Spausdinti

A.T.

     Šiuo pavadinimu Nidos knygų leidykla Londone neseniai išleido Bronio Railos literatūrinių ir kitokių rašinių rinkinį. Tie rašiniai buvo jau spausdinti įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, nemaža jų pataisyta, prie kitų pridėtos atitinkamos pastabos. Autorius pratarmės žodyje primena, kad "teisinga yra tik jų vėliausioji versija”.

     Be čia aptariamos knygos, Br. Raila lig šiol atskirais rinkiniais išleido 8 knygas atskirais pavadinimais, pradedant 1960 ir baigiant 1980 m. Tai "Tamsiausia prieš aušrą”, "Iš paskendusio pasaulio”, "Versmės ir verpetai”, "Dialogas su lietuviais”, "Paguoda” (3 tomai), "Bastūno maištas”, "Vaivos rykštė”, “Laumių juosta”. Į kai kurias įeina "Akimirkų kronikos” — radijo paskaitėlės. "Raibos agavos” savo tematika artimesnės "Laumių juostai” ir "Paguodai” (abi irgi Nidos išleistos). Knygos pavadinimas simbolinis: kaliforniškos agavos, kartą pražydusios, miršta, užleisdamos vietą kitoms, tad ir autorius turi vilties, kad kiti "plačiau aprašys lietuvių kultūros ūgius”.

     Šioj knygoj panagrinėti pirmiausia keli mūsų literatūros autoriai: Jurgis Savickis, Juozas Švaistas, Stasys Santvaras, Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Romualdas Spalis. Iš užsieniečių kiek plačiau aprašytas prancūzų autoriaus Georges Matorė romanas "La muselière” (Antsnukis), kur pavaizduoti pergyvenimai bolševikmečio kalėjimuose Lietuvoj. Visi tie rašiniai buvo perleisti per periodinę spaudą 1953-1980 metų laikotarpiu. Spausdinti jie buvo "Drauge”, "Dirvoj”, "Akiračiuose”, "Keleivyje”, "Vienybėje”, "Nepriklausomoj Lietuvoj”.

     Lengvas, vietom humoru, o vietom ir satyra atmieštas stilius patraukia skaitytoją. Bet ne kartą susiduria jis ir su kontroversine mintim. Apie savo nusistatymą, pasaulėžiūriniais, kultūriniais ar politiniais klausimais pats autorius ne vienoj vietoj pasisako. Jis save laiko "realistu, agnostiku ir skeptiku, net liberalu”, bet jis vis tiek tikįs "į mūsų tautos stebuklus” (p. 241). Jis įsitikinęs, kad meninė kūryba tautai svarbesnė už politinę veiklą: "Vertingiausią įnašą tautai išlikti ir laisvei laimėti duos (ne partiniai politikai, bet) ypač lietuvių kultūros ir meno kūrėjai — ir čia Vakaruos, ir ten už geležinių uždangų” (p. 305, pasikalbėjimas 1959 m.). Literatūros srity jis daugiau stoja už tradicinę poeziją, ne už naujovių gaudymąsi: "Eilėraščiai be jokio ritmo ir visai be rimo šiandien manęs nedomina. .. Manęs neimponuoja eilėraštis, kurio nė vienas posmas nesiprašo būti įsimenamas” (p. 289). Visai teisingai.

     Tačiau tiek prozininkai, tiek poetai šioj knygoj vertinami ne tiek literatūriniu, kiek žurnalistiniu požiūriu, tad ko nauja čia ras ne tiek literatūros istorikas, kiek eilinis skaitytojas, kuris supažindinamas su tais pačiais faktais, tik šmaikščiu stilium, gyva kalba, smagia nuotaika, humoru, satyra, o vietom ir sarkazmu; visa tai būdinga autoriui, kuris lengvai operuoja turima medžiaga, pats pradėjęs poezija, o ir prozos neišsižadėjęs, nors sumanymų ir nebeįvykdęs, kaip matyti iš paskutiniųjų pasikalbėjimų.

     Bemaž visi autoriaus svarstymai įgauna daugiau subjektyvinio atspalvio. Joviališką autoriaus nuotaiką gerokai sudrumsčia prel. Krupavičiaus teigimas, kad Putinas ir Nėris tapę daugiau "masoniukų aukomis”, negu patys galėję laisvai ir savanoriškai apsispręsti. Apie tuos du poetus, ėjusius kontroversiniais keliais, dar ne viską žinome, ir gal tik tolimesnė ateitis parodys jų tikresnius kelio vingius. Turbūt ir pats autorius nėra visko šiuo reikalu atskleidęs.

    Gerą šios knygos dalį sudaro pokalbiai, pasikalbėjimai su žurnalistais, rašytojais. Čia paaiškėja ir tam tikra autoriaus filosofija, pvz., pasikalbėjime su "Dirvos” redaktorium (1959 m.): "Kaip tam tikras pesimistas ir skeptikas, aš visuomet laikausi šūkio: galvą aukštyn! nenusiminkim, nes bus dar blogiau” (p. 306). Dėl savo kelio vingių ir kontroversiškumo pasisako: "Bet kodėl tik aš būčiau "kontroversiškas”, o ne tie mano prokurorai su savo nesąmonėm ir isterijom?” (p. 329). Ką esą būtumėm darę ne vienas, atsidūrę tokiose aplinkybėse kaip Putinas ar Paukštelis, rodo autoriaus pasipiktinimas pastarojo "vingiais” (p. 373). Tai jau aštraus sarkazmo pavyzdys. Pasitaiko ir daugiau tokių aštresnių žodžių.

    Spaudos klaidų palyginti nedaug, tik Nietzsche rašomas dukart teisingai, o dukart klaidingai (Nietsche).

Bronys Raila. RAIBOS AGAVOS. London, Nida, 1983. 408 p. Kaina 6 svarai.