Gerbiamas Kunige Jonai,
Praėjusių atostogų metu susimetėm studentų ir studenčių būrelis ąžuolyne prie ežerėlio ir, gėrėdamiesi šiltu žvaigždėtu vakaru, juokavome ir kažkaip nukrypome į rimtesnius pokalbius. Nepamenu kaip, bet iškilo ir sekso problemos. Iš pradžių varžėmės apie tai kalbėti. Ar tai nėra kiekvieno labai asmeniškas dalykas ir sekretas? Bet greitai pastebėjome, kad visiems rūpi maždaug tie patys klausimai, į kuriuos nerandame patenkinamo atsakymo. Aiškių sprendimų neteko mums girdėti nei mokyklose, nei bažnyčiose. Mūsų nuomonės įvairavo, nors visi esame tikintys jaunuoliai. Ar Jūs, kunige Jonai, norėtumėte panagrinėti sekso klausimą "Laiškuose lietuviams”, kuriuos beveik visi mūsų būrelio nariai skaito. Be abejo, atsiras ir kitų, kurie susigundys paskaityti.
Kad Jums būtų lengviau susiorientuoti, parašysiu, kas daugelį jaunimo šiais laikais kamuoja.
Retą jaunuolį sekso reikaluose apšvietė tinkamu laiku tėvai. Ar jie gėdijosi, ar varžėsi apie tai kalbėti. O gal patys nežinojo, ką sakyti. Mokyklose, ypač viešosiose, per biologijos pamokas aiškino apie organų struktūrą, apie jų mechanizmą, bet apie sekso moralę nė vienu žodžiu neužsiminė. Ne retai mokytojas dar prideda, kad seksas yra prigimties reikalavimas, kurį reikia patenkinti, jei nenori būti nenormalus išsigimėlis.
Katalikiškose mokyklose, kiek teko patirti, taip pat nesą vieningos nuomonės. Pasitaiko gana laisvo elgesio draugų ir draugių. Matome juos kas sekmadienis einančius prie Dievo stalo be išpažinties. Manome, kad jie apie savo seksualinį elgesį ir išpažintyje kunigui nieko nesako, o nuodėmklausiai turbūt nė nesiteirauja.
Tad kas rimtai į gyvenimą ir į tikėjimą žiūrinčiam jaunimui, gyvenant tokiose aplinkybėse, daryti? Visi mūsų būrelio berniukai ir mergaitės būsime Jums labai dėkingi už aiškias gaires.
Būrelio vardu Petras R.
Mielasis Petrai,
Nėra ko varžytis rimtai diskutuoti apie sekso prigimtį, esmę, prasmę ir su tuo surištas įvairias problemas. Seksas užliejo visą viešąjį mūsų gyvenimą ir prisotino jo atmosferą. Esame tartum priversti kvėpuoti sekso prisotintu oru. Televizija, radijas, kinas, žurnalai, visokiausi skelbimai iškiša daugiau ar mažiau apnuogintą seksą. Teisingai sakote, kad šeimose ir bažnyčiose mažiausiai apie jį kalbama. Kadangi man pareiškėte pasitikėjimą, tai jaučiu moralinę ir draugiškumo pareigą rimtai, kaip sugebėdamas, atsakyti. Tačiau atsiminkite — neprimesiu jums savo nuomonės. Kalbėsiu, ką mums tuo reikalu sako krikščioniškasis tikėjimas ir krikščioniškosios pažiūros, kurios ne iš kieno piršto išlaužtos, bet remiasi žmogiškąja prigimtimi ir jos Kūrėjo Dievo planais, patarimais, įsakymais žmogaus gerovei ir laimei.
Visų pirma reikia žinoti, kad, sprendžiant sekso reikalus ir problemas, turime ieškoti tiesos, nesitenkinti įvairuojančiomis nuomonėmis. Jėzaus žodis labai teisingas: "Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8,32). Yra tiesa, kad, nepaisant, kaip daug kalbama ir rašoma apie žmogaus laisvę galvoti ir elgtis, kaip kas išmano, nė nepajusdami uždeda kitą, subtilesnę sekso vergiją. Štai su kokiais prieštaravimais ir drauge sąlygomis susiduria ieškantieji tiesos sekso srityje.
Ką tik minėjome, kaip seksas įsigalėjo net viešajame bendruomenės gyvenime. Sekso demonstravimai propagandiniuose skelbimuose visai mažai kur bevaržomi. Sunku pagauti televizijoje rodomus filmus, kuriuose nebūtų net gan grubių sekso scenų. O kita vertus, dar vis tebesilaikoma kažkokio "tabu”, t.y. lyg religinės, seksą gaubiančios tylos. Girdi, nedera, negražu kalbėti apie seksą; o "riebių” anekdotų nevengia net moterys, nekalbant apie vyrus!
Kad Bažnyčia taip pat pritilusi, tai gal dėl to, kad daugelis žmonių nebepripažįsta jai autoriteto kalbėti sekso problemomis. Girdi, kunigai nevedę, tai ką jie išmano apie sekso reikalus ir problemas. Čia kiekvienas pats turįs apsispręsti. Pasakysiu, Petrai, kad apie seksą, apie meilę labai daug gražiausių dalykų yra parašę kunigai, vyskupai, vienuoliai. Pavyzdžiui, šv. Augustinas kartą išsitarė: "Meilė yra kūniška iki dvasios gelmių, o taip pat yra dvasiška iki kūno gelmių”. Kai teologai kalba apie Dievą-Meilę (nes "Dievas yra meilė” — Jn 4, 8), dėl ko jie turėtų nutilti, kai kalba sukasi apie seksualinę meilę? Laisvė ir seksas buvo ir yra teologijos reikalas, negali būti palikta vien biologams, psichologams ir sociologams spręsti. Ir aš šiuo laišku sekso reikalus svarstau teologijos šviesoje.
Pažiūrėkim, Petrai, į seksą, kaip į lytinę buitį ir uždavinį. Visas žmogiškumas yra lytinis. Jis yra mums duotas, nes mes patys jį pasirinkome, mes negalime jo atsikratyti, kad ir kažkaip norėtume jį paneigti. Su vyro ir moters lytimi-seksu drauge eina ir lytinė jų įtampa. Mes, žmonės, esame seksualumas-lytiškumas. Nėra "beseksių” žmonių. Tačiau seksas ne visai mus teapriboja.
Seksiškumas įjungia žmogų į šios žemės biologiją su visais jos dėsniais. Žmogaus seksas nenukrinta iš dangaus. Iš šios žemės dulkių sukurtas žmogus, kaip sako Šv. Raštas (Pr 2,7), tai tos pačios žemės dulkės yra ir sekso medžiaga. Sekso polinkis-instinktas išdygo iš žemės. Tai viena tiesa.
Kita vertus, krikščioniui (ir nekrikščioniui) bet kuris faktas nėra vien medžiaginis įvykis. Faktais visada apsireiškia ir žmogaus dvasia. Žmogaus vyriškas ir moteriškas lytiškumas yra Dievo kūrybinė tikrovė. Abu drauge jiedu yra savo Kūrėjo atvaizdas. Šv. Raštas pažymi: "Dievas sukūrė žmogų kaip savo atvaizdą-paveikslą.. . Sukūrė jį vyrą ir moterį” (Pr 1,27). Tas žmogus, Dievo atvaizdas, apima visą žmogų, be išimčių. Taigi vyrą ir moterį; taigi ir jų lytiškumą-seksą. Juodu abu yra lygios vertės, nors ir skirtingi; ir tik abu yra pilnas žmogus ir pilnas Kūrėjo atvaizdas. Tame pačiame Šv. Rašto skyriuje sakoma: "Dievas matė, kad viskas, ką jis sutvėrė, yra gera” (Pr 1,31). Todėl ir žmogaus lytiškumas yra geras dalykas.
Žmogaus lytiškume randame keturias dimensijas: 1. lytiškumas apima visą jo gyvenimą, nuo pirmos prasidėjimo akimirkos iki mirties; 2. žmogiškasis seksualumas traukia vyrą prie moters ir moterį prie vyro. Šituo traukimu seksas padeda žmogui išsiveržti iš savęs ir tapti kito meilės partneriu —dalininku. Tuo remiasi ir galimybė bendrauti vienas su kitu; 3. žmogiškasis lytiškumas papildo vyrą ir moterį. Tiek vienas vyras, tiek viena moteris būtų kažkas neužbaigta, be prasmės; 4. žmogaus lytiškumas-seksas yra kūno ir dvasios vaisingumas. Tik savo lytiškumu vyras ir moteris, kaip tėvas ir motina, gali toliau gyventi savo vaikuose ir vaikaičiuose.
Vien jau šitos keturios žmogiškojo lytiškumo savybės ar plotmės rodo, koks didis gėris yra lytiškumas, Kūrėjo patikėtas mūsų laimei ir atsakomybei.
Gėris ir vertė automatiškai nesutampa, nėra tas pat. O tai reiškia, kad seksualumas yra žmogui duotas, ne žmogus seksualumui. Seksualumas yra dovana ir uždavinys, instinktas ir dvasia vienoje vienybėje.
Sekso atsakingumas yra savaime susijęs su laisve. Kai nėra laisvės, nėra nė atsakomybės. Susieję seksą su laisve ir atsakomybe, galime teirautis, kokia yra sekso prasmė, nes prasmė atsiveria tiktai laisvėje. Laisvė atsiveria tik tiesoje. Jeigu seksualumo tiesa yra jo laisvame elgesyje, tai tada seksualumo prasmė yra laisvas dorovinis įvykis tarp vyro ir moters.
Meilės moralė nėra tokia ryški niekur kitur, kaip tik lytinėje plotmėje. Žmogiškąjį lytiškumą galima pavadinti Dievo duota ypatinga meilės "medžiaga”. Meilė visada yra asmeniškas išgyvenimas. Todėl žmogiškojo seksiškumo prasmė tik tada sušvinta asmenišku seksualumu, kai jis išreiškia asmenišką besimylinčiųjų susirišimą. Bet koks kitoks seksualinis kūno panaudojimas prašauna pro sekso prasmę.
Meilė yra tikras ir teisingas įvykis. Kai seksiškume turi vietos meilė, tai tada čia yra ir tiesa. Todėl žymusis teologas Bernardas Haerig pasakė: "Giliausioji žmogiškojo sekso prasmė yra pasidalijimas meile tiesoje”.
Žmogiškasis seksas yra ir kalbos priemonė meilei išsakyti. Kaip bet kurios žmonių kalbos reikia mokytis, taip ir sekso kalbą reikia išmokti. Kaip bet kuria kalba vienas kalba geriau ir laisviau ar visai laisvai ir tobulai, o kitas sunkiai ir su nemažomis klaidomis, taip ir sekso kalba vieni kalba tobulai, laisvai, kiti sunkiai ir su klaidomis. Ta kalba išmokstama tik palaipsniui. Seksiškai autonomiškas, jokių normų ar taisyklių nepripažįstas žmogus yra neįmanomas žmogus.
Kalbėdamasis žmogus atveria save, sakome, dalijasi savo mintimis, svajonėmis, laime, baime, vargais ir skausmais. Seksiškumas, kaip meilės kalba, taip pat giliausia prasme yra savęs atvėrimas, savęs davimas mylimam asmeniui. Bet tiek žodinės, tiek meilės — lytinės kalbos turinys gali būti tiesa ar melas. Juk seksu dalijantis (šnekantis) pats žmogus atsiveria toks, koks jis yra. Lytinis elgesys arba parodo, išsako vidinę savo dvasios meilę, arba išduoda gryną egoizmą. Seksuališkumu rizikuojama visa savo asmenybe, o ne tik kuria nors kūno dalimi.
Seksas yra gėris, tačiau pats savyje neturi prasmės. Seksiškumas gyvuoja, ieškodamas kažko daugiau negu tik save tenkinti. Jis orientuojasi į meilę. Seksas, atjungtas nuo meilės, yra nužeminimas iki pliko gašlumo, ar tik iki dauginimosi. O jei seksiškumas jungia į viena gašlumą su pasidauginimu, tai jam reikalinga moralė. Seksiškumas be moralės negali būti laimingas. Jei galioja pasakymas "kame tikra meilė, ten ir Dievas yra”, nes "Dievas yra meilė” (1 Jn4,8), tai Dievas yra ir sekso veiksmuose, jeigu jais išsilieja tikra meilė, o ne melas, ne apgaudinėjimas savęs ir savo partnerio ar partnerės. Štai, Petrai, koks didingas ir žavus dalykas gali būti seksas! Jį galima laikyti ta krikščioniška vieta, kur pajuntamas ir išgyvenamas žmogaus susitikimas su Dievu-Meile.
Žinoma, jokio kūrinio negalima dievinti. Todėl negalima dievinti nė sekso. Seksui reikia ir blaivumo. Būdamas kūrinys, seksas yra ir trapus, ir praeinantis dalykas, kaip visi kūriniai. Kaip kiekvienas sutvertas gėris, taip ir seksas gali būti ir laisvėje piktnaudžiaujamas. Galima aptemdyti sekso prasmę, galima iškreipti jo tiesą. Kaip žmogaus meilei aplamai taip ir seksui gresia įvairūs pavojai, nes brangusis meilės lobis yra trapiame inde (plg. 2 Kor 4,7).
Kai kalba sukasi apie rimtus pavojus, tai suprantama, kad reikia ieškoti, kaip iš jų išsigelbėti. Kad žmogiškam lytiškumui gresia įvairūs pavojai, tai yra gyvenimo faktas, kurio niekas negali užginčyti. Tai yra susiję su sekso uždaviniu. Tame uždavinyje glūdi ir sekso moralė-dorovė, ar nedorovė. Tą uždavinį spręsti tenka patiems — vyrui ir moteriai. Uždavinių sprendimai visada gali būti arba teisingi, arba klaidingi, o kartais atrodo visai neišsprendžiami. Moralinė sekso problema gali būti ar negatyvi, ar pozityvi. Yra srovių, kurios neša seksą tik negatyvia kryptimi. Tada yra pavojus nuslysti "turėjimo”, "nuosavybės” plotmėn, t.y. kūnas vis geidžia turėti seksą savo nuosavybe. Tuo atveju dingsta tikrasis seksualumas ir belieka tik seksas-daiktas. Su juo elgiamasi, kaip su bet kokiu kitu turimu daiktu. Ir sekso atžvilgiu žmogus gali tapti godus, kaip jis yra godus pinigų ar ko kito. O jeigu Jėzus pataria saugotis godumo (Lk 12,15), tai galioja ir žmogiškajam seksui. Jo negalima atsieti nuo žmogaus asmenybės ir paversti daiktu, kuriuo būtų galima prekiauti ar mainikauti.
Tai gali atsitikti dvejopu būdu. Seksuališkumą galima padaryti bedvasį, tik kūnišką. Bet galima taip pat jį tiek "sudvasinti”, kad visai paneigiamas jo kūniškumas. Tos abi galimybės yra vieno ir to paties medalio dvi pusės, t.y. godumo. Tiek norėti seksiškumą turėti, tiek nenorėti jo turėti yra lygiai pavojinga.
Seksą nudvasinus, belieka tik materialistinis techniškas jo išnaudojimas. Seksas paverčiamas preke, ir tarpsta biznis. Aistra, gašlumas perkami ir parduodami. Už tai užmokama apgailėtina kaina — išsižadama švelnumo, maloningumo. Lieka tik gyvulinis brutalumas. Seksui lieka tik kūno funkcijos. Tada seksas niekad nebūna patenkinamas, net ir tada, kai jį dar pripažįsta dauginimosi įrankiu. Šitaip žmogui atimama laisvė ir džiaugsmas. Tada seksas sukasi tik pats aplink save. O tai yra prieštaravimas sau pačiam.
Laimingo seksualumo pagrindas visada buvo ir bus jo dvasiškumas. Tik jau nesumaišykite jo su sekso nujausminimu ar su nuaistrinimu. Negalima turėti sekso dvasios, atmetant kūną ir kūniškas jo apraiškas. Tai būtų tas pat, kaip atsisakyti sekso iš viso arba būti neseksuališku žmogumi. Tokio sutvėrimo šiame pasaulyje nėra ir negali būti.
Būtų neprotinga užmerkti akis žmogiškojo seksualumo laisvei gresiantiems pavojams. Žmogus gali laisvai nusikalsti savo laisvei. Visada tai bus vyro ir moters skirtumo sąskaiton. Bet žmogus negali siekti savo išsigelbėjimo (išganymo), aplenkdamas seksualumą.
Kiekvienam žmogui reikia išsilaisvinti. Reikia ir lytiškumą išlaisvinti. Bet nei vyras pats, nei pati moteris, patys vieni, negali išsilaisvinti, išsivaduoti. Malonė ir laisvė ir seksualinė laisvė neperskiriami. Seksualinės meilės tiesa turi reikalo su laisve Jėzuje Kristuje. Tikroji laisvė visada yra laisvė meilei. Tikrai laisvai meilei nežinoma baimė (Jn4,i8). Šitokios meilės ilgisi ir vyras, ir moteris.
Mielasis Petrai, kadangi esame krikščionys, tai reikalinga pažvelgti į seksą iš krikščioniško taško. Iki šiol labai maža į tai buvo šiame laiške atsižvelgta. Stengiausi labiau panagrinėti meilės prigimtį, jos prasmę, uždavinius ir pavojus. Dabar būtų galima pasvarstyti seksualinį išsilaisvinimą ir jo ryšį su tikėjimu į Jėzų Kristų.
Visų kūrinių pirmieji išlaisvintieji (atpirktieji, išganytieji) yra krikščionys. Jie palankiai priima ir žmogiškojo lytiškumo dovaną. Todėl krikščionys palankiai ir teigiamai priima visas žmogiško kūno dalis. Jiems nėra negarbingų nešvarių, gėdingų kūno dalių. Jie priima ir vyriškumą, ir moteriškumą ir tarp jų esamą netūralią įtampą. Lytiškumą krikščionys priima kaip didingą, garbingą ir atsakingą uždavinį. Išsivadavęs iš instinktinių mechanizmų, laisvas krikščionis turi drąsos puoselėti krikščionišką žmogiškojo sekso kultūrą. Jis žino, kad lytinis privalėjimas kyla iš lytinio pajėgumo. Krikščionio lytinė moralė — tai Dievo malonė. Šitokia krikščioniška sekso kultūra pasireiškia nesivaržymu dėl savo lyties. Jo natūralumas nenusikalsta deramai pagarbai, kuklumui, padorumui. Krikščioniškoji sekso drąsa grąžina prarastą švelnumą ir meilumą. Į šaltąją sekso zoną įsilieja krikščioniška šilima. Jei tos šilimos nėra — tai negalima svajoti apie vyro ir moters harmoniją ir laimę.
Subrendęs žmogus turi būti laisvas, t.y. turi galėti atsakingai apsispręsti, pasirinkti, kokiu keliu eiti, ko siekti, kokiomis priemonėmis naudotis. Iš viso šito ilgoko laiško, Petrai, turėtų būti aišku, jog sekso srityje reikalinga žmogui laisvė yra galima tik tikint Jėzų Kristų ir priimant jo nurodytus krikščioniškojo gyvenimo dėsnius. Kūniškoji sekso laisvė yra galima tik esant laisvu sekso atžvilgiu, o ne apsėstu vergu. (Kaip yra alkoholio ar narkotikų vergų, taip yra ir sekso vergų, besidangstančių savo "laisvės būtinumu” patenkinti visus savo aistrų reikalavimus).
Puoselėjant žmogiškojo sekso kultūrą, negalima apsieiti be susilaikymo. Tai reiškia, kad sveikas, doras seksas atsisako mechaniško išsiprievartavimo ar kito išprievartavimo. Tai laisvė nepasiduoti prigimties palinkimams net kito partnerio ligos atveju arba vienam išvykus ilgesniam laikui. Šita laisvė padeda vyrams ir moterims būti vienas kitam ištikimiems, kaip jie yra prisiekę prie Dievo altoriaus. Šitoks sąmoningas susilaikymas, reikalui esant, atrodo neįmanomas tik tiems, kurie jau nuo labai ankstyvos jaunystės nežinojo didžiosios savo sekso paskirties, neturėjo ir neturi kito aukštesnio idealo, kaip tik ieškoti savo malonumo, kada tik užsimano. Krikščioniškoji sekso laisvė įsigyjama nuolatinio lavinimosi keliu.
Baigdami pagalvokim, Petrai, kad tik tikėjimas padaro galimą sekso integraciją į harmoningą gyvenimą. Kas bando tvarkyti seksą, nesiremdamas tikėjimu, tas lengvai pasiduoda geisminiam "carpe diem!” (naudokis proga!), arba ima perdėtai bijotis ir jo net neapkęsti. Tuo tarpu sekso laisvės tiesa veda į sekso tiesą. Todėl Bažnyčia gali kalbėti laisva sekso kalba. Ji turi ir gali suprasti lytinio pobūdžio vargus, sunkenybes ir nenormalumus. Ji atsižvelgia į įvairias ir daugeriopas gyvenimo bei žmogaus prigimties sąlygas, kuriose vystosi žmogiškasis seksas. Bažnyčia betgi negali neboti, negali panaikinti šeštojo Dievo įsakymo nepaleistuvauti ir devintojo nesvetimauti. Ir tie du įsakymai įeina į žmogiškojo sekso kultūros bei natūralaus ir sveiko juo naudojimosi Kūrėjo planus žmonijos tikrajai laimei pasiekti. Jų nesilaikant, atsiranda visokių problemų, žalingų ir šeimoms, ir tautai, ir pagaliau patiems vyrams ir moterims, jais nepasitikintiems ir ieškantiems laimės tik savo įgeidžių patenkinime, Yra žmonių, kurie dienos metu miega, tamsiai užsidengę langus, o "gyvena” naktimis, įsižiebę "žvakes” ir "lempas”. Ar tai yra tikrasis pasaulis? Ar tai tikroji, natūralioji tvarka? Aistrų įžiebiamos "žvakutės” ir "lemputės” niekada neatstos dieviškosios Kūrėjo išminties saulės šviesos. Žmogui palikta laisvė apsispręsti ar už žvakutes, ar už saulę...
Pagaliau, Petrai, visų didžiausia pagarba ir kilnumas seksui tenka iš tos mums nesuprantamos, bet paties Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasakytos tiesos: "Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės. Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14,23). Ir dar: "Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse” (Jn 14, 20). Jėzus kartu su Tėvu ir Šv. Dvasia nuolat gyvena žmoguje, vyre ir moteryje. Todėl, kaip sako apaštalas Paulius, jie yra Dievo šventovės. Tai Dievo šventovei priklauso ir žmogaus seksas. Todėl krikščionis jį gerbia ir nepaverčia ištvirkavimo įrankiu, o dieviškosios ir žmogiškosios meilės kalba.
Kun. Jonas
P.S.Šiam laiškui gerokai pasinaudojau H. Windisch studija "Freiheit und Sexuali-taet” (Laisvė ir seksualumas) vokiečių jėzuitų žurnale "Stimmen der Zeit”, 1984, gegužės mėn. Labai rekomenduoju daugiau šiuo klausimu pasiskaityti David Knight "The Good News About Sex”. Knyga gaunama daugelyje katalikiškų knygynų.