Vytautas Kasniūnas
Valgant naktipiečius, kalbos apie ligas tęsėsi toliau.
— Šį vakarą aš norėčiau pavadinti "Žmogaus gyvenimo seminaru”, — įsiterpė į kalbas dainininkė Paštukaitienė, — ir norėčiau. ..
— Matote, kaip moterys greitai keičia savo nuomonę, — neleidęs jai baigti sakinio, pertraukė Juozaitis. — Prieš kelias valandas protestuodama sakei, jog mūsų kalbos tave nuvedė į mirusiųjų koplyčią, o dabar atrodo, lyg rengies tostą pakelti.
— Jei moterys nekeistų savo nuomonių, pasaulyje nebūtų pažangos, — pusiau dainuodama atkirto solistė. — Kas gi valdo pasaulį, jei ne moterys? Pradžioje aš maniau, kad pokalbis vyks "sakė-pasakė” plepėjimo rėmuose, bet dabar išgirdau visai ką kita. Ačiū Ninai, seminaro vedėjai, ir lektoriams. Geresnių kalbėtojų nesurasi: kunigas, gydytojas, advokatas, žurnalistas, sociologas, inžinierius, mokytojas ir dar.. . ir dar kiti, — dairydamasi aplink, skaičiavo svečių profesijas. — Tad ir siūlau už seminaro vedėją Niną bei lektorius pakelti tostą.
— Ačiū už tarnybinį pakėlimą, — šypsodamasi padėkojo Nina. — Paaukštinta pareigose, noriu pakartoti Kazėnienės klausimą daktarui: ar verta ligonį hemoterapijomis gydyti toliau, jei operacijos metu randamas vėžys, kuris vadinamas termininiu?
— Aš pirmiausia pasakysiu, ką aš darau savo praktikoje. Jei vėžys yra išsiplėtęs, užėmęs daugelį vidaus organų, jei, kaip įprasta sakyti, "atidarė ir uždarė”, padarius, ką galima tuo atveju daryti, patariu ligonio šeimai nedaryti ligoniui hemoterapijos. Žinoma, tokį sprendimą darydamas, pasitariu su dviem ar trimis chirurgais, vėžio ligų specialistais.
— Visi taip sako, bet mažai kas taip daro, — įsiterpė Nina.
— Griebiamasi šiaudo, norint pratęsti ligonio dienas ir valandas, — patraukęs pečiais, atsakė gydytojas.
— Ligoninės ieško uždarbio, — įsiterpė sociologas. — Atsiprašau, daktare, bet yra ir gydytojų, kurie ieško pinigų. ..
— Gydytojai ir ligoninės daro tyrimus, nori ligoniui padėti, jei ne išgydyti, tai bent pratęsti gyvenimą. . .
— Mano tėvas mirė vėžio liga, — pradėjo gana karštai kalbėti Šalčiuvienė. — Pasakysiu atvirai: jį kankino ir čiulpė pinigus, kiek tik įmanydami. Kai padarė jam operaciją, chirurgas pasakė, kad gyvens apie šešis mėnesius. Paklaustas, ką daryti, jis garbingai atsakė: "Jei tai būtų mano tėvas, nieko nedaryčiau, padėčiau, kiek galima, tik vaistais. Pasitarkite su kitais specialistais”. Specialistai labai gražiai pakalbėjo ir patarė duoti hemoterapiją. Po tų vadinamųjų "trytmentų” parsiveždavau tėvą iškankintą ligonį. Žiūrėk, po to atsigauna, sustiprėja, bet tuoj ir vėl labai pablogėja. Taip iškankintas, išgyveno lygiai šešis mėnesius — taip, kaip po operacijos chirurgas sakė. Kai nuėjau pas chirurgą sumokėti paskutinių sąskaitų ir padėkoti už operaciją bei patarimus, jis pasakė, kad viskas buvo daryta be reikalo. Naujos kasos ir kepenų neįdėsi. O mūsų santaupos išdulkėjo, ligoninės praturtėjo. ..
— Panašiai buvo su Bružikiene, — pradėjo Kazėnienė, — chirurgas po operacijos jai tą pat pasakė ir patarė, jei nori, pasitarti su kitu chirurgu. Tam pasiūlius hemoterapiją, ji atsisakė, nes ir trečias gydytojas patarė nieko nedaryti, juk padėtis beviltiška. Ji taip pat išgyveno šešis mėnesius, kaip buvo chirurgo pasakyta. Per tą laiką ji aplankė savo vaikus, anūkus, draugus, pardavė namus, parašė testamentą. Buvo du kartus ligoninėje po kelias dienas prieš mirtj.
— Kiek žinau, ji buvo dar jauna? — paklausė šeimininkė.
— 52 metų amžiaus.
— Kaip ji visa tai pergyveno?
— Aš ją aplankiau tuoj po operacijos. Gydytojas jai viską pasakė. Ji man visa tai gana ramiai pakartojo.
— Ji nebuvo "bažnytinė”. Nemačiau niekad jos su vyru bažnyčioje, kai dar buvo sveika, kai vyras buvo gyvas.
— Jos tėvai, kiek žinau, labai religingi, bet ji pasidavė vyro valiai. Aš jai patariau, kad pasikalbėtų su ligoninės kapelionu. Kitą kartą aplankiusi pasakiau, kad, būdama jos vietoje, važiuočiau į Liurdą ar Fatimą. Paprastai ji buvo labai nekalbi. Sunku buvo iš jos ištraukti žodį, nors šiaip buvo sociali, maloni, bet tada ji kalbėjo daug. Pasakojo apie savo gyvenimą, vaikus, kurie jai daug širdies skausmo darė. Vaikai prisimindavo motiną tik tada, kai reikėdavo pinigų. Grįžtant prie tikėjimo ir religijos, ji man pasakė, jog labai norėtų turėti mano tikėjimą. Po to aš supratau, kad ji nenori su manimi tuo klausimu kalbėti.
— Sako, kad prieš mirti paprašė kunigo-
— Vis geriau vėliau, negu niekad.
— Grįžtant prie mano tėvo ligos, noriu pasakyti, kad mes nesakėme, jog jo vidaus organai vėžio apimti. Net nesakėme, kad rado vėžį. Ir jis niekad to žodžio nebuvo minėjęs. Ar jis suprato, nujautė — nežinome. Kad daromos hemoterapijos, tai sakėme, jog norima apsaugoti nuo galimų skaudulių. Šiaip jis gyveno viltimi, kad pasveiks.
— Ar jis buvo parašęs testamentą? — paklausė advokatas.
— O taip, testamentą buvo palikęs.
— Labai didelis nuošimtis vyresnio amžiaus žmonių vengia paruošti testamentą. Milijonus prarandame, atiduodami savo santaupas svetimiesiems. Jei, būdamas sveikas, testamento neparuošia, tai susirgęs dar sunkiau prikalbamas. Atrodo, lyg jis padarytų sutartį su mirtimi. Baiminasi, lyg maži vaikai, nenori išduoti paslapties, kiek turi turto ir santaupų. Sovietai tuo džiaugiasi ir kraunasi kapitalą.
— Spaudoje skaičiau, kad kas trečias ar ketvirtas žmogus šiais metais mirs nuo vėžio, — baimingai akis išplėtusi, kalbėjo Ka-zėnienė. — Širdies ligos grubiai šienauja ir į mirties kluonus krauna. Yra tikrai baisi ta vėžio liga. Kenčia ligonis skausmuose, kenčia artimieji, mažai ką galėdami sergančiajam padėti. Ar nereikėtų iš anksto pasiruošti, kaip šią ligą priimti ir kaip galėtų artimieji ligoniui padėti?
Kazėnienei kalbant, atrodė, lyg žaibavo jos akys, drebėjo lūpos. ..
Klausytojai giliai atsiduso, susimąstė ir atrodė, lyg staiga visi ims kalbėti.
(Bus daugiau)