarpe, kad juos vynioja ant pirštų. Aš ją pažįstu nuo gimnazijos dienų. Mudvi vienmetės.
— Negali būti! — šūktelėjo jos vyras.
— Ji atrodo labai jauna ir graži!
— Matote, kas darosi, — ji taukštelėjo peiliu ant lėkštės, — aš jam senutė, tokia jis mane laiko, o mano vienmetė — jam labai jaunutė ir gražutė. Bet aš savo draugei nepavydžiu, galite ją mylėti.
Kanadietė ponia atrodė penkiasdešimt, gal su viršum, metų. Vidutinio ūgio, dailiai nuaugusi, gražių, manieringų judesių, kalboje santūri, labai skoningai apsirengusi, išskirtina iš visos draugijos. Užteko kelių natūralių jos mažų rankų judesių, kad į ją nukryptų visų akys. Nutilo ir visos kalbos.
— Nėra mūsų tarpe nė vieno, kurio artimieji, giminės, draugai, kaimynai nebūtų nukentėję nuo vėžio ligos, — pradėjo kalbėti Nina. — O aš gal labiausiai. Nuo vėžio mirė mano tėvas, brolis, vyras, vyro motina. Mano sesuo ir pusbrolis turėjo vėžio operacijas. Motinai susirgus, aš pradėjau dirbti ligoninėje, kad būčiau arčiau jos, žinočiau, kaip jai padėti. Apie mano tragediją rašė kanadiečių spauda. Anot jos, aš pradėjau dirbti ligoninėje su šluota, paskiau buvau gaailestingoji sesuo. Gavusi magistro laipsnį, dirbau vėžio tyrimo institucijose, padėjau šeimoms, kurių artimieji sirgo vėžiu. Trumpai — perėjau visus tarpsnius, surištus su šia liga.
Atsigėrusi kelis kavos gurkšnius, ji kalbėjo toliau:
— Visi mano artimieji greičiausiai nebūtų mirę, jei būtų nerūkę, negėrę, prisilaikę maisto normos, o svarbiausia — jei būtų dažniau tikrinę savo sveikatą, jei gydytojai nebūtų padarę klaidų. Vieno gydytojo nuomonė yra tik jo vieno, bet dviejų ar trijų — jau yra medicinos mokslo nuomonė.
— Aš matau, kad visi labai domisi tavo, Nina, pasakojimais, — pertraukė šeimininkė, — siūlyčiau visiems pereiti į svečių kambarį, o aš čia paruošiu užkandžių.
Visiems rengiantis paklusti šeimininkės prašymui, Jonaitis trumpais žodžiais padėkojo svečiams, humoristiškai atsakydamas visiems, jo šeimą sveikinusiems.
(Kitame numeryje tęsime Ninos pasakojimus apie vėžio ligą, sergančiuosius, jų priežiūrą, gydymą, ligonines, ligonių lankymą, likusias mirusiųjų šeimas, žmonas, vyrus, antrąją vienatvę).