Spausdinti

 (Jaunimo konkurse premijuotas rašinys) Ramona Steponavičiūtė

     Vyrams gyventi dvidešimtojo amžiaus Amerikoje nėra lengva. Jie dažnai yra priversti labai atsargiai apsvarstyti kiekvieną žodelį, ištartą išbalusiomis lūpomis, ir kiekvieną veiksmą, atliekamą drebančia ranka. Kas yra tas baisus sutvėrimas, kurs yra pajėgus taip stipriai paveikti kitais atvejais stipraus proto ir tvirtos širdies žmogų? Tas pavojingas žvėris — tai moteris. Tik padarykite vieną klaidą kalboje ar elgesyje, ir būrys moterų, mosuodamos iškabomis ir reikalaudamos "Lygių teisių moterims!”, jus apsups. Taigi yra tiesiog nesaugu nei vyrui, nei moteriai viešai išreikšti savo nuomonę apie šitokią temą: "Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų, nes jų vieta vis tiek bus šeimoje”. Tačiau aš, jausdamasi šiek tiek drąsi ir dar trupučiuką kvailoka, apsiėmiau nagrinėti šį klausimą. Mano atsakymą bus galima daug lengviau suprasti, jeigu jį padalinsiu į dvi lengvai išskiriamas dalis ir jeigu šias dvi dalis atskirai išaiškinsiu.

     Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų. Kam rūpintis karjera, kai didelis vyro "ego” jam dažnai neleidžia pritarti žmonos darbui arba pripažinti, kad ji uždirba daugiau negu jis. Dėl to vyrai moka dideles sumas universitetuose, nervinasi, prakaituoja, nemiega naktimis kokius šešerius ar aštuonerius metus, kad įsigytų magistro laipsnį ar doktoratą. Kuo aukštesnis mokslas, dažniausiai būna ir didesnis atlyginimas. Vyrai dirba nuo aštuonių iki penkiolikos valandų kasdien, penkias ar šešias dienas per savaite, apie penkiasdešimt savaičių per metus. Ir senesnės, ir naujesnės statistikos rodo, kad tokiomis įtemptomis darbo ir namų sąlygomis vyrų kraujo spaudimas būna aukštesnis negu moterų, yra didesnė galimybė vyrams negu moterims gauti širdies priepuolį ir anksčiau mirti. Ar protingą moterį gali patraukti toks likimas? Kam kentėti? Žmonos gali ramiai sėdėti namie, važiuoti į miesto centrą pirktis, pasikviesti draugių arbatėlei, pasakyti šoferiui nuvežti Marytę ar Jonuką į mokyklą, į skautus ar ateitininkus, susipykti su virėja arba tarnaite, išskristi į Jamaiką, Šveicariją ar Prancūziją atostogų, vykti su vyru į kompanijos balių su nauju juodu brangių kailių paltu ir trijų tūkstančių dolerių originalia suknele — tai gyvenimas!

Ramona Steponavičiūtė.

     Moterų vieta yra šeimoje. Šio sakinio aiškinti visai nereikėtų. Žinoma, kad ir susituokus, ir neištekėjus moteris priklauso prie šeimos, važiuoja pas gimines, ir jos pas ją švenčių proga, ji nebūna apleista ir užmiršta. Aš net tikiuosi, kad, jeigu turėsiu vaikų, jie mane vadins mama. Be to, motinos privalo daugiau dėmesio kreipti į vaikus, nes tėvai neturi laiko. Vyrams laisvalaikiui lieka pusantros dienos per savaitę, per kurią snaudžia arba žiūri futbolo rungtynių per televiziją, ir dar dvi savaitės atostogų, per kurias atidėti darbai kieme ir aplink namą nuvargina, o vaikai varo iš proto. Šiuo metu reikalingas elementas yra žmonos kantrybė.

     Galbūt daug kas nesutiks su mano nuomone. Gal mano paminėti vaizdai per daug idealistiški, net vaikiški, beveik pasakiški. Tačiau primenu, kad rašau labai atvirą hipotezišką temą. Aš spėju, kad tik dėl šių ar panašių priežasčių moteriai tikrai neapsimoka siekti profesijos, jeigu vyras žada ją taip puikiai, kaip čia papasakota, aprūpinti. Bet yra keletas išimčių. Pavyzdžiui, jaunai porai dažnai trūksta pinigų, ji turi daug skolų, o vyro uždarbio neužtenka. Ar žmona turėtu jam padėti? Ar jos laukia geresnis atlyginimas už daug iš jos reikalaujantį darbą? Ar aukštesnis mokslas ir sudėtingesnis pasiruošimas jai padėtų? Kas atsitinka Aiškutei ir jos trims vaikams, kai Gražvydas tampa invalidu? Ar vyrai dažnai nemiršta anksčiau negu žmonos? Ar skyrybos negali padalinti šeimos? Kažin ar nenusibosta vyro pinigus taip nerūpestingai leisti? Aš mielai tapčiau savanore tokiam bandymui. Ar nepradeda moteris nuobodžiauti, ar neima domėtis savo minčių ir talentų lavinimu? Ar poros intelektuališkas lygumas nepatobulina vedybų? Ko neištekėjusios tikisi iš gyvenimo? Ar kad priglaustų koks giminaitis? Ar jos turi pasirinkimą? Tiesa, netekėjusi moteris gali stoti į vienuolyną, bet ar tai nėra profesijos pasirinkimas? Ar neišsimokslinusi, tinginė moteris yra naudinga lietuviškai veiklai? Pagaliau kas skiria žmogų nuo gyvulio? Ar ne protas ir vertingas darbas? Ar nėra Dievo įžeidimas nepasinaudoti Jo duotomis dovanomis? Ar nėra Jo meilės atmetimas neklausyti Jo įsakymų? Jei, pagal mūsų tikėjimą, Dievas nesipriešina moters žmoniškumo išsireiškimui, kas drįs tai daryti? Paprotys? Jis gali būti labai svarbus žmonijos ir tautos turtas, bet gali būti ir pavojingas žvėris