Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Jei neši dovaną prie altoriaus ir tenai prisimeni, kad tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną” (Mt 5,23-24).

     Jei tuos Jėzaus žodžius gerai suprastumėm, jų poveikis galėtų nulemti visišką mūsų pasikeitimą; ir jei visi žmonės jais gyventų, taika įsiviešpatautų pasaulyje. Tame mokyme Jėzus kalbėjo apie ano meto izraelitą, nešantį savo auką šventovėn. Bet šio laiko gyvenime mes turėtumėm pamąstyti apie tikintį, einantį bažnyčion.

     Dovanos aukojimas to laiko izraelitui reiškė svarbiausią momentą ir jo santykių su Dievu prakilniausią išraišką. Lygiai tą patį reiškia dabarties krikščioniui dalyvavimas liturgijoje. Užtai Jėzus ypatingai ir pabrėžia žmonių santykių suderinimo svarbumą, nes be to susiderinimo krikščionio dalyvavimas liturgijoje gali virsti tuščiu veiksmu. Pirminė auka, kurios Dievas iš mūsų laukia, yra mūsų pastangos būti visuomet harmonijoje su kiekvienu artimu.

     Tame Jėzaus mokyme nėra nieko naujo, ko nebūtų Senajame Testamente. Pranašai labai aiškiai skelbė, kad Dievui yra svarbesnė artimo meilė, gailestingumas ir užuojauta silpniesiems, negu deginamosios aukos. Dievui yra nepakeliama auka tokių, kurie engia vargšus. Toks aukojimas, vieton pagarbinimo, virsta Jo įžeidimu.

     Bet to Jėzaus mokymo sąvokoje nauja yra tai, kad Jis aiškiai reikalauja būti pirmiesiems mūsų pastangose susitaikinti su artimu. Tuo būdu Jis mus primygtinai ragina tobulai vykdyti artimo meilės įsakymą. Užtai Jis nesako "jei prisimeni įskaudinęs savo artimą”, bet aiškiai pabrėžia "jei prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave”. Tokiu būdu Jėzus įspėja, kad mes galime nepatikti Dievui ir likti nepriimtais, jei esame abejingi, pasilikdami disharmonijoje su artimu, nors dėl tos disharmonijos tiesiogiai ir nebūtumėm atsakingi.

     Jis nori, kad mes būtumėm budrūs, neleisdami ne tik neapykantai prasiveržti, bet taip pat neleistumėm pasireikšti net ir mažiausiai išraiškai ar veiksmui, kurie galėtų rodyti mūsų meilės stoką artimui.

     Kaip mes galėtumėm pagal tą Jėzaus mokymą gyventi? Turime stengtis savo santykiuose su žmonėmis niekada nebūti paviršutiniai. Todėl turime stebėti slapčiausius savo širdies užkampius, šalindami iš jų kad ir menkiausią abejingumą, nenuoširdumą, bet kokį pranašumo jausmą ar atsižvelgimo stoką mūsų santykiuose su kiekvienu artimu.

     Mūsų išsišokimai, nedraugiškumas ar kantrybės stoka gali būti atitaisomi meiliu atsiprašymu ar draugišku gestu. Bet jei tai nėra galima, tada mūsų vidinis laikymasis tuo atžvilgiu turi būti visiškai pakeistas. Taip pat bet koks instinktyvus polinkis artimą atstumti ar jo nepaisyti turi būti apvaldytas tvirtu apsisprendimu jį priimti. Mes turime artimą priimti ir gailestinga širdimi visiškai atleisti, nuoširdžiu supratimu padėdami jo reikaluose ir rūpesčiuose.

     Jei taip darysime, galėsime Dievui atnašauti visas mūsų aukas, o Jis į mus atsižvelgs ir jas priims. Tada mūsų santykiai su Juo pasieks tą vienybės gilumą, kuri teikia širdžiai džiaugsmą, o sielai ramybę.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius