ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Būdami gėlėtame lauke, matėme, kaip atskrenda bitės ir renka iš žiedų medų. Jose krikščionys mato save. Juk šv. Paulius jiems liepia: "Visa ištirkite ir, kas gera, pasilaikykite!” (1 Tes 5,21). Vadinasi, anuo gamtos vaizdu, mes privalome turėti atviras akis žmonijos laukuose esančioms gėlėms, spręsti apie jų kokybę ir aptiktą gėrio turinį nešti į savo dvasios bei širdies avilį. Vieno tokio gėrio religinės praktikos srityje randame rytiečių išminties pievoje: melstis ne tiek galva, kiek širdimi. Neblogas šio maldos būdo perteikėjas vakariečiui yra indų jėzuitas Antanas de Mello. Keli jo pratimai Laiškų skaitytojams jau pažįstami. Čia bus pateikti dar du turtinti ir gilinti ryšiui su Dievu meldžiantis.
Vienas tų pratimų yra tūkstantis Dievo vardų. Jis yra mūsų religijai pritaikyta induizmo praktika meldžiantis tarti tūkstantį Dievo vardų. Ši praktika nėra mums svetima. Ką mes, pavyzdžiui, darome, kalbėdami Marijos litaniją, jei ne vadiname Dievo Motiną įvairiais vardais: paslaptingąja rože, aukso namais, dangaus vartais, aušros žvaigžde? .. Pamaldūs indai net išmoksta atmintinai sanskrito kalba tūkstanti Dievo vardų, kurių kiekvienas turtingas prasmės, išreiškia kokį nors dievybės požiūrį, ir juos su meile melsdamiesi taria.
Iš čia išeidami, išraskime virtinę vardų Kristui, (tūkstantį, ar šimtą, ar kiek mūsų širdis diktuoja). Turėtume sekti pavyzdžiu psalmių kūrėjo, kuris nesitenkina įprastiniais Dievo vardais, kaip Viešpats, Gelbėtojas, Karalius, bet, apimtas kūrybingumo, kylančio iš širdies, kuri kupina meilės, išranda Dievui vis naujus vardus: Tu — mano uola, sako psalmėje, mano skydas, mano tvirtovė, mano pasigėrėjimas, mano giesmė. .. Taip ir mes turime atpalaiduoti savo kūrybingumą, arba semti iš to kūrybingumo aruodų, išrasti vardų Kristui.
Kartą, vedant rekolekcijas vienuolėms seserims, buvo pateiktas šis pratimas, padrąsinus vėliau pasisakyti, kokiais vaizdingais vardais ėmė noras išreikšti savo santykį su Kristumi. Viena jaunutė sesuo pasisakė jį pavadinusi savo pušimi: Tu — mano pušis. . . Paaiškino kodėl: jai visada be galo gera sustoti po viena plačia pušimi, atsirėmus jausti, kaip tvirtai palaiko, ir klausytis, kaip paslaptingai ošia šakos, tarsi pasakodamos apie tolumas, kurios drauge tokios artimos širdžiai. ..
Kiekvieną kartą, iškvėpdami orą, tarkime vieną tų Kristaus vardų. Jei tas ar kitas ypatingai traukia, kartokime jį dar kartą, ir dar kartą, ir dar. Arba tarkime jį kartą ir prie jo su meile likime, nieko nesakydami. Tada imkime kitą vardą, likime prie jo ir vėl imkime kitą.
Tai buvo tik pirmoji pratimo dalis. Antroji, tolimesnė, kai kuriuos veikia gana jaudinamai. Ta antroji dalis tokia: turiu įsivaizduoti, jog girdžiu Kristų ištariant vardų man. Kokių vardų jis man randa? Ką jaučiu, kai girdžiu mane tais vardais vadinant? Žmonės dažnai nenori klausytis Dievo, vadinančio juos vardais, pilnais švelnios, intymios meilės. Tai daugiau, negu jie pajėgia pakelti. Atrodo per daug laiminga, kad būtų tikra. Jie arba girdi save vadinant neigiamais vardais, kaip nusidėjėlio, nedėkingos avies ir panašiais, arba negirdi savo adresu jokio. Tokie žmonės dar nėra radę Naujojo testamento Dievo, kurio meilė jiems yra be sąlygų ir be kraštų. Jie turi leisti sau jo meilę pajusti. Turime pamąstyti, kokie vardai darytų mus džiugius ir laimingus, jei juos savo adresu išgirstume, tariamus Kristaus lūpų. Pratimo esmė kaip tik ir yra ta, kad leistume jam tuos vardus savo adresu tarti.
Dabar turime žengti dar vieną žingsnį toliau ir įsivaizduoti Kristų, Jėzų iš Nazareto, vadinantį mus tais pačiais vardais, kuriuos prieš tai radome jam — visais vardais, išskyrus tuos, kurie tiesiogiai išreiškia dievystę, kaip Viešpats. Turime niekada nepamiršti kertinio fakto, kad Dievo Sūnus yra kartu ir žmogus, su visais mūsų prigimčiai būdingais ilgesio, dėkingumo, prisirišimo, mylėjimo saitais. Todėl ne tik mes jį, bet ir jis mus gali vadinti savo atrama, viltimi, džiaugsmu... Turime nebūkštauti, leistis būti jo meilės apsuptiems.
Daugeliui gali kilti abejojimas, įsivaizduojant, jog klausosi sau kalbančio Kristaus. Gal klausia save: "Kaip galiu žinoti, ar Kristus iš tikrųjų tuos žodžius ir vardus man sako, ar aš pats juos išrandu? Ar man kalba Kristus, ar aš pats kalbu sau tuo vaizduotėje laikomu jo paveikslu?” Atsakymas į šį klausimą yra, kad greičiausiai mes patys kalbame sau iš savo vaizduotėje prieš akis laikomo Kristaus. Tačiau po šio dialogo paviršiumi su įsivaizduotu Kristumi Viešpats pradeda veikti mūsų širdį. Netrukus žmogus pajunta savyje to įsivaizduoto Kristaus tariamų žodžių poveikį (jų nešamą paguodą, šviesą, įkvėpimą, džiaugsmą, jėgą). Jis tada savo širdyje žino, kad tie žodžiai arba ėjo tiesiog iš Viešpaties, arba jie buvo savas išradimas, bet Kristaus panaudotas suteikti, ko jis norėjo. Tačiau šį pratimą atliekant nėra ko baimintis, kad žodžiai iš Kristaus lūpų būtų vien išsigalvojimas. Kristaus meilė yra tokia didelė mums, kad jokie žodžiai, kokie tik išrandami ir dedami į jo lūpas tai meilei išreikšti, niekada nebus pakankami.
Prie šio pratimo galime pridėti dar vieną būdą išgyventi Kristaus meilei. Jis buvo labai mėgstamas Avilos šv. Teresės. Tai vienas jos rekomenduojamų pagrindinių lavybų: įsivaizduoti Jėzų, stovintį prieš mane; jis į mane žvelgia... Tai viskas. Teresė tai išreiškia labai trumpa forma: žiūrėk, jis į tave žvelgia, mira que te mira. Tačiau ji prideda du labai svarbius prieveiksmius: žiūrėk, jis į tave žvelgia su meile ir nuolankumu. Turime stengtis pajusti abi šias jo žvilgsnio savybes.
Bet kaip tik šios savybės Kristaus žvilgsnyje dažnai kelia keblumų. Daugeliui sunku įsivaizduoti, kad Kristus į juos žvelgtų su meile. Jų Jėzaus vaizdas yra reikalaujančio; jei jis myli, tai tik tada, kai yra geri. Antroji savybė dar sunkesnė priimti. Atrodo jiems neįmanoma, kad Kristus galėtų žvelgti į juos su nuolankumu. Ir čia pasirodo, kad jie dar nėra supratę Naujojo testamento Jėzaus. Jie niekada rimtai nepriėmė tiesos, kad Jėzus pasidarė jų tarnu, plaunančiu jų kojas, iš meilės jiems noringai pasirinkęs vergo mirtį. ..
Tad turime žiūrėti, kaip jis į mus žvelgia. Matykime jo žvilgsnyje meilę mums. Ir pastebėkime jo žvilgsnyje nuolankumą. Viena šv. Teresės seserų, paklausta, ką ji maldos metu daranti, atsakė: "Aš leidžiuosi būti mylima”.
Kitas vertingas pratimas yra kūno malda. Iš šio pratimo, kaip netrukus paaiškės, daug kas patogu daryti vien savo kambaryje, ne esant kartu su kitais, nebent labai artimais draugais.
Pirmiausia nurimkime, pajusdami jau anksčiau paaiškintu būdu įvairias savo kūno dalis. Pasistenkime pajusti net kas subtilu, ne vien kas tartum paviršiuje. Tada iš palengvo sudėkime ant kelių rankas taip, kad delnai būtų į viršų, pirštai ištiesti. Judesys turėtų būti palengvėle, palengvėle, lyg kad skleistųsi gėlės žiedo lapeliai atsidarydami. .. Kai rankos padėtos ant kelių, delnais į viršų, stebėkime, ką delnuose jaučiame. Tada pajuskime patį gestą. Tai maldos gestas, pažįstamas daugeliui kultūrų ir religijų. Pažįstamas todėl, kad juo save išreikšti Dievui taip savaiminga. Kokią prasmę jis turi man? Ką aš savo į viršų atskleistais delnais Dievui sakau? (Gal kad aukoju, duodu save, laukiu, kaip elgeta, Dievo pasigailėjimo? Nesakykime to žodžiais, bet pačiu gestu. Šis ką tik pateiktas bežodžio su Dievu bendravimo būdas yra pavyzdys, kaip galime melstis savo kūnu.
Susipažinkime su keletu tolimesnių gestų. Atsistokime su laisvai nuleistomis rankomis prie šonų. Pajuskime, kad stovime Dievo akivaizdoje. Tada raskime kokį nors būdą gestais išreikšti jam šį jausmą: "Mano Dieve, imk mane sau, esu tavo!” Mūsų gestas turi būti labai iš palengvo (prisiminkime gėlės žiedo skleidimąsi), jį pajuntant, ir taip, kad iš tikrųjų mūsų vidinį nusistatymą išreikštų.
Štai gesto iliustracija išreikšti savo aukojimąsi Dievui. Stovėdami labai iš lėto kelkime savo rankas, kad jos išsitiestų prieš mus lygiagrečiai su grindimis. Tada palengva pasukime delnus į viršų. Palengva pakelkime galvą veidu į dangų. Jei mūsų akys buvo užmerktos, atidarykime jas, irgi palengva. .. Žvelkime į Dievą. . .
Pasilikime mintimis prie šio gesto. Dabar rankos tegrįžta į pradinę poziciją, veidas prieš save į akiratį. Valandėlei likime, gerdami į save to maldos gesto išgyvenimą. Tada pradėkime gesto apeigą iš naujo. Atlikime ją tris keturis kartus, arba kol jaučiame pamaldumo.
Štai kitokia gesto iliustracija savęs aukojimo jausmui. Pakelkime rankas, kaip ką tik pateiktame pavyzdyje, bet iš delnų ir pirštų sudarydami taurę. Palengva priartinkime šią taurę prie savo krūtinės. .. Tada iš lėto pakelkime aukštyn galvą, kaip aname pavyzdyje. Likime valandėlę, išgyvendami šį maldos gestą.
Vėl iliustracija, kaip išreikšti Dievo ilgėjimąsi, arba kad jis laukiamas, arba kad jo kūrinija yra mums kaip miela viešnia. Kelkime prieš save rankas, kad jos būtų lygiagrečiai su grindimis. Tada jas plačiai ištieskime į šalis, kaip daroma ką nors apkabinant į glėbį. Su meile žvelkime į horizontą. Likime valandėlei prie šio gesto, tada grįžkime į pradinę padėtį ir ten kiek luktelkime, išgyvendami jausmu savo ką tik gestu atliktą maldą. Tada gestą kartokime — kol jis mums prasmingas.
Visi šie gestai tėra tik pavyzdžiai. Kiekvienas gali išrasti savo būdų reikšti meilei, dėkingumui, adoravimui, ką norime Dievui sakyti. Darykime tai lėtai ir gracingai, kad tai būtų tartum savos rūšies išraiškos šokis... Sakysime, jei jaučiamės prislėgti, išreikškime tai išsirengdami iš drabužių, sukniubdami ant žemės, ištiesdami rankas kryžiaus pavidalu ir su nebylėmis lūpomis laukdami Dievo išliejant savo malonių į mus, ten kniūbščius kryžiumi. ..
Kai tokiu būdu meldžiamės, mūsų malda įgauna kūno, įsikūnija. Tai ypač reikalinga, kai jaučiamės nepajėgūs melstis, kai išsiblaškiusi dvasia, širdis tapusi tartum akmeninė ir dvasia lyg mirusi. Tokiu metu bandykime stovėti labai pamaldžiai Dievo akivaizdoje, sudėję prieš save rankas, su maldaujamai į jį žvelgiančiomis akimis... Kai kas iš to maldingumo, reiškiamo kūnu, prasisunks į dvasią, ir po kiek laiko gal bus daug lengviau melstis.
Žmonės kartais todėl patenka maldoje į keblumus, kad melsdamiesi neįtraukia kūno, nepasiima jo su savimi į Dievo šventovę. Mes sakome stovį arba sėdį prisikėlusio Viešpaties akivaizdoje, bet esame nerūpestingai sudribę į kėdę ar stovime bet kaip. Aišku, kad nesame gyvai pagauti prieš mus stovinčio Viešpaties. Jei būtume jo buvimo paveikti, kiti tai pastebėtų iš mūsų kūno laikysenos.
Skaitytojams čia buvo per kelis numerius pateikta pratimų iš rytiečių lobyno turtinti maldai. T. de Mello juos visus baigia pasakojimu, mokančiu visiškai pasikliauti Dievu, nelaimėje nepalūžtant, laimėje nepasimetant. Vienas senas kinų ūkininkas turėjo arklį, kuriuo apdirbdavo savo lauką. Kartą arklys pabėgo į kalvas ir ten liko. Atėję kaimynai ėmė reikšti užuojautą dėl nelaimės. Ūkininkas tarė: "Nelaimės? O gal tai laimė? Kas žino?” Po savaitės arklys grįžo, parsivesdamas būrį laukinių arklių. Susirinko kaimynai jo sveikinti dėl tokios laimės. Ūkininkas jiems tarė: "Laimės? O gal tai nelaimė? Kas žino?” Kai jo sūnus bandė vieną laukinių žirgų prijaukinti, nukrito iš balno ir susilaužė koją. Kaimynai, apie tai išgirdę, ėmė apgailestauti atsitikusią nelaimę. Bet ne senasis ūkininkas: "Nelaimę? O gal tai laimė? Kas žino?” Po kelių savaičių į kaimą atvyko kariuomenė ir paėmė į karo tarnybą fronte visus jaunus vyrus. Bet kadangi sūnus buvo susilaužęs koją, jį paliko. Ar tai buvo laimė? O gal nelaimė? Kas žino?
Kadangi mes per menki žinoti, kas mums laimė ir kas nelaimė, turime už visa ir visada dėkoti Dievui, kuris jį mylintiems kiekvieną įvykį pakreipia į gera.