Kun. Jonas

Juozai, Elenute,

     Džiaugiuos, kad dar nenutraukėte su manimi ryšio. Tad tęskim pokalbį toliau. Teisingai galvojate — natūralieji gamtos mokslai negali įrodyti, ar Dievas kalbėjo, ar nekalbėjo Adomui, Abraomui, Mozei ir kitiems pranašams. Plikas žmogaus protas negali to nei priimti, nei atmesti, nes antgamtės reiškiniai neįeina į natūraliųjų mokslų tyrinėjimų sritis. Kad žmogus galėtų tikėti, jog Dievas ką nors pasakė, Jis turi ateiti žmogui į pagalbą. Ar dar atsimenate, kaip kartą Jėzus paklausė savo mokinius: "Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų” (t.y. Jėzų Kristų), jie papasakojo Jėzui įvairias nuomones. Tada Jis paklausė: "O kuo jūs mane laikote?” Petras atsiliepė: "Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Išganytojas pagiria Petro atsakymą: "Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje” (Mt 16,16-17). Ar tai ne aiškiai Jėzus pasako, jog suprasti, kad Jis yra Mesijas ir Dievo Sūnus, Petrui nepakako savo proto galvosenos. Tam turėjo įsikišti pats Dievas Tėvas, kaip nors paveikdamas Petro širdį ir dvasią. Toks specialus Dievo poveikis žmogaus širdies-dvasios yra esminė tikėjimo dovanos-malonės dalis. Pats Dievas turi kaip nors paliudyti žmogaus širdžiai-dvasiai, jog "tas ar kitas Šv. Rašto žodis yra mano. Aš tau tai garantuoju”.

KAIP DIEVAS MUMYSE TAI LIUDIJA?

     Kaip Jis netikintį atveda į tikėjimą? Tai Dievo veiklai žmogaus dvasioje suprasti reikia susivokti trijuose dalykuose: 1. kad visų žmonių širdys alksta Dievo; 2. kad Dievas traukia, vilioja žmogaus valią; 3. kad Dievas apšviečia žmogaus protą.

     Pagalvokite apie Dievo alkį. Manau, kad kiekvienas galime sutikti, jog kartais pajuntame savyje kažkokią tuštumą, tartum alkio graužimą. Patiriame kažkokias svajones, neaiškų ilgesį, veržimąsi į kažką didesnio ir svarbesnio, negu gali žadėti ar suteikti žmogiški ištekliai. Kiekviename mūsų yra kažkokios energijos, kažkoks skverbimasis į kažką, ir jei žmogus to skverbimosi nenukreipia į šunkelius, tai jis veda ieškoti Dievo, ar mes tai žinome, ar nežinome. Šitas troškimas nuveda mus toliau už regimuosius, apčiuopiamuosius pasaulio daiktus į tikėjimo tamsumas. Šitą alkį tik Dievas numalšina. Šv. Augustinas gražiai pasakė: "Mūsų širdys tau, Dieve, sukurtos, ir jos nenurims, iki atsidurs Tavyje”.

     Žymus psichiatras žydas dr. Karl Stern knygoje "Pillar of Fire” aprašo, kaip jis surado Kristų: "Mes susiduriame su amžino geismo principu, su niekad visišku nepasisotinimu. .. Šv. Grigalius Nisietis tai aiškina: .. kylančiųjų troškimas niekad nesustoja prie to, kas jau suprasta. Apima vis didesnis troškimas, kurs kelia sielą vis aukščiau ir aukščiau prie to, kas yra dar priekyje, ir taip prasiskina kelią per vis aukštesnes sritis į transcendentinį Dievą. Kitais žodžiais — žmogus yra sutvertas "dievomanas” (God-addict)’

     Tas pats dr. Stern toliau rašo, kad jo, psichiatro, patirtis rodo, jog žmoguje yra kažkas "nenumalšinamo”, kažkokio alkio jutimas, kurs vis stumia Dievo kryptimi. Žmogaus viduje, jo dvasioje yra vidinio Dievo žodžio pradžia, tai tas alkis, kaip klausimas, prieš gaunant atsakymą, kaip tamsa, belaukianti išauštant šviesos.

     Konkrečiai Dievo alkis gali įvairiopai pasireikšti. Svarbiausia yra pajusti, kad ir tuose nepasotinamuose troškimuose Dievas pradėjo tikėjimo darbą. Karl Rahner knygoje "Malda” rašo: "Kai mes patiriame savyje skausmingą tuštumą, tada galime būti tikri, jog Dievas mus traukia”. Kaip tik tie mumyse įdiegti niekad nepasotinami troškimai, veržlumai yra durys, per kurias Dievas įeina veikti žmogaus valią tikėti.

     Iš esmės tikėjimas yra proto apsisprendimas, kad išorinis girdimas ar skaitomas Dievo žodis yra tikras. Tačiau dar anksčiau kokiu nors būdu Dievas traukia žmogaus valią gėrio troškimu, nors tas gėris gali būti sąmoningai ir neatpažįstamas kaip paties Dievo traukimas.

     Įvairiais būdais Dievas traukia žmogų prie savęs. Vienus traukia Jo grožis, kitus — gėris, trečius — ramybė, dar kitus — galybė. Daugumą traukia Dievas, kaip gyvas gyvenimo ir jo prasmės šaltinis, kaip visų giliausias žmogiškosios egzistencijos pagrindas. O kartais Dievas pradeda veikti žmogų, sukeldamas jame nerimą, sudrumsdamas jo gyvenimo ramybę. Varguolius jis paprastai guodžia, o patogiai įsirengusius, kuriems, atrodo, tik gulbės pienelio betrūksta, neramina, gąsdina. Tas vidinis dvasios susidrumstimas, tas kyląs nerimas gali būti kaip tik pirmoji Dievo sėjama tikėjimo sėkla.

     Kita vertus, Dievas neprievartauja. Leidžia atsitikti, kad Jo pasėtoji nerimo ir troškimų sėkla nedygtų ir nesuleistų gilesnių šaknų. Pats Jėzus pasakė, kad kai kurios sėklos kris į derlingą dirvą ir duos šimteriopą vaisių, o kitos kris ant violos, ir paukščiai jas sules. Kartais Dievo veiklą žmogaus sieloje užpučia neviltis ar apkartimas. Visi mes kartais nepriimame Dievo malonės prielankiai, bet jai priešinamės. Tačiau kone visada tas traukimas grįžta kokiu nors nauju būdu ar naujoje vietoje, naujose aplinkybėse ir neduoda ramybės. Gali iškilti doroviniai konfliktai, naujos asmeniškos problemos, nauja atsakomybė ar neišvengiamas apsisprendimas. Žmoguje atsiranda toks didelis Dievo alkis, kad, jį bandant net nuslopinti, jis vėl grįžta dar stipresnis, dar gilesnis ir dar labiau neramina širdį bei sielą iki pat jų gelmių.

     Taip atsitinkant, geros valios žmoguje pradeda veikti malonė, apšviečianti protą. Tokios malonės pirmas ženklas yra iškylantys abejojimai, įsileidimai į diskusijas. Vieną akimirką viskas atrodo aišku, kaip ant delno, kitą — niekas neaišku. Užeina didesnio susidomėjimo tikėjimu valandos ir dienos, ir jos gali vėl paskęsti visiškoje indiferencijoje bei abejingume. Ne retas pasijunta esąs tartum dvejopa asmenybė — tai entuziastiškai ieškanti Dievo, tai visai šalta, nė kiek tos minties nebejudinama.

     Po visokių tokių ir kitų panašių painiavų, neaiškumų, blaškymosi, po ilgesnio laiko išaušta diena, kai žmogaus dvasia pasijunta visiškai tikra: Dievas yra! Aš Jam tikrai rūpiu. Jo meilė laukia manęs atsiliepiant. Tokiu būdu tikėjimas randamas pirmą kartą arba, jei buvo tik kur nudėtas, jis vėl atrandamas. Šitokias ir kitokias patirtis išgyvenęs žmogus vieną dieną pasijunta galįs nuoširdžiai tarti — tikiu!

JAV atstovas prie Vatikano William Wilson balandžio 9 d. įteikė savo kredencialus popiežiui Jonui Pauliui II. Tuo buvo atgaivinti normalūs diplomatiniai santykiai tarp JAV ir Šventojo Sosto.