DANUTĖ BINDOKIENĖ

Mano tėvas yra geriausias visame pasaulyje,
nes jis yra mano tėvas.

Iš mokinės rašinio

     Tarp vasaros pradžios žalumo, naujai pražydusių rožių ir mokslo metų užbaigimo, kažkaip lyg dirbtiniu būdu įsprausta, yra Tėvo diena. Daugeliui atrodo, kad tai tikrai dirbtinė šventė, sugalvota gegužinei Motinos dienai atsverti. Juk šiais laikais daug tokių švenčių privisę: sekretorių šventė, senelių diena, net uošvienėms kažkas mėgina įgyvendinti oficialaus paminėjimo šventę. Dažnas j tokias dirbtiniu būdu kuriamas tradicijas tik ranka numoja: tai kita komercinė proga, kad tik būtų perkamos dovanos ir kas nors iš to pasipelnytų. Tačiau kodėl ne Tėvo diena? Juk vaiko gyvenime tėvas yra ne mažiau svarbus, mylimas ir reikalingas, kaip motina.

     Motinos sąvoka lietuviškoje sąmonėje yra, galima sakyti, nepasikeitusi nuo neatmenamų laikų, nežiūrint, kad motinos rolė modernioje visuomenėje yra kiek kitokia, kaip tautosakiniais laikais. Tegul ta motulė ir ne "sengalvėlė”, bet ji vis dar globėja, mokytoja, slaugytoja, augintoja ir "rūpintojėlė”, visai panaši j tą, kurią randame senosiose liaudies dainose. Tiesa, jos išvaizdą ir užsiėmimus laiko slinktis pakeitė, bet motulės sąvoka vis ta pati.

     Tačiau to negalėtume pasakyti, palyginę lietuvių liaudies dainų, pasakų, mūsų rašytojų kūrinių (ir autobiografijų) tėvą su šiandieniniu lietuviu tėvu. Žinoma, čia kalba eina ne apie tai, kad anas tautosakinis tėvelis kantriai vasnojo paskui žagrę, o modernusis stato atomines jėgaines, ir ne apie tai, kad jo bėrus žirgelius pakeitė importuotas automobilis.

Saulėlydis prie Acapulco.  S. Žilevičiaus nuotr.

     Senosios sąvokos tėvą supo pagarba ir baimė. Jis nuo vaikų gyvenimo kasdienybės stovėjo nuošaliai, į ją nesimaišydamas. Vaikai iš jo per daug dėmesio nelaukdavo ir nesulaukdavo. Tėvas buvo teisėjas ir bausmės vykdytojas. Jis reikalavo visiško paklusnumo ir griežtos pagarbos visiems savo nutarimams bei žodžiams. Iš tikrųjų vaikai jo per daug ir nepažinojo, nes tėvo pasaulis tęsėsi už siaurų pirkios pastogės ir savo kiemo ribų, kur maži vaikai praleisdavo daugiausia laiko. Vėliau ir jie išsiskirstydavo platesnėje erdvėje, bet jos buvo tiek daug, kad, net bendrus darbus dirbant, vaikų ir tėvo keliai per arti nesusisiekdavo. Šeimos auginimas buvo motinos pareiga ir atsakomybė. Tėvas turėjo savo darbus, rūpesčius ir pareigas, retai beįsikišdamas į vaikų auklėjimą (nebent bausmės vykdytoju). Užteko, kad jis savo prakaitu duoną jiems uždirbdavo, o tos duonos išdalinimas į ištiestas rankutes buvo jau moteriškas darbas. Dėl to tėvas buvo tas nepažįstamasis: esąs ir kartu nesąs šeimos dalimi. Tokį tėvą sutinkame mūsų liaudies dainose ir senųjų autorių kūryboje. Jis rimtas, beveik rūstus, paslaptingas, pagarbą keliantis, sunkiai dirbąs, geras, teisingas ir gana tolimas. Jis retai laisvai nusijuokia, nerūpestingai uždainuoja, pasako nereikalingą žodį. Štai poetė Julija Švabaitė (knygoje "Vynuogės ir kaktusai”) sako:

     Vieną kartą ir tu dainavai. . .

     Tik vieną pavasarį,
     Mano jaunas tėve. . .

          “Tėvo daina”

     Tėvo dainavimas — tai toks retas įvykis, kad poetės širdin įsmigo visam gyvenimui.

     Tas rimtasis, nuošalusis tėvas buvo užsitarnavęs savo vaikų pagarbą, galbūt ir meilę, tačiau jis turėjo būti labai vienišas, taip atskirai nuo savo šeimos kasdienybės stovėdamas, stebėdamas savo augančius vaikus, tarytum iš tolo, niekuomet prie jų nepriartėdamas. Dėl tos priežasties tėvo figūra mūsų tautosakoje yra apgaubta lyg kažkokia mistika, ją matome tarytum pro miglas, kaip tolimą vaikystės atminimų aidą, kai tuo tarpu motina yra labai gyvybiška, šilta, jautri ir artima. Galima sakyti, kad lietuviško tautosakinio tėvo sąvoka atitinka Dievo Tėvo sampratą: rūstaus, bet tuo pačiu gailestingo; baudžiančio, bet ir teisingo; nelabai pažįstamo, o vis tiek savo, kurio valdžioje yra visa žmogaus būtis. Dievui

     Tėvui priklausė žmogaus pagarba, visiškas paklusnumas, bet taip pat ir baimė (mes net turime labai gražų lietuvišką žodį, apibūdinantį žmogaus santykius su Dievu: dievobaimingumas). Meilė Dievui retai šiuose santykiuose figūravo.

     Dievo ir žmogaus santykius pakeitė Kristus, įnešdamas į juos meilę. Meilė Dievui nė kiek nesumažino pagarbos ar paklusnumo, bet tam tikru būdu priartino Dievą prie žmogaus, supažindino Jį su žmogumi. Bijoti ar gerbti mes galime ir nepažįstamą, tačiau mylėti nepažįstamo negalime.

     Ar modernaus lietuvio tėvo sąvoka pasikeitusi, ar pasilikusi tokia pat, kaip tautosakoje? Sakyčiau, kad pasikeitusi, nes tėvas nebestovi taip nuošaliai nuo savo šeimos, stebėdamas jos augimą, lyg filmų ekrane. Jis yra tikroji tos šeimos dalis. Žinoma, pasitaiko ir liūdnų išimčių, bet daugelyje šeimų tėvas yra vaikų auginimo-auklėjimo proceso bendrininkas. Tai galima lengvai pastebėti pažįstamose šeimose ir pajusti iš mokiniu rašinių bei pasisakymų apie tėvą. Tėvelis padeda pamokas paruošti, vežasi atostogauti, žvejoti, į kiną, į zoologijos sodą. .. Tėvelis padeda asmeniškas problemas išspręsti, perka rūbus, pasikalba, papasakoja, paskaito drauge, ..

     Toks bendravimas su tėvu nė kiek neatima meilės motinai — vaikai tik džiaugiasi, kad jais vienodai rūpinasi ir tėvelis, ir mama. Tėvas, motina ir vaikai jų pasąmonėje sudaro nedalomą šeimos vienetą.

     Ar toks artimas bendravimas ir familiarumas su vaikais nesumažina pagarbos tėvui? Ar jis tebėra taip pagarbiai traktuojamas, kaip tautosakiniais laikais? Jeigu apie pagarbą kam nors sprendžiame tik pagal išorinius ženklus, tai atsakymas yra gana aiškus. Nė vienas vaikas negriebia tėvo rankos bučiuoti dėkodamas (gerai, kad dar iš viso dėkoja!), labai retas kuris į tėvą kreipiasi įvardžiu Jūs, ar atsistoja, tėvui į kambarį įėjus. Galime sakyti, kad tie paviršutiniai pagarbos pareiškimo ženklai yra greičiau dabartinės mados ar gyvenamos aplinkos reiškiniai, tačiau jie taip pat ženklina glaudesnį tėvo ir vaiko artumą. Tėvas vaiko gyvenime yra ne mažiau svarbus kaip motina. Jis negali stovėti nuo vaiko atokiai ir stebėti jį tik iš tolo. Posūkis į tėvo ir vaiko suartėjimą, pagrįstą abipuse meile, yra neapsakomai reikšmingas ir reikalingas vaiko gyvenime. Kai mes matome vyrą, kuris nebijo parodyti vaikui savo meilės ir žmogiškumo, mes matome tikrąjį tėvo atvaizdą. Tokio tėvo dieną neužtenka švęsti tik vieną birželio sekmadienį, bet reikia minėti ištisus metus.