Mokytoja, norėdama sugėdyti blogai rašančią mokinę, jai sako:
— Ar tau ne gėda? Aš, būdama tavo amžiaus, daug geriau rašiau!
— Matyt, kad jūs turėjote geresnę mokytoją, — atsakė mokinė.
* * *
Sūnus iš Kauno siunčia tėvui 5 Jurbarką telegramą: “Jei tuoj neatsiųsi 100 litų, tai šoksiu į Nemuną”.
Tėvas atsako taip pat telegrama: “Aš tavęs lauksiu su tinklu Jurbarke”.
* * *
Vienoje Amerikos bažnyčioje buvo mišios. Pakylėjimas. Suskamba varpelis vieną kartą. . . antrą. . . trečią. . . Staiga pasigirsta skardus mažos mergytės balsiukas: “Jesus, your phone is ringing! ”
* * *
Vienas lietuvis gavo leidimą išvažiuoti iš okupuotos Lietuvos į Ameriką. Nueina į įstaigą galutinai sutvarkyti dokumentų. Valdininkas jam sako:
— Aha, tai išvažiuoji į Ameriką, bet žinok, kad ten gera, kur mūsų nėra.
— Taigi, taigi, — atsako tas lietuvis, — užtat aš ir važiuoju ten, kur jūsų nėra.
* * *
Vokaliniame koncerte klausytojas šalia sėdinčiam nepažįstamam vyrui sako:
— Na, ir rėkia toji dainininkė, net ausyse spengia!
— Tegu išsirėkia sau nors ligi užkimimo, tai rytoj neturės balso rėkti ant manęs, — atsako užkalbintasis dainininkės vyras.
* * *
Žymus prancūzų komikas Ferrnandel kartą patelefonavo Amerikos komikui Bob Hope.
— Alio, alio! — šaukia Fernandel. — Kas čia kalba?
— Čia kalba didžiausias pasaulyje komikas, — atsako Hob Hope.
— Tai nuostabus dalykas, — sako Fernnandel, — norėjau kalbėti su Bob Hope, o pasirodo, kad kalbuosi pats su savim. . .
* * *
Napoleonas ir Stalinas susitiko pragare. Pasikalbėjo, pasidalino naujausiomis žiniomis, ir Stalinas parodo Napoleonui “Pravdą”. Napoleonas, ją peržiūrėjęs, sako:
— Nuostabus laikraštis! Jeigu aš būčiau tokį turėjęs, tai prancūzai niekad nebūtų sužinoję, kas man nutiko prie Waterloo!
* * *
Kunigėlis aplankė pažįstamą moteriškę, gulinčią ligoninėje po gimdymo. Jis ligos priežasties nežinojo. Išeidamas ir norėdamas kaip nors moteriškę paguosti, jai sako:
— Nenusimink, aš esu taip pat sirgęs tokia liga, bet viskas gerai pasibaigė, dabar esu sveikas, kaip ridikas.
* * *
Spaudos reporteris aplankė bepročių ligoninę. Jam viską aprodė ligoninės vedėjas. Pagaliau reporteris jį klausia:
— Ar jūsų pacientai, ilgiau čia pabuvę, padaro pažangą?
— Na, žinoma! — atsako vedėjas. — Tuoj Tamsta galėsi įsitikinti.
Jis pasišaukia vieną savo pacientą ir jam sako.
— Paklausyk, ką aš tau papasakosiu. Sekmadienį aš ėjau pasivaikščioti. Staiga prie manęs pribėgo kažkoks piktadarys, nupjovė man galvą ir nubėgo. Aš pasiėmiau nuo žemės galvą, nuėjau į vaistinę, nusipirkau vaistų, patepiau jais galvą ir kaklą, prisilipinau galvą ir štai dabar vėl esu sveikas. Kaip manai, ar tai galimas dalykas?
— O, ne! Jokiu būdu! — tuoj atsako pacientas.
— Matai, — giriasi ligoninės vedėjas, — jis jau sugeba protauti.
Paskui jis klausia pacientą:
— O dėl ko tu manai, kad negalima?
— Juk sekmadieniais vaistinės uždarytos, — atsako pacientas.