Juozas Vaišnys, S.J.

     Kalbant apie mūsų jaunimą, apie jaunimo organizacijas ir aiškiai pastebint, kad vis prastėja jaunimo lietuvių kalba, kad daug ką galima jam prikišti ir tikėjimo bei moralės srityje, tai pagaliau vis kalba nukrypsta į tėvus — už visa tai jiems suverčiama kaltė. Sakoma, kad obuolys nuo obels netoli tenukrinta — kokie tėvai, tokie ir vaikai. Daugeliui tėvų šis kaltinimas jau įgrisęs. Jie susinervinę pasako: "Liaukitės pagaliau vis tuos vargštus tėvus kaltinti. Mes darome viską, ką galime, bet aplinka kalta — mes neįstengiame prieš ją kovoti”.

     Prieš keliolika metų Mokytojų savaitėje kaip tik buvo suruoštas simpoziumas šia tema. Problemos, kurios tada buvo nagrinėjamos, yra aktualios ir šiandien, Tad šiame rašinyje prisiminsime kai kurias tada pateiktas mintis ir papildysime naujomis.

     Pirmas minėto simpoziumo klausimas buvo: ar lietuviškoji šeima atlieka savo pareigas lietuvybės išlaikymui, turint galvoje lietuvių kalbą ir lietuviškųjų vertybių ugdymą vaikuose? Kas čia taisytina ir kaip?

     Tada beveik visi simpoziumo dalyviai sutiko, kad visai nediskutuotinas klausimas, jog visų pirma vaikų lietuviškumas priklauso nuo tėvų. Ne visi tėvai vienodai atlieka savo pareigas. Šioje srityje statistikų nėra, bet jeigu už šios rūšies tėvų pareigingumą rašytume pažymius nuo penkių iki vieno, tai atrodo, kad, šviesiai ir optimistiškai į šį klausimą žiūrint, vienam penktadaliui tėvų galima būtų parašyti penketuką, kitam penktadaliui ketvertuką ir t.t. Nepatenkinamus pažymius, t.y. dvejetukus ir kuolus, reikėtų parašyti maždaug dviem penktadaliams tėvų. Tai yra mažiau negu pusei, nes trys penktadaliai gautų patenkinamus pažymius. Vadinas, daugiau negu pusė visų tėvų savo pareigas atlieka bent patenkinamai. Tai buvo prieš keliolika metų. Kažin ar taip yra ir dabar?

     O dėl kokių priežasčių kai kurie tėvai savo pareigų neatlieka? Žinoma, gali būti įvairiausių priežasčių, charakteringų tik atskiroms šeimoms, bet gal pagrindinės priežastys yra dvi: tingėjimas ir nesugebėjimas.

     Tingėjimas ar tik nebus pati svarbiausia priežastis? Aišku, tėvai šiai savo tingėjimo ligai duoda kitus vardus. Dažniausiai ją pavadina neturėjimu laiko, kartais visą kaltę suverčia nepalankiai aplinkai, o kartais stengiasi save ir kitus įtikinti, kad noras išlaikyti lietuvybę išeivijoje yra tuščios pastangos — vis tiek nieko nepasieksi, vis tiek tos lietuvybės ilgai neišlaikysi, tai kam čia dar vargti ir gadinti nervus sau bei savo vaikams. ..

     Šių priežasčių jokiu būdu negalima laikyti rimtomis. Neturėjimas laiko tai yra tik tuščias įsivaizdavimas ir pasiteisinimas. Nors žmogus ir labiausiai būtų įvairiais darbais užsiėmęs, jeigu tik norės, tai suras laiko savo vaikų auklėjimui. Nepalankioje aplinkoje veikti, žinoma, yra sunkiau, bet vis dėlto yra teisingas dr. J. Girniaus pasakymas, kad jokia aplinka nėra tokia baisi, kad galėtų triumfuoti prieš individą, ir nė vienas individas nėra toks silpnas, kad turėtų būtinai kapituliuoti prieš aplinką. Jeigu tik bus rimto noro, tai atsiras ir laiko pasiekti gerų rezultatų net ir nepalankiausioje aplinkoje. Yra šeimų, gyvenančių tokiose vietose, kur nėra nė vienos kitos lietuviškos šeimos, kur visi vaikų draugai yra kitataučiai, bet vaikai puikiausiai kalba lietuviškai, dėl to, kad namie tik lietuvių kalba tevartojama. Deja, visi pažįstame nemaža ir tokių šeimų, kurios gyvena lietuviškiausiose kolonijose, bet jų vaikai šiaip taip teištaria tik "labas” ir "kaip tau?” Juos lietuviais galima vadinti tik dėl to, kad gimę iš lietuvių tėvų, bet lietuviškumo juose — nė lašo.

     Pirmiau, prieš dvidešimt ar daugiau metų, priešmokyklinio amžiaus vaikučiai labai gražiai kalbėdavo lietuviškai, tik vėliau mokykla apgadindavo jų tarimą, o dabar jau ir ketverių penkerių metų vaikučiai daugiausia kalba angliškai, o jei vieną kitą žodį ir lietuviškai ištaria, tai su didžiausiu anglišku akcentu. Dėl ko? Dėl to, kad tėvai namie su jais dažniausiai kalba tik angliškai. Tai yra gerai suprantama. Pirmiau tėvai buvo atvažiavę iš Lietuvos. Anglų kalbos jie daug nemokėjo, tai tik lietuviškai šeimoje ir tekalbėdavo. O dabartiniai tėvai jau yra čia gimę, čia mokslus ėję, todėl anglų kalba jiems lengvesnė ir artimesnė. Bet ir čia tinka tas pats patarimas — stengtis nugalėti savo apsileidimą, tingėjimą ir su vaikais kalbėti tik lietuviškai. Norint bet ką pasiekti, reikia pastangų. Didžiausia problema ir yra ta, kad tų pastangų dažnai pritrūksta, pasukama lengvesniu keliu. Kartą Čikagoje, netoli Jaunimo centro, teko nugirsti net tokį pasikalbėjimą tėvo su sūnumi. Tėvas klausia: "Where is the key?” Sūnus atsako: "Automobilyje”.

     Tikrai keista, bet kartais atrodo, kad vaikams yra daug svarbiau lietuvybė, negu jų tėvams. Viena vyresniosios kartos motina pasakojo, kad kartą savo dukrai ji pasiūlė namie kalbėti angliškai, norėdama ji iš dukros geriau išmokti anglų kalbą. Dukra nustebusi atsakė: "Mama, čia nebus namai, jeigu mes kalbėsimės angliškai”.

     Nesugebėjimas tai buvo kita priežastis, pabrėžta minėtame simpoziume. Reikia prisiminti, kad tai buvo prieš keliolika metų. Tada buvo daugiausia kalbama apie tuos tėvus, kurie atvažiavę iš Lietuvos. Tų tėvų galvosena buvo labai skirtinga nuo čia gimusių vaikų galvosenos. Tad gal čia ir buvo svarbiausia to nesugebėjimo priežastis. Tarp tų tėvų ir jų vaikų buvo gana didelis "kartų atotrūkis” (generation gap). Dabar ši problema, atrodo, nėra tokia ryški, nes dabartiniai tėvai jau yra čia gimę, tad daugeliu klausimų jų galvosena ne taip daug skiriasi nuo vaikų galvosenos. Tačiau šiems tėvams nesugebėjimo problema kai kuriais atžvilgiais yra daug ryškesnė, negu senesniosios kartos tėvams. Kaip jie vaikus mokys lietuviškai, kaip jiems įdiegs lietuvišką dvasią, supažindins su lietuviškais papročiais, kad ir jiems patiems tai yra gana svetimas dalykas!

     Tad dabar, rūpinantis lietuvybės išlaikymu, reikia ypatingą dėmesį kreipti į tėvus. Reikėtų atitinkamų vadovėlių jaunoms šeimoms. Praėjusiais mokslo metais buvo stengtasi Čikagoje išmėginti vieną būdą jauniems tėvams padėti. Daugelis jų šeštadieniais atveža vaikus į mokyklą, o paskui sėdi šnekučiuodamiesi (žinoma, angliškai!) kavinėje ir laukia, kada pasibaigs pamokos. Tad buvo sumanyta jiems suruošti specialias pamokas Pedagoginiame lituanistikos institute, kad, užuot sėdėję kavinėje, galėtų išmokti daug naudingų dalykų iš lituanistikos. Susidomėjimas buvo labai menkas. Nutarta vis dėlto nekapituliuoti, bet šią idėją populiarinti. Gal kas nors išeis.

     Kai kurie tėvai labai klaidingai galvoja, kad nuo mažens vaiką mokyti tik lietuviškai — jam daroma didelė žalą: kai jis nueis į vaikų darželį (nelietuvišką) ar vėliau į pradžios mokyklą, jis nesusikalbės angliškai, dėl to labai nukentės jo mokslas. Iš praktikos matome, kad ši problema praktiškai neegzistuoja. Vaikas labai greitai išmoksta svetimą kalbą. Turime tiek pavyzdžių, kur lietuviukas nuėjo į mokyklą, nemokėdamas anglų kalbos, ir po vienų kitų metų iš anglų kalbos gaudavo geresnius pažymius negu amerikiečių tėvų vaikai.

     Tėvai turėtų įsitikinti, kad dvikalbis vaikas stovi aukščiau už vienakalbį. Juk yra specialistų įrodyta, kad tie vaikai, kurie iš mažens išmoksta dvi kalbas, visose srityse būna pažangesni, ir jų smegenys būna daug geriau išsivystę, Tad norint, kad vaikas būtų dvikalbis, kad gerai mokėtų ir lietuvių, ir anglų kalbą, pirmiausia turi turėti gerą lietuvių kalbos pagrindą. Anglų kalbą mokykloje jis savaime gerai išmoks, bet jeigu prieš tai nebus gerai išmokęs lietuviškai, paskui gerai šios kalbos neišmoks.

     Vienas minėto simpoziumo dalyvis stengėsi pateisinti tėvus, labiau kaltindamas tik visuomenę, kad ji iš dabartinio mūsų jaunimo per daug reikalaujanti. Juk, jo aiškinimu, visi nori, kad jaunuolis ne blogiau mokėtų lietuvių kalbą už Jablonskį, kad mokėtų istoriją taip, kaip jo mokytojai, kad būtų perskaitęs visą lietuvių literatūrą, kad priklausytų visoms organizacijoms ir politinėms partijoms. Jis turi kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, bet ne taip, kaip jis pats norėtų, o taip, kaip jam vyresniųjų įsakyta. Jis turi gerai pažinti Lietuvą, nors jos nėra matęs, o ten nuvykti ir pamatyti jis negali, nes tai būtų "didžiausias nusikaltimas”. Jis turi sportuoti, šokti tautinius šokius, dalyvauti choruose ir ansambliuose. Jis turi priklausyti Lietuvių Bendruomenei, Altui ir Vlikui, turi aktyviai dalyvauti jų veikloje. Tad jeigu kuris nors jaunuolis norėtų visa tai įvykdyti, jis turėtų būti jaunas bent šimtą metų, nes kitaip — nesuspės. Tad tokio jaunuolio jokia, net ir pavyzdingiausia šeima negalės išauginti. Tad šeimos dažnai be reikalo yra kaltinamos. Reikia kaltinti tuos, kurie per daug iš mūsų jaunimo laukia.

     Žinoma, tai buvo tik humoras, norint šiek tiek sušvelninti kaltinimus, metamus šeimoms. Tikrai niekas nereikalavo ir nereikalaus, kad tas pats jaunuolis užsiimtų visais tais reikalais ir priklausytų visoms organizacijoms. Vienas priklauso vienai organizacijai, kitas — kitai, vienas daugiau dalyvauja vienos rūšies veikloje, kitas — kitos. Jaunuolis, visur dalyvaudamas, daugiau visko gali išmokti, bet per daug didelis išsiplėtimas po įvairias organizacijas ir įvairius klubus bei ratelius neišeis į naudą. Tokiu būdu jaunuolis gali visiškai pavargti ir daugiau nenorėti jokios veiklos. Tad ir čia tėvai turėtų jam patarti, per didelį jo uolumą kartais prilaikyti. Verčiau apsiimti mažiau veiklos ir geriau ją atlikti.

     Simpoziume taip pat buvo klausiama, kaip šeima atlieka savo pareigas lietuviškosios mokyklos atžvilgiu. Kai kurie sakė, kad yra šeimų, kurioms lituanistinė mokykla yra tik vaikų pasaugojimo (baby sitting) įstaiga, o šeštadienis — vaikų nusikratymo diena. Jie nuvežami ir atiduodami į pakankamai geras rankas. Labai patogu — motina gali eiti į krautuvę apsipirkti arba į kirpyklą susidėti plaukus. Tokie tėvai niekad nepasiteiraus, kaip jų vaikas mokosi, kaip elgiasi, nebent būtų pakviesti mokytojo ar mokyklos vedėjo. Bet dažnai ir iš tokio tėvų pakvietimo nieko gero neišeina. Jeigu mokytojas tėvams pasako, kad jų vaikas nedrausmingas, blogai mokosi ar blogai elgiasi, tai kartais tėvai tuoj šoka ginti savo vaiko, visą kaltę suversdami mokytojui ar mokyklai. O jei mokytojas dar labai atsargiai paminėtų, kad jų vaikas buvo sučiuptas vartojant narkotikus (deja, tai jau ne kartą yra įvykę mūsų mokyklose!), tai, broleli, verčiau saugokis! Iš tėvo ar iš motinos tuoj pasipils isteriškas riksmas, kad tai yra jų vaiko šmeižimas. Gal kitų vaikai taip daro, bet tik ne jų! Bus grasinama mokytojui net teismu už "nekalto” vaikelio šmeižimą. Ir tikrai gal netrukus tenka tokiems tėvams stoti į teismą, nes jų "gerą vaikelį” sučiupo policija, vartojant ar pardavinėjant narkotikus.

     Yra tėvų, kurie prie vaikų kritikuoja ir niekina mokytojus bei organizacijų vadovus. Aišku, tai yra kirtimas šakos, ant kurios sėdi. Tokie tėvai savo vaikais nesidžiaugs ir nesididžiuos, nes jie patys juos sugadino.

     Kartais tėvams labai sunku vis nuolat versti vaiką eiti į lituanistinę mokyklą. Kai kurie pagalvoja, kad gal reikėtų vaikams palikti laisvę, nes priverstinis mokyklos lankymas neduodąs daug naudos. Bet norėtume paklausti, kiek vaikų lankytų ir baigtų pradžios mokyklas ar gimnazijas, jeigu jiems būtų palikta laisvė. Paskutinis žodis čia tenka ne vaikams, o tėvams. Juk vaikas yra dar tik vaikas, jis dar nėra subrendusi asmenybė, tad tėvai turi nutarti, ką jis turi daryti.

     Vis dėlto pasitaiko vaikų, kurie laisvu noru lanko šeštadieninę mokyklą. Kai kurie net veržte veržiasi į ją. Vienoje aukštesniosios lituanistinės mokyklos klasėje buvo apklausinėti mokiniai, ar jie eina į mokyklą laisvu noru, ar priversti. Iš 35 mokinių tik 10 pasisakė lanką laisvu noru. Tie 10 mokinių gyveno toliau nuo Čikagos, tad jie norėjo eiti į mokyklą, kad čia susitiktų draugų. Vadinas, yra tam tikrų priežasčių ir tam tikrų priemonių, kad vaikai laisvai lankytų mokyklą.

     Kalbant šia tema, reikėtų trupučiuką pažvelgti ir į mokytojus. Kai kurių pamokos yra lankomos noriai, o kitų — tik labai suraukus kaktą ir sukandus lūpas. Kai kurie tėvai skundžiasi, kad mūsų lituanistinių mokyklų programos yra perkrautos ir nepritaikytos išeivijos vaikams. Atrodo, kad yra mokytojų, kurie mano, kad jie sėdi Lietuvos mokykloje ir turi prieš save Lietuvos vaikus. Deja, taip nėra. Šių vaikų žodynas labai ribotas, jie jau galvoja nebe lietuviškai, o angliškai. Lietuvos jie nėra matę, ji jiems tik labai tolima, nežinoma šalis. Kartą geografijos mokytojas kalbėjo vaikams apie Lietuvos kalnus: Rambyną, Šatriją, Medvėgalį. Kitą šeštadienį jis paklausė vaikus, kaip Lietuva atrodo, į kurią kitą Europos šalį ji labiausiai panaši. "Į Šveicariją, ponas mokytojau, — atsako vienas mokinys, — nes ji yra labai kalnuota; ten yra Rambynas, Šatrija, Medvėgalis. . .”

     Labai klaidingai galvoja tie mokytojai, kad dėstyti lietuvių kalbą šiems vaikams nereikia jokio pasiruošimo. "Jeigu aš galėjau dėstyti Lietuvoje, tai galiu dėstyti ir čia, kur mokinių lietuvių kalbos mokėjimo lygis daug žemesnis”, pagalvoja ne vienas. Bet dėstyti šiems išeivių vaikams reikia daug didesnio sugebėjimo ir pasiruošimo, jeigu nori, kad tavo dėstymas atneštų laukiamų rezultatų.

     Visose srityse nuolat vyksta pažanga. Ją matome ir medicinoje, ir technikoje, ir net teologijoje. Vis išrandama kas nors naujo, naudojami nauji būdai ir metodai perduoti žinias. Tik mūsų mokytojai mano, kad nuo nepriklausomos Lietuvos laikų iki dabar niekas nepasikeitė, kad, ką jie tada yra išmokę, to ir užtenka. Vienoje lituanistinėje mokykloje buvo norėta suruošti mokytojams tam tikrus pasitobulinimo kursus. Buvo numatyta pakviesti vieną kitą jau čia mokslus baigusį ir šio krašto mokyklose dirbantį mokytoją, kad supažindintų mūsų vyresniuosius mokytojus su naujais mokymo metodais. Deja, tie kursai neįvyko, nes mokyklos vedėja pasipiktinusi pareiškė: "Tai ką, ar jau dabar kiaušinis pradės mokyti vištą?” Turbūt daug kas sutiks, kad tikrai ta mokytoja buvo višta. . .

     Reikėtų didesnio bendradarbiavimo tarp tėvų ir mokytojų. Tėvai turėtų daugiau prižiūrėti vaikus. Juk daugumas vaikų šeštadienio mokyklai pamokas pradeda ruošti tik penktadieniais po 10 val. vakaro. Kartais mokykla sukviečia tėvus susirinkimui, kad galėtų su jais pasikalbėti, pasitarti, pasidalinti mintimis. Į tokius susirinkimus niekad daugiau neateina, kaip kokie 10% tėvų. O juk tie susirinkimai kviečiami tik jų vaikų gerovei. Tik dirbant ranka rankon tėvams ir mokytojams, bus galima pasiekti geresnių rezultatų.

     Buvo taip pat keliamas klausimas apie šeimų bendradarbiavimą su lietuvių jaunimo organizacijomis. Organizacijos labai daug padeda išlaikyti lietuvybę. Daug greičiau nuo lietuviškos bendruomenės nubyra tie, kurie nepriklauso jokiai lietuviškaai organizacijai. Ir čia labai pasigendama didesnio bendradarbiavimo tarp tėvų ir organizacijų vadovybės. Tėvai turėtų suprasti, kad organizacijų vadovai dirba ne dėl pelno ir ne dėl garbės, bet tik iš idealizmo ir patriotizmo. Jų pastangos retai kada būna kaip reikiant įvertintos. Viena jaunimo organizacijos vadovė skundėsi šiais žodžiais:

     — Parvažiavom iš stovyklos pervargę, nemiegoję, purvini. Autobusą pasitiko vaikų tėvai: išsipuošę, išsikvėpinę, su puikiais kaklaraiščiais ir frizūromis. Į išlipusius vadovus jie pažvelgė tokiu žvilgsniu, kuris lyg norėjo pasakyti: "Matote, kokią malonę jums darome, kad leidžiame vaikus į jūsų stovyklą!” Mes, lyg nepastebėję to žvilgsnio, maldavome: "Mieli tėveliai, padėkite iš autobuso iškrauti savo vaikų mantą, nes jau mūsų kojos linksta, ir pūslėtos rankos labai nuvargę!” Bet kur tau! Argi jie tepsis rankas ir lies tuos nešvarius maišus! Ką padarysi... Kibom į darbą, kartais išgirsdami tik vieną kitą tėvelio ar mamytės šiurkščią pastabą, kad nėra tvarkos. Kai baigėm darbą, jau tėvai su vaikais buvo išvažiavę namo. Neatsisveikino... neištarė nė ačiū. . . O, bet juk gal mes nesusipratome jiems pasakyti ačiū, kad suteikė mums progos padirbėti dėl jų vaikų ir.. . dėl lietuvybės.

     Pagaliau simpoziume buvo iškeltas klausimas, ką daryti su tais vaikais, kurie nekalba lietuviškai. Ar juos priimti į lituanistines mokyklas ir į jaunimo organizacijas? Nepriimti būtų kažkaip negražu. Argi galima atstumti tuos, kurie nori palaikyti ryšį su lietuviais? Bet jeigu priimsi, tai ir kiti vaikai bus priversti kalbėti nelietuviškai. Tie nekalbantieji lietuviškai "užkrės” ir kitus svetimos kalbos vartojimu. Tad ką daryti? Čia nėra kitos išeities, kaip tik steigti jiems mokykloje atskiras klases, o organizacijose atskirus būrelius. Kai pramoks pakankamai lietuvių kalbos, tada bus galima juos maišyti su kitais.

     Šie svarstymai rodo, kad tie "vargšai tėvai” dažnai yra kalti. Negalima pateisinti ir kai kurių mokytojų. Vis dėlto yra ir tikrai pavyzdingų, pasiaukojusių tėvų, auklėtojų, mokytojų, kurie nesigaili nei laiko, nei jokių pastangų, kad tik galėtų padėti mūsų jaunajai kartai eiti lietuvišku keliu.

     Jie yra lyg tvirti stulpai, ant kurių dar tebesilaiko mūsų išeivijos lietuviškumas. Kilniu pavyzdžiu ir patriotiška veikla jie yra įrašę savo vardus į mūsų istorijos knygą.