CHIARA LUBICH
"Taipgi jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’” (Lk 17,10).
Šiame palyginime Jėzus kreipia mūsų dėmesį į tai, kad šeimininkas nesako savo samdiniui, grįžusiam iš lauko, sėsti su juo prie stalo. Jis liepia prirengti vakarienę ir patarnauti. Po to jis už visa tai tarnui nedėkoja, nes tai juk tarno pareiga.
Suprantama, mūsų santykiai su Dievu nėra tokie, kaip šeimininko su samdiniu. Kitoje vietoje Jėzus yra pasakęs, kad šeimininkas patarnaus savo ištikimam tarnui. Taip pat to palyginimo prasmė anaiptol nėra tokia, kad mūsų darbai yra nenaudingi ar neturi vertės Dievo akyse. Priešingai, Jam mūsų darbai rūpi ir Jis juos laiko vertais atlyginimo. Tas palyginimas moko, kad santykiuose su Dievu nepamirštame Jo didybės ir mūsų visiško priklausomumo nuo Jo. Dievas yra viskas, o mes esame niekas. Tai toks skirtumas tarp mūsų ir Dievo.
Jau vien tik šios tiesos pripažinimas mus pastato į teisingą perspektyvą ir nuteikia duoti Dievui prideramą garbę. Iš tikrųjų geriausias būdas kam nors sakyti, kad "esi didis”, yra savo paties menkumo pripažinimas. Bet kartais, kai atliekame savo pareigą, mums kyla pagunda didžiuotis ir jaustis vertais atlyginimo. Tačiau jeigu apie save teisingai manome, nuolatos atsipalaiduodami nuo egoizmo, galėsime būti visiškai atviri Dievui ir būsime pasiruošę priimti Jo meilę. Taip darydami, mes dalyvausime Jo garbėje ir turtingume, pasiekdami tikrą laimę.
Bet kaip iš tikrųjų mes galime to siekti? Mylėdami nuoširdžiai ir nesavanaudiškai, negalvodami apie atlyginimą, kai padarėme viską, ką galėjome. Mylėdami visuomet tik patį Dievą ir Dievą kiekviename asmenyje. Dievą turime mylėti, ne trokšdami nuopelnų, bet tik norėdami būti į Jį panašūs. Juk Jis yra Meilė.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius