Kun. Jonas

     “Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1,1-2).

Mielieji Juozai ir Elenute,

     Ar jau radote savo širdžiai aiškų atsakymą į mano iškeltą klausimą: "Kodėl jūs tikite?” ("Laiškai lietuviams”, 1984 m. vasario mėn.). Galėjote ir nerasti. Kaip aiškiai atsakyti, jei nėra visiškai aišku, kas ir koks yra tikras tikėjimas? Tokio neaiškumo pasitaiko net save tikinčiais laikomų žmonių mintyse.

     Begalvodamas, kaip geriau jums ir kitiems aiškiau išryškinti šitą problemą, radau keletą puslapių prof. dr. John Powell, S.J., knygoje "A reason to live a reason to die”. Jaučiuosi nesugebėsiąs nieko geresnio savo jums pateikti, todėl šį kartą perduodu jo mintis.

KAIP PRASIDEDA TIKĖJIMAS?

     Tikėjimui pradžią duoda Dievas. Nuo savo pirmojo pokalbio su Adomu rojuje, vėliau su Abraomu, iki po šimtmečių įsikūnijusio Jėzaus Kristaus Dievas visada pirmas kreipėsi į žmones. Kaip skaitėte vasario mėn. numeryje, tikėjimo esmė yra ta, kad priimame už tiesą ką nors, ką kitas asmuo pasako, pasitikėdami jo žodžio teisingumu. Dabar, prieš imdami tyrinėti, ką Dievas žmonėms pirmas yra pasakęs, dar išsiaiškinkime, kokiu būdu Dievas susižino ar susisiekia su žmogumi.

     Žmogus su šalia savęs esančiu pasauliu ir su žmonėmis susisiekia savo pojūčiais arba juslėmis: regėjimu, girdėjimu, uosle, ragavimu ir palietimu. Tie kūniški pojūčiai arba juslės šalia mūsų esantį pasaulį perduoda mūsų protui ir valiai. Tuo pasakome, kad žmogaus pažinimas prasideda medžiaginiais pojūčiais arba jutimo organais. Jeigu jų trūksta, žmogus negali susižinoti su išoriniu pasauliu. Su tuo faktu ir Dievas turi skaitytis, jei nori susisiekti su žmogumi. Štai kaip šv. Jonas stengiasi mums šią tiesą nušviesti:

     "Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, — tai rašome apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi, ir mes tai rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas” (i Jn 1-4).

     Visai žydų tautai drauge Dievas prabilo Sinajaus kalne, atkreipdamas dėmesį žaibais ir griaustiniais, o Mozei — liepsnojančiu krūmu. Savo buvimą pažadėtojon žemėn keliaujančiųjų tarpe Dievas liudijo dienos metu prieky einančiu debesies stulpu, o naktį — tuo pačiu, tik švytinčiu stulpu. Aiškiais ir girdimais žodžiais žydams Dievas kalbėjo per pranašus. Taigi Dievas visada įsikišo žmonių istorijon kokiu nors žmogui prieinamu jusliniu būdu.

     Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir tapimas žmogumi atvėrė jam visai naujas galimybes santykiauti su žmonėmis. Jis tapo kaip vienas iš mūsų. Gimė, kaip mes. Alko, troško, verkė, kaip mes. Valgė ir gėrė, kaip mes. Pasidavė neišvengiamai mirčiai, kaip mes. Taigi Jėzus, Dievo Sūnus, visais požiūriais buvo tikras žmogus, kaip mes, išskiriant nuodėmę. Jėzaus žmogyste Dievas kalbėjosi su mumis tikra mūsų kalba. Šitaip Dievas pasisakė, kas yra jis pats, pasakė, kas mes esame, kokia yra mūsų gyvenimo ir gyvenamojo pasaulio prasmė.

     Apie save Dievas pasakė,kad jis yra meilė. "Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė” (Jn 4,8). Dievas ne tik pats yra meilė, bet jis yra meilės bendruomenė: Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia. Visi tie trys asmenys dalyvauja toje pačioje vienoje prigimtyje, jos laimės ekstazėje. Kiekviena tikra meilė yra dinamiška, neramuolė, trokštanti duoti pati save ir visa tai, ką ji turi geriausio. Taip ir Dievas meile skleidžia savo gyvenimą, savo gėrį, džiaugsmą ir savo meilę, sukurdamas mus, žmones, sudaryti žmonių bendriją, dalyvaujančią jo dieviškosios bendrijos gėryje, džiaugsme, laimėje. Žmogaus ir viso pasaulio sukūrimą galima išsiaiškinti ir suprasti tik tokios save duodančios meilės šviesoje.

     Dievas sukūrė žmogų, trokšdamas duoti save, savo begalinius gėrio, laimės ir meilės lobius, nes žmogus, jo paveikslas žemėje, tokią meilę gali suprasti, gali jos ilgėtis ir siekti. Visa žmonijos istorija ir visi Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios veiksmai žmonių istorijoje yra šito Dievo užmojo palaipsninis įsikūnijimas.

     Dievas siekia sujungti žmoniją į meilės bendriją, į vieną meilės šeimą, būti naujo gyvenimo tėvas (dieviškai žmogiško gyvenimo!), adoptuoti žmones į savo dieviškąją šeimą, svarbesnę ir tikresnę už kraujo ryšiais kuriamas šeimas. Visa tai Dievas užsimojo sukurti Jėzuje Kristuje, savo Sūnuje. Todėl Jėzus ir pasakė Nikodemui: "Dievas taip labai mylėjo pasaulį, kad davė savo vienintelį Sūnų, kad kiekvienas, kas tiki, nežūtų, o gautų amžinąjį gyvenimą. . . Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3,16-17).

     Bandykite žvilgterėti tokiomis tikėjimo akimis į šių laikų suskilusį pasaulį, į vieni kitiems svetimais tapusius žmones. Ar tada ne visi žmonės yra broliai, Dievo šeimos nariai? Nebelieka svetimų, užsieniečių, priešų. Aš esu už tave, tavo pusėje, ir tu esi už mane, mano pusėje, tai ko man besibijoti? Juk mes vienas kitam negresiaim, negyvenam džiunglių įstatymais — "akis už akį, dantis už dantį”. Mes turim naują įstatymą: "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus myliu”.

     Tai jau nebandykite išsisukinėdami sakyti: "Taip, taip, tai gražu, bet nepraktiška. Pasaulis yra bejausmis, šaltas, tokių dalykų nesupranta. Tai nerealus idealizmas”.

     Dievo žodis mums sako, jog taip neturi būti. Jei tik mes rimtai imame Dievo žodį, mes galime susikurti Kristaus šeimą, taikos pasaulį. Jei tik mes suburtume pasiryžėlių krikščionių branduolėlius, kiek gero būtų galima padaryti ta kryptimi. Tik pagalvokite, Juozai, Elenute! Prieš porą tūkstančių metų atsirado tarp žydų vienas mokytojas ir keliolika netašytų žvejelių vyrų, kuriuos ištikdavo panika, bet kokiai audrai ežere sukylant. Tuo aš pasakau, kad naują, dieviškos meilės valdomą pasaulį ne mes savo jėgomis sukursime, bet su mumis bus tas Visagalis, o su juo yra mūsų dauguma. Tada nebus jokios kitos didesnės jėgos sukliudyti dieviškai meilei sklisti. Tai liudija ir mūsų kaliniai bei tremtiniai Sibire!

     Kai apaštalas Paulius suprato tą tiesą, tai jį tiesiog pribloškė. Jis rašė: "Juk jūs visi esate Dievo vaikai, tikėdami Jėzų Kristų! Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters, visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje” (Gal 3,26-27).

     Dievo planą sujungti visus žmones talkon ir harmonijon Jėzuje Kristuje Paulius vadina "misterija”, t.y. paslaptimi. Tas planas buvęs, anot Pauliaus, paslėptas Dieve visą amžinybę ir apreikštas dabar Jėzuje Kristuje ir turįs būti įgyvendintas Bažnyčioje. Krikščionims efeziečiams jis rašo, kad, jau prieš sukurdamas pasaulį, Dievas išsirinko mus būti jo Kristuje. Dėl tos meilės Dievas ryžosi per Jėzų Kristų laimėti mus sau sūnumis. Tai, ką jis nusprendė, tai ir padarė, apreikšdamas mums savo slaptąjį planą, kurį jis įgyvendins, tinkamam laikui atėjus, suburdamas visus kūrinius, viską, danguje ir žemėje, ir Kristus bus to sambūrio galva (plg. Ef 1).

     Kalbėdami "Tėve mūsų”, kaip tik ir prašome, sakydami: "Teateinie tavo karalystė” arba žmonių vienybė Kristuje. Tą pačią mintį išdėsto Jonas pirmajame savo Evangelijos skyriuje: "Tiems, kurie Kristų priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais” (Jn i,i2).

     Va, Juozai, Elenute, ką pats Dievas pasakė apie save. Žmonių meilės bendrija dalyvauja dieviškosios meilės gyvenimo bendrijoje ir tuo būdu visi žmonės tampa broliais. Ir paskutinėje maldoje prieš mirdamas Jėzus meldėsi: "Meldžiu ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, kad tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai” (Jn 17,20-23).

     Tepakanka to, Juozai, Elenute, pavaizduoti, kaip Dievas pirmas prabyla į žmones ir ką jis sako apie save ir apie mus, žmones, kaip jo paties vaikus, ir kad esame šaukiami kurti harmoningą, taikų, mylintį pasaulį. Esame Dievo šeima, ir mūsų darbas yra imtis tikros meilės revoliucijos. "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau” spaudžia Jėzus. Nuo mūsų, nuo jūsų, Juozai, Elenute, priklauso, ar ta dieviškos meilės karalystė įsiviešpataus bent jūsų širdyse ir kasdieniniame gyvenime.

     Jeigu aš tikiu, kad Dievas yra tiesa ir nepučia į akis dūmų, tai tada jo žodis nėra tik filosofuoti, gražbyliauti, svajones regzti, bet jis turi tapti mano gyvenimo tikrove. Pagal jį aš turiu tvarkyti savo gyvenimo idealus, užsiėmimus ir svajones. Negaliu laukti Dievo karalystės kitame gyvenime. Jei mūsų tikėjimas žadėtų mums tik busimojo gyvenimo pyragus, tai jis būtų bevertis kasdieniniam gyvenimui, šeimų, tautų ir valstybių santykiams. Kai jo žodžio šiandien nepaisoma, tai ir turime tokį baisų chaosą, žiaurumus, nesibaigiančius karus, vergijas, išnaudojimus, kraujo liejimus ne tik frontuose, bet ir gimdymų kambariuose. Dievo žodis yra galingas iššūkis šiam mūsų pasauliui, jums ir man, ir kiekvienam žmogui. Jis mums parodo, kas šiame gyvenime yra svarbu ir kas nesvarbu.

     Mums nepatinka prisipažinti, jog esame iliuzijas mėgstą sutvėrimai. Esame linkę sujaukti svarbius dalykus su nesvarbiais, savo energiją eikvoti niekniekiams ir likti bejausmiais mūsų žmogiškąją pasaulinę šeimą kamuojančioms tragedijoms. Dievo žodis šaukia gyventi tikrove! Šaukia išeiti iš savo ankšto savimylos kiauto, iš to pasaulėlio, kurio visi gyventojai yra vienas vienintelis as .

     Aišku, Dievo žodis ne tiems, kurie ieško ramių, taikių kompromisų, kai visi sutinka nieko netikėti. Dievo žodis yra kūrybingiems, stipruoliams, kurie svajoja apie neįmanomas įgyvendinti svajones ir veržiasi į nepasiekiamus žvaigždynus, į naują pasaulį, kurio žmonės sudarys vieną meilės šeimą. Jėzus, suasmenintoji dieviškoji meilė, šaukia mus iš savimylos tironijos į broliškumo laisvę dabar, šiame pasaulyje.

     Ta yra mums Dievo duodama tikėjimo pradžia. Jei tokį Dievo žodį priimu už tiesą ir stengiuosi pagal jį tvarkyti savo gyvenimą, tai pradedu tikėti. Jei nepriimu — netikiu. Bet žmonija Dievo kaltinti negalės, kad jis kažkur slapstėsi ir jai nieko nesakė. Jis jau seniai seniai ėmėsi iniciatyvos.