Spausdinti

ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Koks turėtų būti šių laikų kunigas? Orus, taurus, jautrus žmonių rūpesčiams, rodąs švento gyvenimo pavyzdį? Tikriausiai paskutinis bruožas kunigui (čia galima įskaityti ir vienuolius bei seseles) pats svarbiausias. Kaip dažnai girdime, kaip atšalę nuo tikėjimo krikščionys pažeminančiai kalba apie nemalonias seseles mokyklose, arba apie kleboną veidmainį, ar apie vienuolius, kurie visą gyvenimą kiūkso vienuolyne ir nieko nedaro. Tokie paniekinimai nėra malonūs ausiai ir ne visada pateisinami, bet gaila — kartais iš tikrųjų taip būna. Daug žmonių yra atitolę nuo Bažnyčios, tokių įspūdžių paveikti. Jiems nelengva grįžti prie tikėjimo ir jame sutvirtėti.

     Tokia yra šio straipsnio prielaida. Dabar mėginsiu ją patvirtinti, pažvelgęs į tai, kaip žmonės anksčiau žiūrėdavo į kunigą ir kokią jis turėdavo įtaką jų gyvenime; kaip šiandien stengiamės žiūrėti į kunigą ir kaip, mano manymu, turėtų būti.

     Anksčiau buvo žvelgiama į kunigą kaip į orios, atskirtos nuo kitų žmonių klasės narį. Kunigas buvo Dievo išrinktasis, pasiaukojęs tikėjimui ir šventam gyvenimui žmogus. Žmonės puldavo prieš jį ant kelių, prašydami palaiminimo, bučiuodavo jam ranką. Būtų galima teigti, kad jis gyveno visai kitoje gyvenimo plotmėje. Kunigas, ypač klebonas, būdavo taip pat autoritetas, ne tik šventovėj, bet ir visuose gyvenimo reikaluose. Kunigą labai aukštino ir, drįsčiau pasakyti, retkarčiais žmonės net dievindavo.

     Vienu žvilgsniu, gal tai ir buvo neblogai. Tikrai pasišventęs kunigas tikriausiai suteikdavo žmonėms daug gėrio ir tiesos. Jis būdavo jėgos ir dvasios šaltinis paliegusiems siela ir kūnu. Neabejotinai galėdavo jis pritraukti prie tikėjimo atsimetėlius, nes juos veikdavo ne vien jo asmeniškas šventumas, bet ir toji visuomeninė "aura”, tas mistiškas elementas, kuriais jis buvo regimai ir apčiuopiamai gaubiamas.

     Antra vertus, toks dievinimas galėjo būti žalingas. Jei kunigas nusikalsdavo, jeigu jo silpnumas ir nuodėmės atsiskleisdavo žmonių akims, jie pamatydavo, kad jis yra, deja, toks pat, kaip ir kiti žmonės. Tokiais atvejais kai kurie žmonės išgyvendavo tikrą tikėjimo krizę. Nustebę, išsigandę, jie susidurdavo su dideliu nusivylimu, jausdamies apvilti ir kunigu, ir pačiu Dievu. "Koks tas tikėjimas, koks tas Kristus, jeigu patys Kristaus atstovai taip nekrikščioniškai elgiasi?”

     Iš to galima matyti, kaip dažnai visas žmonių tikėjimas rėmėsi kunigo asmeniu. Kunigas jiems buvo ne tik tikėjimo ženklas, bet pats tikėjimo įkūnijimas. Taip galėjo atsitikti tik dėl savotiško nesusivaikymo religijoje.

     Kai kurie žmonės neįstengdavo atskirti Kristaus paskelbtų idealų nuo žmonių, kurie privalėjo tuos idealus įgyvendinti pasaulyje. Kai kurie žmonės negalėdavo atskirti kunigo nuo kunigystės. Kunigas gali būti nuodėmingas, bet kunigystė, Kristaus įsteigta ir jo mokslu paremta institucija, yra šventa. Taip pat yra su Bažnyčia. Kristaus įsteigta Bažnyčia yra jo kūrinys, jo skaisti nuotaka, todėl ji yra šventa, bet mes, žmonės, kurie ją sudarome, esame nuodėmingi.

     Atrodytų, kad šiandien toji padėtis ima truputį keistis. Atrodo, kad mes bent protu suvokiame skirtumą tarp kunigo ir kunigystės ir jaučiame, kad grįsti tikėjimą kunigo asmeniu yra klaidinga. Mes suprantame, kad kunigai, kaip ir visi žmonės, turi savo silpnybių, ir matome, kad krikščionybė, kaip tikėjimas į Jėzų Kristų, sakramentus, į jo žodį, yra skaisti, nesuteršta, šventa, ko negalima pasakyti apie visus krikščionis. Bet, antra vertus, vėl padėtis nėra tokia paprasta. Nors intelektualinėje plotmėje mes bandome daryti skirtumą tarp asmens ir idealų, deja, jausmai dažnai nurungia mūsų protinį įžvalgumą. Apie tuos dalykus užmirštame pagalvoti, ir iš tikrųjų dabartinė padėtis nedaug skiriasi nuo to mintijimo, kuris buvo anksčiau. Geras kunigas daugeliu atvejų pritraukia mus prie Bažnyčios, prie tikėjimo, o prastas atstumia. Bet daug kas, susipykęs su klebonu ar aplamai nesutikdamas su Bažnyčios įstatymais ar pareiškimais, ima šalintis nuo Bažnyčios, susvyruoja tikėjime.

     Tokiu būdu grįžtame prie pradinės šio straipsnio prielaidos. Faktas lieka faktu, kad kunigas, jo konkretus gyvenimas, jo pavyzdys turi daug stipresnį ir įtakingesnį poveikį negu kito žmogaus. Žodžiu — lieka tik viena išvada: norėdamas kitiems skelbti Kristaus žodį, perduoti tikėjimą, kunigas pats turi šventai gyventi, ir šiandien labiau negu bet kada, nes pereiname (o daugelyje kraštų tai jau yra įvykę) į pokrikščioniškąją epochą.

     Neseniai miręs garsus amerikiečių arkivyskupas ir pamokslininkas Fulton Sheen yra ne kartą kunigams pasakojęs apie vieną savo draugą kunigą, kuris buvo kalinys Sibire. Išleistas iš darbo stovyklos, šis kunigas kartą ėjo gatve kažkokiame Sibiro kaime ir sutiko berniuką. Jis paklausė tą berniuką:

     —    Ar tu tiki į Kristų?

     —    Ne, — atsakė berniukas, — netikiu!

     —    Kodėl ne? — paklausė kunigas.

     Berniukas atsakė:

     —    Jūs tikite, kad Jėzus yra Dievas, ar ne?

—    Taip, — tarė kunigas.

     —    Jeigu Jėzus yra Dievas, jis galėjo padaryti daug dalykų. Dievas sukūrė dramblius, ir iš tų dramblių atsirado kiti drambliai. Jis sutvėrė medžius, ir iš jų išaugo kiti medžiai. Jis sutvėrė gėles, ir iš jų išaugo kitos gėlės. Tad jeigu Jėzus yra Dievas, jis turėjo pajėgti sukurti kitus Jėzus. Bet aš nesu matęs kitų tokių Jėzų. Mano tėvas girtuoklis. Mama man niekuomet nieko nedavė. Niekas man niekuomet nėra nieko davęs. Todėl aš netikiu, kad Jėzus yra Dievas.

     Kunigas užėjo pas evangelikų pastorių tame kaime ir papasakojo apie tą berniuką. “Et, tai kvailas vaikiščias!” — atsakė pastorius. Bet tas vaikas nebuvo kvailas. Jis buvo tam tikra prasme teisus.

     Šis arkiv. Sheen pavyzdys gerai parodo, kokią įtaką gali kunigas turėti žmonių tikėjimui ir koks iš tikrųjų kunigas turėtų būti. Kaip matome, kunigas, norėdamas kitiems perteikti tikėjimą, turi ne tik, kaip minėjome, būti šventas žmogus, bet "kitas Jėzus”. Jis turi būti "Alter Christus”, kaip anksčįau būdavo sakoma teologijoje. Visi esame užtenkamai gyvenime girdėję pamaldžių žodžių. Yra tūkstančiai knygų apie krikščionišką gyvenimą, apie maldą, Šv. Raštą ir t.t. Esame užtenkamai prisirinkę filosofijų ir teologijų krikščionybės dviejų tūkstančių metų būvyje. Gražūs žodžiai mažai turi įtakos šiais laikais. Be to, jie įkyri. Vien pavyzdys, šventumo pavyzdys, žmones tikrai paveikia. Tiktai kai žmogus susitinka su "kitu Jėzumi”, ima tirpti jo sukietėjusi širdis. Jei kunigas kalba apie pamaldumą ir nori turėti įtaką žmonių religiniame gyvenime, jis pats turi būti pamaldus žmogus. Jei kunigas kalba apie Dievą, apie Kristų, tebūna tas Dievas, tas Kristus regimas jo veiksmuose su visu Kristaus radikalumu ir pasiaukojimu kitiems. Jeigu jis kalba apie išganymą, iš jo asmens turi spinduliuoti tas išganymas, apie kurį jis kalba. Tik tuomet žmonės bus pritraukti prie tikėjimo; tada jis turės jiems geros įtakos. Jeigu jis kalba apie artimo meilę, žmonės turėtų jame jausti tą meilę, apie kurią jis kalba. Veiksmai tokius žodžius įgyvendina. Žmogus gali skelbtis esąs kito draugas, bet jeigu tos draugystės jo veiksmuose nematyti, yra sunku ja tikėti. Panašiai yra su kunigu. Jeigu kunigas pats nevykdo tai, ką skelbia per pamokslus, jo žodžiai yra tuščiaviduriai.

     Bet jei kunigas gyvena tuo, ką skelbia iš sakyklos, jo žodžiai tampa pilni Šv. Dvasios bei Dievo jėgos, kurie net kalnus griauna. Iš tikrųjų pats Kristus nebuvo iškalbus. Šaukdamas savo apaštalus Petrą ir Andriejų, jis daug nekalbėjo ir nedėstė jiems kokių tezių. Bet jie bematant jį atpažino kaip Viešpatį, kaip Mesiją, kaip pasaulio Atpirkėją, Dievo siųstąjį ir, palikę tinklus, sekė paskui jį.

     Rodydamas gerą pavyzdį, kunigas turės įtakos kitų žmonių tikėjimui, nes žmonės tikės tuo, ką jis sako, ir patys pasistengs sekti jo pavyzdžiu. O menkas kunigas, nors ir apdovanotas gražbylystės dovana, turės menkos įtakos. Kaip esame pradžioje minėję, rasit neturėtų taip būti. Būtų gerai, kad žmonės pajėgtų savo jausmus kontroliuoti ir visuomet racionaliai skirti, kur asmuo, kur idealas. Bet eilinis krikščionis ne visada yra tuos dalykus gerai apmąstęs (daugelis prie tokių svarstymų ir apmąstymų visai neprieinam, nes esame užimti daugeliu kitų problemų), užtat jo tikėjimas labai priklauso nuo pavyzdžio, kurį jis gauna iš kunigo ar aplamai dvasininkų ir brolių krikščionių. Todėl tenka iš kunigo reikalauti šventumo, nes jo įtaka yra didelė. Toks turi būti šių laikų kunigas. Tokie turėjo būti kunigai visais laikais, nuo pat Kristaus nukryžiavimo, tokie jie turės būti per amžius.

(Šis straipsnis buvo atsiųstas konkursui, bet per vėlai pasiekė redakciją).