(Mintys iš JAV vyskupų laiško apie karą ir taiką)

P. DAUGINTIS, S.J.

     1983 m. gegužės mėn. 3 d. JAV vyskupų konferencija savo posėdyje vienbalsiai priėmė ilgai ruoštą ganytojišką laišką '"The Challenge of Peace: God's Promise and our ResponseTaikos iššūkis: Dievo pažadas ir mūsų atsakas”.

     Šis labai svarbus vyskupų pareiškimas buvo ilgai ruošiamas. Net du jo projektai buvo viešai paskelbti ir įvairių srovių bei įvairių ideologijų žmonių diskutuoti. Tik trečiasis projektas buvo priimtas. Norime skaitytojus su jo mintimis supažindinti.

     Ne vienas paklausia, kodėl JAV vyskupai taip ilgai ruošė ir paskelbė šį ilgą 100 puslapių ganytojišką laišką. Todėl, kaip jie patys tame laiške sako, kad atominiai ginklai ir ginklavimosi lenktynės yra dar iki šiol nebūtas pavojus milijonų žmonių gyvybei, gyvajai gamtai ir civilizacijai. Žmogus, įsigijęs atominius ginklus, dabar savo rankoje turi galią pakeisti pasaulio veidą: sunaikinti ištisų miestų ir sričių gyventojus, net nušluoti visokią gyvybę nuo žemės paviršiaus. Tokiu būdu visai pasikeitė karo pobūdis ir esmė. Tad vyskupai šiuo pastoraliniu laišku nori tikėjimo ir proto pateikiamais duomenimis nurodyti ir pasiūlyti mūsų dienų žmogui viltįparodyti jam kelią į gyvenimą ir pasaulį, laisvą nuo baisios atominės grėsmės.

     Po neilgos palyginti įžangos šis vyskupų pareiškimas turi keturis skyrius: I. Kai kurie katalikų teologiniai, filosofiniai ir doriniai principai apie karą bei taiką. II. Šių laikų karo ir taikos problemos, principai ir pasirinkimai. III. Taikos kūrimas ir ugdymas. IV. Pastoracinis iššūkis ir atsakas.

     Yra išleista ir autorizuota šio laiško septynių puslapių santrauka.

I. KARAS IR TAIKA TIKĖJIMO IR DOROS PRINCIPŲ ŠVIESOJE

     Pirmiausia vyskupai nusako paties Dievo mokymą Šventuoju Raštu apie taiką. Senajame Testamente "taika” dažniausiai jungiama su santykiavimu su Dievu, kuris ugdo, remia susitaikymą, atleidimą, draugystę, santvarvę ir sandorą (plg. Oz2,2i; Jer 6, 14; Iz 32,46).

     Naujajame Testamente Dievo atsiųstasis Mesijas Jėzus Kristus, Įsikūnijęs Dievo Sūnus, taikos kunigaikštis, yra dar reiklesnis. Jis eina iki pat neustarimų, ginčų, kovų ir karų šaknies — pykčio, kitų paniekinimo, savimylos (plg. Kalno pamokslą, Mt 5,1-47; 7,12). Jis reikalauja tikros artimo meilės, net priešo meilės ir fiziško nesipriešinimo pikta darančiajam.

     Paskui vyskupai išdėsto Katalikų Bažnyčios mokymą, pradėdami pirmaisiais Bažnyčios tėvais ir naudodami paskutiniųjų popiežių pranašiškas enciklikas, pvz., Jono XXIII "Pacem in terris” (1963), Pauliaus VI "De progressu populorum” (1966), kurioje yra garsus posakis: "Naujasis taikos vardas yra (atsilikusių tautų ir sričių) išsivystymas”.

     Vyskupai, pasinaudodami ankstyvesniais JAV vyskupų ganytojiškais laiškais, rašo: "Katalikų Bažnyčios karui priešinimosi mokslas ir karo leidimas tik tam tikrais atvejais remiasi teologija, būtent Dievo transcendencija (kaip absoliutaus Sutvėrėjo, tad ir absoliutaus Viešpaties ir Tėvo) ir nelygstamu žmogaus asmens vertingumu. Kiekvienas žmogus, kaip Dievo kūrinys ir paveikslas bei panašumas, yra begalinės vertės; jo gyvybė yra šventa, tad joks žmogus neturi teisės ją atimti. Visos Katalikų Bažnyčios pastangos siekti tiesos, teisingumo ir taikos yra skirtos apginti ir globoti kiekvieno žmogaus vertingumą. Tad Bažnyčia iš anksto yra nusistačiusi prieš žmonių gyvybes naikinantį karą ir siekia taikingo konfliktų sprendimo”.

     Tačiau ji pripažįsta jėgos naudojimą savo gyvybei apginti. Ji leidžia naudoti ginklus, t.y. skelbti karą, kitų gyvybei ar svarbiems interesams apsaugoti.

     Vyskupai trumpai išdėsto Bažnyčios tradicinį mokymą apie teisėtą karą. Jis turi atitikti šiuos reikalavimus:

     1.    Turi būti teisinga ir svarbi priežastis —    apsaugoti nekaltų žmonių gyvybę, apginti pagrindines žmogaus teises.

     2.    Karas turi būti paskelbtas teisėtos valdžios.

     3.    Karu siekiamos vertybės turi būti didesnės ar bent ne mažesnės už jo nešamas blogybes — žmonių žudymus ir kitiems padarytus nuostolius.

     4.    Turi būti teisinga, gera intencija karą pradėti (apsaugoti žmonių gyvybes ir gyvenimiškas sąlygas), stengtis kaip galima greičiau pasiekti taiką ir susitaikymą, neuždėti neprotingų susitaikymo sąlygų, išvengti nekaltų žmonių žudymo ir medžiaginių nuostolių.

     5.    Karą naudoti tik kaip paskutinę priemonę, kai visos kitos pastangos išspręsti konfliktui neduoda jokių rezultatų.

     6.    Kai yra konkreti galimybė, kad karas pasiseks.

     7.    Kai yra proporcija tarp karo padaromos žalos bei išlaidų ir tikimo pasiekti gėrio.

     Iš šių pagrindinių sąlygų ar principų, nustatančių karo leistinumą, kyla dar vienas labai svarbus principas, ypač galiojantis karo metu, būtent diskriminacijos dėsnis —    atskirti karius nuo paprastos liaudies. Praktiškai tai reiškia, kad galima apšaudyti ir bombarduoti tik karinius taikinius, o ne nekaltus civilinius žmones ar jų nuosavybes.

     Čia tik trumpai išdėstėme teisėto karo sąlygas. Konkretaus, ypač atominio, karo atveju mūsų laikų civilizacijoje nėra lengva tas sąlygas pritaikyti. Tačiau yra visiškai aišku, kad morališkai niekada neleistina be jokios diskriminacijos nukreipti įprastinius ar atominius ginklus prieš ištisus miestus ar sritis su jų gyventojais (plg. II Vatikano susirinkimo pastoralinę konstituciją "Bažnyčia pasaulyje”, 8 nr.). Siekimas išžudyti civilinius ir nekariaujančius nekaltus žmones yra visada didelis nusikaltimas. Net ir atsiliepiant į neteisingą užpuolimą, galima pridaryti tiek žalos ir sunaikinimų, kad pažeidžiamas proporcingumo principas, t.y. peržengiamos teisėto karo ribos. Tad jokia apsigynimo strategija įprastiniais ar branduoliniais ginklais, peržengianti proporcingumo dėsnį, morališkai nėra leistina.

II. KONKREČIOS DORINĖS NORMOS IR PASIRINKTINOS PROGRAMOS

     Pagal tuos išdėstytus teologinius, filosofinius ir dorinius principus nagrinėdami konkrečias mūsų laikų žmonių gyvenimo sąlygas ir visai naujos rūšies ginklų (branduolinių bombų) naudojimą, vyskupai pateikia praktiškų doros normų ir nurodo pasirinktinų programų. Žinoma, tos programos ir kiti siūlymai griežtai tikinčiųjų neįpareigoja jų laikytis. Jie gali, kaip vyskupai aiškiai pasako, būti kitokios nuomonės ir pasirinkti kitas programas išvengti karui ir pasiekti taikai.

     Neleistinas "visuotinis” karas, siekiantis įprastiniais ar branduoliniais ginklais sunaikinti civilinių žmonių gyvenamas sritis (147-149 nr.);

     "Neįžvelgiame tokios padėties, kuri galėtų morališkai pateisinti apgalvotą branduolinio karo pradėjimą, kad ir ribotos apimties. Kitos valstybės užpuolimą ne atominiais ginklais neleistina atmušti branduolinėmis raketomis. Todėl yra rimtas įpareigojimas kiek galima greičiau išvystyti neatominiais ginklais apsigynimo strategijas, kurios būtų morališkai pateisinamos.

     Turėdami įvairių argumentų, esame labai skeptiški dėl riboto branduolinio karo galimumo. Jis greičiausiai išsivystytų į neribotą atominių ginklų naudojimą. Be to, vienas teisėto karo principų reikalauja, kad būtų pagrįsta galimybė karą laimėti ir pasiekti taiką. Tenka labai abejoti, ar lieka pagrįsta viltis, jeigu jau iš abiejų pusių pradėti vartoti atominiai ginklai, pridarantys tiek žalos ir žudynių. Tai yra ir prieš proporcijos dėsnį, nes žmonių gyvybių ir materialiniai nuostoliai būtų didesni už siekiamą gėrį. Mūsų manymu, pirmasis imperatyvas yra iš anksto atsisakyti bet kokių atominių ginklų naudojimo. Turime vilties, kad valstybių vadai atsispirs minčiai, kad atominis ribotas karas yra galimas, sustabdomas ir laimimas tradicine prasme” (150-161 nr.).

     Atgrasinimas nuo karo atominiais ginklais. Atgrasinimas — tai seniai vartojama strategija, pagal romėnų posakį: "Si vis pa-cem, para bellum — Jei nori taikos, ruoškis karui”, t.y. paruošk daug ginklų, kad priešą atgrasintum nuo noro pradėti karą ir tokiu būdu išlaikytum taiką. Moderniaisiais laikais tai vykdoma, siekiant palaikyti ginkluotų jėgų pusiausvyrą su galimo priešo turimais ginklais.

     Amerikos vyskupai, rašydami apie tokį atgrasinimą atominiais ginklais, kartoja Jono Pauliaus II pareiškimą specialioje Jungtinių Tautų sesijoje: "Dabartinėmis sąlygomis atgrasinimas, pasireiškiąs jėgų balansu, be abejo, ne kaip pats savyje tikslas, bet kaip žingsnis į palaipsninį nusiginklavimą, morališkai sprendžiant, gali būti priimtinas”.

     Remdamiesi tuo pareiškimu ir baisiu atominiu ginklų žalingumu, vyskupai savo ganytojiškame laiške prieina prie specialių išvadų.

     "Kadangi atominis atgrasinimas siekia iš anksto apsisaugoti nuo priešo branduolinių ginklų, tai morališkai nepriimtini planai, kurie viršija tą siekimą, pvz., planavimas ilgesnio periodo atakų ar priešatakų branduoliniais ginklais ar pirmavimo atominiame kare. Tai būtų skleidimas sampratos, kad atominis karas galimas su palyginti priimtinomis žmogiškomis ir moralinėmis pasekmėmis. Iš tikrųjų mes turime visuomet sakyti 'ne’ atominio karo minčiai.

     Jei atgrasinimas yra mūsų tikslas, tai užtenkamo atgrasinimo siekimas yra tinkama strategija. Branduolinio viršijimo siekimas yra atmestinas. Atominis atgrasinimas turėtų padėti siekti laipsninio nusiginklavimo. Todėl reikia žiūrėti, kad atgrasinimo strategijos pakeitimai ar papildymai būtų didesnis ar mažesnis žingsnis į nusiginklavimą”.

     Remdamiesi šiais teoretiniais principais, Amerikos vyskupai pasisako prieš kai kurias JAV strateginės politikos linkmes ir atominio atgrasinimo siekius.

     Vyskupai yra nusistatę prieš padauginimą tokių atominių ginklų, kurie gali būti lengvai priešo sunaikinti ir kurie taip įrengti, kad gali priešo ginklus sunaikinti. Tokios rūšies ginklai atrodytų naudingi pirmajam puolimui. Mes priešinamės tokiems ginklams ir čia, ir lygiai taip pat panašiems sovietų ginklams.

     Vyskupai yra priešingi planams gamintis daugiau atominių ginklų, negu yra reikalinga atgrasinti priešui nuo užpuolimo.

     Vyskupai nepritaria projektams, kurie siekia aptemdyti skirtumą tarp branduolinių ir nebranduolinių ginklų.

     Bet, kaip jau buvo minėta, Amerikos vyskupai pasisako už pakankamumą ginklų, reikalingų karo atgrasinimui.

     Jie rekomenduoja katalikams ir kitiems geros valios žmonėms:

     1.    Pritarti neatidėliojamam, skubiam, abipusiam susitarimui sustabdyti naujų atominių ginklų bandymus, gamybą ir naują jų išdėstymą.

     2.    Pritarti abipusėms deryboms stipriai sumažinti tokių ginklų arsenalus, ypač ginklų, turinčių milžinišką naikinimo galią.

     3.    Pritarti abipusėms deryboms, pasmerkiančioms specialiu traktatu atominių ginklų bandymus.

     4.    Pritarti abipusėms deryboms pašalinti trumpų atstumų atominius ginklus iš tų sričių, kurios karo atveju būtų pirmiausiai užpultos, todėl verstų skubiai ir nekontroliuojamai juos panaudoti.

     5.    Pritarti stiprinimui atominių ginklų kontrolės, kad būtų išvengta nepastebimo ir neautorizuoto jų naudojimo.

     Taigi vyskupai dėl taikos palaikymo šiuo metu nepasmerkė turimų atominių ginklų karo atgrasinimo tikslu. Tačiau juos leidžia turėti tik šiam vieninteliam atvejui, siekiant nusiginklavimo ir taikos (150-199 nr.).

III. TAIKOS IŠLAIKYMAS IR KŪRIMAS

     Trečiame savo ganytojiško laiško skyriuje vyskupai pateikia siūlymus ir nurodymus, kaip išlaikyti ir ugdyti taiką. Svarbu ne tik iš anksto rūpintis išvengti karo ar apriboti karo žiaurumus, dar svarbiau ugdyti ir kurti taiką. Taip kalbėjo ir pop. Jonas Paulius II Coventry katedroje: "Taika nėra tik karo nebuvimas. Ji apima abipusę pagarbą ir pasitikėjimą tarp žmonių bei tautų; taip pat ir bendradarbiavimą bei į-pareigojančias sutartis. Kaip katedra, taip ir taika turi būti statoma su nesvyruojančiu tikėjimu”.

     Iš tokios pozityvios Katalikų Bažnyčios taikos sampratos kyla nurodymai ir bendrajai politikai, ir asmeniškiems apsisprendimams.

     Reikia greitai sutartimis siekti ginklų kontrolės, jų sumažinimo ir eiti prie nusiginklavimo. Nors iki šiol tokios sutartys kaip SALT I, SALT II, Atominių ginklų nedauginimo traktatas 1968 m. nedaug ką pasiekė, bet vis dėlto šį tą davė. Tai svarstant, reikia atsiminti, kad ir Sovietų Sąjungai gresia tie patys baisūs pavojai. Tad abi pusės turi bendrą interesą susitarti bent dėl tam tikrų dalykų.

     Dėl to JAV-bių politika turi siekti išdiskutuoti kilusias įtampas su Sovietų Sąjunga, tartis su ja opiais klausimais, stengtis pašalinti trinties priežastis.

     Toliau vyskupai pataria konfliktams spręsti nenaudoti prievartos priemonių. Jie reikalauja vartoti taikias priemones tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Pavyzdžiui, jie ragina įgyvendinti specialiai sudarytos komisijos 1981 m. priimtą rezoliuciją įkurti JAV-ių Taikos akademiją. Ji moksliškai studijuotų taikos klausimus, auklėjimą ir ugdymą taikai kurti (221-231).

     Remdamiesi Katalikų Bažnyčios ir sveikos filosofijos mokymu, vyskupai išdėsto taikaus pasaulio kūrimo uždavinius ir būdus. Jie taip moko, kad visi žmonės, tautos ir valstybės sudaro vieną globalinę tarptautinę bendruomenę. Jos visos turi siekti bendro gėrio, ir visos yra nuo jo priklausomos. Mūsų didelės tarptautinės prekybos ir komunikacijos laikais vienos šalies ar bendruomenės priklausomumas nuo kitos ir nuo visų yra labai didelis.

     Užtat vyskupai reikalauja daug didesnės jų integracijos. Reikia tarptautinės valdžios ir atitinkamų struktūrų, priemonių ir jėgų įgyvendinti jos nutarimams. Dabartinė Jungtinių Tautų organizacija jų neturėjo. JAV-ių vyriausybė turi tai planuoti ir siekti. Taip pat labai reikalinga JAV-ių stipraus ir kūrybingo bendradarbiavimo įvairiose tarptautinėse institucijose padėti besivystančioms ir kultūriškai bei ekonomiškai atsilikusioms šalims.

IV. PASTORACIJAI IŠŠŪKIS IR ATSAKYMAS

     Dabar krikščionys sudaro mažą Vakarų valstybių gyventojų dalį, o dar mažesnę — katalikai. Tačiau mes, katalikai, esame pajėgūs liudyti Kristų, didžiąsias žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes. Kaip dalis globalinės tarptautinės bendruomenės ir jos Mistinio Kristaus kūno nariai turime didelę pareigą ir atsakomybę už jų vykdymą, tad ir už tikrosios taikos įgyvendinimą. Kaip katalikai, atsiliepdami į tikėjimo reikalavimus, privalo prie to prisidėti, vyskupai nurodo, pateikdami keletą praktiškų programų ir priemonių.

     1. Karas, ypač atominis, yra viena pagrindinių mūsų laikų problemų. Nuo to, kaip ji bus sprendžiama, priklausys gyvenimas ir net gyvybės išlikimas šioje žemėje. Branduolinės bombos gali nušluoti beveik visą gyvybę nuo žemės paviršiaus. Turime didelę atsakomybę veikti, kad to būtų išvengta.

     "Todėl mes, vyskupai, primygtinai raginame, kad kiekvienoje vyskupijoje ir parapijoje būtų atliekamos pritaikytos programos, visų sluoksnių ir amžiaus žmonėms padedančios geriau suprasti atominio karo ir taikos problemas. Jos privalo turėti pirmenybę keletą metų prieš visus kitus klausimus ir duoti tikintiesiems pajusti pilną mūsų krikščioniškojo tikėjimo galią. Šis mūsų ganytojiškas laiškas tebūna vadovas” (280 nr.).

     Be abejo, karo ir taikos klausimai turi politinį aspektą, bet dėl to niekas negali Bažnyčiai paneigti teisės padėti savo nariams susiformuoti teisingus ir atsakingus sprendimus jų sąžinėse. Juk klausimas eina apie jų ir kitų žmonių gyvenimą ar mirtį.

     Tikintieji nuo diskusijų turi eiti prie liudijimo ir veiklos.

     2. Toliau vyskupai šaukia visus tikinčiuosius turėti ir palaikyti didelę pagarbą gyvybei. Niekas negali pateisinti tiesioginio pasikėsinimo į nekalto žmogaus gyvybę, nesvarbu ar tai būtų karo ar taikos metu. Abortais amerikiečiai taikos metu išžudo kasmet apie pusantro milijono negimusių kūdikių. Nekaltus kūdikius abortais žudantieji ar jiems pritariantieji žudys ginklais ir milijonus suaugusiųjų. Taigi visi, stojantys prieš karą, šią kovą tepradeda savo pastangomis sustabdyti abortus, vykdomus taip pat su valdžiois pripažinta "teise” ir net mokamais pinigais.

     3.  Reikia, kad mūsų dvasia nusigręžtų nuo blogio ir atsigręžtų į gėrį, į Dievą, kuris vienas gali suteikti tikrąją taiką. Tik tada mes galėsime džiaugtis vidujine taika ir taika su žmonėmis, su įvairiomis jų grupėmis, atsisakius neteisybių, prievartos ir neapykantos. Tad svarbu pasinaudoti susitaikymo sakramentu ir bendromis atgailos pamaldomis, išoriniais atgailos veiksmais ir 1.1. Tai būtų ir atsiteisimas už savo ir kitų daromų skriaudų ir prievartos nuodėmes. Ir vyskupai įsipareigojo pasninkauti kiekvieną savaitės penktadienį. Pasninkas tebūna paskata maldai, atgailai ir išmaldoms taikos intencija.

     4. Malda stipriname savo bendravimą su Dievu. Bendruomeniškoje maldoje, žinodami tada Kristų esant mūsų tarpe, maldaujame duoti taiką, kurios pasaulis negali duoti. Juk mes žinome, kad taika yra Dievo pažadėta dovana. Aukodami šv. Mišias, mes linkime vienas kitam taikos.

     Prašydami įsijungti į veiklą už taiką, vyskupai atskirai kreipiasi į įvairias katalikų grupes: į kunigus, diakonus, vienuolius, mokytojus, tėvus, jaunimą, į karo tarnyboje ir pramonėje esančius vyrus ir moteris, į socialinio susižinojimo priemonėse dirbančiuosius, į valdininkus ir į paprastus piliečius.

     "Mes tikime į prisikėlusį Kristų, padedantį mums atsakyti į branduolinių ginklų lenktynių iššūkį. Mums stengiantis ir duodant atsaką, Dievas išpildys savo pažadą — Jo malonė mūsų neapvils. Mes galime ir privalome atominio amžiaus branduolinę energiją pajungti žmonių kontrolei ir naudoti žmonių gerovei, o ne juos žudančiam karui” (339 nr.).