Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3,17).

     Šis Dievo žodis mums sako, kad Viešpats nesiuntė savo Sūnaus pasaulio smerkti, bet gelbėti. Toks užtikrinimas turi nepaprastai svarbią reikšmę. Jėzus atskleidžia mums, koks Dievas tikrai yra. Jis yra meilė, ir tos meilės nepaprastai jautri savybė — gailestingumas, kurs labiausiai mus paliečia. Meilė privertė Tėvą siųsti savo Sūnų į pasaulį. Visa, ką Jėzus sakė ir darė, parodė mums tą begalinę Tėvo meilę. Toji meilė veržiasi pasiekti kiekvieną, ji be galo kantri, jos nesulaiko mūsų nuopuoliai, ji atleidžia ir atperka.

     Kai kurie Evangelijos epizodai parodo užtenkamai aiškiai Dievo meilę nusidėjėliams (moteriai samarietei prie šulinio, Zakiejui, svetimautojai ir t.t.), arba prilyginimai, kurie kalba apie gailestingumą (pavyzdžiui, sūnaus palaidūno istorija).

     Kad geriau galėtumėme suprasti minėtus Jėzaus žodžius, naudinga prisiminti sakinį, pasakytą prieš juos: "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16).

     "Kiekvienas, kuris jį tiki. . .” Čia matome, kad beribė Dievo meilė laukia mūsų atsakymo. Viešpats nori, kad mes tikėtume Jo Sūnų, kuris, ištiestomis rankomis visuomet laukia mūsų grįžtančių. Jis nori, kad mes nuoširdžiai gailėtumės Jį įžeidę nusidėdami ir tikėtume Jo meile mums.

     Dievo gailestingumas dažnai nepaisomas. Viena to nepaisymo priežastis yra, kad daugelis žmonių nenori matyti nuodėmės realybės, o tuo pačiu ir savo nuodėmių. Kai nusidėjėliai nelaiko savęs tokiais, jie nesijaučia reikalingi Išganytojo, lygiai kaip tie, kurie tiki esą sveiki, nejaučia reikalo kreiptis pas gydytoją. Tokių žmonių pažiūra savaime uždaro duris Jėzaus gailestingumui, nes Jis atėjo ne pas tuos, kurie mano esą teisūs ir jaučiasi patenkinti savimi, bet pas tuos, kurie prisipažįsta nusidėję ir supranta, kad negali daryti nieko gero be Jo pagalbos (žr. Lk 5,32).

     Kita to nepaisymo priežastis yra stoka visiško pasitikėjimo Dievo gailestingumu. Daugelis krikščionių tikėjimą remia vien katekizmo pamokomis. Užtai tas jų tikėjimas ribotas, jo pažinimas dažnai pasilieka intelektualiniame lygyje ir nėra realus jų gyvenime. Jie bando surasti pateisinimą savo elgesiui ir galvojimui, turi gailestį už nuodėmes, bet daugiau su išdidumo žymėm, negu tikru gailesčiu, kuris kyla iš skausmo, užgavus Dievą. Užtai suprantama, kad dėl to jie pagaliau pasiduoda. Visa tai rodo, kad tokie daugiau pasitiki savimi, negu Jėzaus beribiu gailestingumu ir Jo malonės galia.

     Tikėti dievišku gailestingumu reiškia būti tikrai įsitikinusiems, kad Jėzus nuplauna m ūsų nuodėmes, jei Jo atleidimo prašome. Tada mes galime su džiaugsmu vėl Jį sekti. Kaip mes galime pagal tuos Jėzaus žodžius gyventi? Mes turime tvirtai ir be sąlygų tikėti Jėzaus gailestingumu. Mes turime Jam pavesti savo ribotumą kiekvieną kartą, kada tik mus ištinka suklupimai ar silpnybės. Tai turime daryti nuoširdžiai, ne paviršutiniškai, o tokia mūsų pasitikinti meilė patrauks Jo atlaidumą ir malonę, kurią Jis duoda, kada tik pasiryžtame ir vėl eiti teisingu keliu. Ir tokia meilė yra gražiausias atsakymas į Jo meilę.

     Be to, Jis savo gailestingumą lieja mums ypatingu būdu per sakramentus, ypač per Atgailos ir Eucharistijos sakramentą. Todėl mes turime įsigyventi į Atgailos sakramentą vis giliau, atverdami savo širdis vis didesniu paprastumu, be baimės ar gėdos, lyg tikrai būtume Jėzaus akivaizdoje Mes turime priimti Eucharistiją vis su didesne atida ir nuoširdumu.

     Iš tikrųjų priimtoji Eucharistija veikia mumyse, kas dieną apvalydama nuo netobulumų, nuodėmės pėdsakų ir padėdama mums augti meilėje, kurios Jėzus mus moko. "Taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti” (Lk 15,7).

     Argi nederėtų, kad mes, nusidėjėliai, kokiais iš tikrųjų ir esame, tiek patirdami Dievo gailestingumo, tikrai norėtume, kol dar esame čia žemėje, suteikti Jam džiaugsmo? Argi tada Dievas nelaimintų daugiau mūsų mažos planetos, kuri dabar naikinama visokiais blogio būdais ir grasinama karų bei atominio sunaikinimo pavojų?

Iš anglų kalbos išvertė

Kostas Paulius


■ Visuomenininko premiją šiemet Pasaulio lietuvių katalikų bendrija paskyrė kun. K. Pugevičiui. Mecenatas kun. J. Prunskis.

■ Šv. Kazimiero jubiliejinis komitetas išleido šv. Kazimiero medalį, kurio projektą padarė skulptorius Petras Vaškys. Medaliai yra sidabro ir bronzos.